Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 9d. 12:07

Metų atlikėjas Vidas Bareikis: „Niekada nelindau į akis ir neliepiau manęs klausyti“

Vidas Bareikis Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Vidas Bareikis

Metų atlikėjas, metų koncertinis atlikėjas ir metų daina – būtent tokius apdovanojimus per M.A.M.A apdovanojimus susišlavė atlikėjas Vidas Bareikis, kuris, beje, šiemet buvo nominuotas net 5 kartus. 15min pokalbis su juo – apie (ne)pasikeitusią muziką, „senojo Vido“ klausimus, laiškus mirusiai mamai, teatrą, talentus paveldėjusį sūnų, žaviausias moteris ir 7-is kartus švenčiamą gimtadienį.

– Susižėrėte bene svarbiausius M.A.M.A apdovanojimus. Tačiau kuris yra svarbiausias jums pačiam?

– Man svarbiausias apdovanojimas yra „Metų daina“, nes kaip tik nuo draugystės su „8 kambariu“ pradžios buvau už tai, kad jie taptų metų hiphopo grupe – taip ir atsitiko. Labai norėjau, kad mūsų bendras darbas taip pat būtų įvertintas – tą nominaciją labai palaikiau. Ir tikrai viskas ne veltui – juk ne tik buvo sukurta graži daina, gerai praleidome laiką studijoje, bet ir tapome gerais draugais. Kai šitie dalykai įvertinami prizu, iš viso yra jėga.

– Ar buvo tokių apdovanojimų, kuriems buvote nominuotas, jų nelaimėjote, bet jų jautėtės vertas?

– Kalbant apie metų albumą, manau, šis mano albumas dar nėra toks, kurį būtų galima vadinti metų albumu. Įsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti mano metų albumas, tikiuosi, toks bus ateityje.

Dėl metų popatlikėjo – tai vertinčiau iš tokios juokingos pusės. Kai parsivežiau šiuos apdovanojimus, namie radau ir savo seną 2014-ųjų apdovanojimą už metų alternatyvą. Dabar galvoju, kad prireikė 6-erių metų, kad laimėčiau kitus prizus ir būčiau nominuotas metų popatlikėjo kategorijoje. Gal būtų buvę visai juokinga, jei būčiau laimėjęs, nes nuo alternatyvos iki populiariosios muzikos buvo vos 6-eri metai.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Bareikis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Bareikis

– O galbūt buvo tokių kategorijų, kur palaikėte net ne save, o pats laimėjote?

– Tuos apdovanojimus visada vertinu sąlygiškai, manau, kad pergalė yra jau tada, kai atsiduri tarp nominantų. Visi yra skirtingi, visi dirba, pristato gerus kūrinius. Iš tikro aš kiekvienam iš tų šalia esančių nominantų prizą mielai atiduočiau, jeigu jie būtų išrinkti. Bet, kadangi jau juos davė man, tai labai džiaugiuosi.

– M.A.M.A scenoje padėkojote savo mirusiai mamai. Koks buvo jūsų tarpusavio santykis, ryšys? Galbūt ji buvo tas žmogus, kuris jus pastūmėjo susidomėti muzika?

– Mano abu tėvai yra iš meno pasaulio, mama ilgus metus pradirbo Lietuvių folkloro teatre. Ji buvo dainininkė, aktorė, o tėtis – dainininkas. Iš esmės jie abu buvo tie, kurie šešiametį mane „įstatė“ į Čiurlionio menų mokyklą ir taip ant trumpo pavadėlio pralaikė iki pat lūžio 10-oje klasėje, kada aš jau pats užsimaniau groti. Prieš tai 10 metų aš buvau verčiamas, nes turėjau daug kitokių aistrų, sportavau, tad buvo daug susikirtimų. Mano tėvai tarsi pagal tą klasikinę istoriją man sakydavo – „kada nors tu mums padėkosi“.

Daina „Pažiūrėk į mane, mama“ yra laiškai mamai, bet jau be galimybės gauti atsakymą atgal

Ir tikrai atėjo tas metas, kai aš savo mamai padėkojau už tai, kad buvau verčiamas groti. Dabar galiu daryti tai, kas man patinka, ir iš to gyventi.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Bareikis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Bareikis

Kalbant apie ryšį – taip, manau, kad daugeliu atvejų ryšys tarp mamos ir sūnaus, tarp tėčio ir sūnaus (o aš šeimoje esu vienas vaikas) yra didelis. Dėl to gal ir yra ta daina „Pažiūrėk į mane, mama“, ji ir yra laiškai mamai, bet jau be galimybės gauti atsakymą atgal. Faktas, kad yra daug temų, kuriomis pašnekėti nespėjome, yra daug dalykų, kurių neišsiaiškinome, bet gyvenimas juda pirmyn. Toliau gali tik atiduoti padėką, pagarbą ir toliau tęsti savo istoriją.

– Ar kada nors būtumėte pagalvojęs, kai dar buvote aktorius, režisierius, kad sulauksite tokio pripažinimo muzikos srityje?

– Na, 2017-aisiais, švęsdamas Naujuosius metus, savęs paklausiau – ar aš jaučiuosi profesiškai 100 proc. laimingas. Atsakiau, kad ne. Tada pradėjau aiškintis, kodėl, ir supratau, kad iki tol maždaug 50 procentų savo laiko skyriau muzikai, likusius – teatrui. Taigi, taip statydavau spektaklius, o tada vėl nerdavau į muziką, ir tai vis keisdavosi. Galiausia tas rezultatas manęs netenkino, nes buvo toks pusėtinas ir pačiam kirto per savirealizaciją.

Viganto Ovadnevo nuotr./Vidas Bareikis
Viganto Ovadnevo nuotr./Vidas Bareikis

Tada pagalvojau, ką aš norėčiau keisti, ir ant lapo sau susirašiau tokį penkmečio planą savo didžiausiai aistrai – muzikai. Pagalvojau, na, nieko baisaus, dabar visą prioritetą penkerius metus skirsiu tik muzikai, kiek liks nuo teatro laiko. Aišku, to laiko likdavo, aš ir aktorių kursą išleidau per pastaruosius ketverius metus, ir spektaklių pastačiau, bet tai nėra tokia vieša veikla, todėl žmonės to galbūt ne tiek ir mato. Bet prioritetas vis tiek yra skiriamas muzikai, todėl natūraliai atėjo ir tas rezultatas.

Mano fantastiniame plane tikrai nėra punkto, neva, tais ir tais metais tu nugalėsi ir pan. Ten yra tik punktai didinti savo auditoriją, išlikti savo kūryboje sąžiningam, nesivaikant tendencijų ir kalbėti apie tuos dalykus, kurie man rūpi, už kuriuos aš galiu pats pastovėti kaip už savo poziciją. Savo kūryboje visada šneku apie pagarbą, apie palaikymą, niekada nedarau kažko dekonstruktyvaus ar to, kas griautų.

Viganto Ovadnevo nuotr./Vidas Bareikis
Viganto Ovadnevo nuotr./Vidas Bareikis

Natūraliai su tuo ir ateina didesni pasiekimai ar didesnės salės. Bet fokusas vis tiek yra ne tame – kai rašai dainą „Ežero dugne“, tai rašai apie savo nuoskaudas, kurias dažnai stengiesi palikti ežero dugne, pabėgti nuo to, o iš tikrųjų kartais į tą dugną reikia nusileisti, kad ir kaip būtų sunku, išsiaiškinti tas problemas, atsispirti ir keliauti toliau. Kaip ir ta daina „Pažiūrėk į mane, mama“ – ten taip pat siunčiu žinutę mamai, kurią labai mylėjau ir myliu. Visi kiti dalykai yra kaip toks gražus priedas.

– Užsiminėte, kad viso to pagrindinis tikslas buvo laimė. Ar dabar galėtumėte save pavadinti laimingu?

– O, dabar esu visiškai laimingas, šalia matau laimingą sūnų, kuris gražiai auga ir bando siekti svajonių, taip pat užsiimu veikla, kuri man patinka, ir neturiu kuo skųstis.

– Kalbant apie jūsų kūrybą – pati stebėjau ją maždaug nuo 2015-ųjų. Tai daugiausia buvo gatvėje atliekama muzika, kupina maišto prieš industriją, kurioje, drįsčiau pastebėti, esate dabar. Kaip jūsų gyvenime įvyko šis lūžis?

– Man atrodo, kad čia viskas yra sąlygiška dėl to, kad jeigu aš pianinu groju Mokytojų namų kiemelyje ir 17 žmonių manęs klauso, tai jau galima vadinti bardų muzika. Jeigu tą pačią dainą „Žmogus-orkestras“ dainuosiu „Žalgirio“ arenoje, 5000-iems tūkstančiams žmonių, tai visi mane laikys popatlikėju, nors iš tiesų aš atliksiu visiškai tą patį.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vidas Bareikis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vidas Bareikis

Nematau jokio skirtumo tarp šių „etapų“. Kai sukūriau dainą „Nervai“ arba „Pusvalandukas“, dažnai žmonės sakydavo: „Kur dingo senasis Vidas?“ Dabar išėjo mano naujas albumas su dainomis „Pažiūrėk į mane, mama“ ir „Ežero dugne“, o jie sako: „O, grįžo Vidas! O kur dingo „Nervai“?“ (juokiasi).

Iš tikrųjų tai niekas niekur nedingsta. Kaip ir minėjau, gyvenu savo gyvenimą, rašau muzikinį dienoraštį, taip pat gyvenimas mane suveda su įvairiais prodiuseriais – vienas gali būti vienoks, kitas truputėlį kitoks. Taip pat ir mano paties nuotaikos skiriasi – būna pusmetis, kai tiesiog norisi sėdėti prie pianino ir dainuoti ilgesingas, liūdnas dainas, ir tai atspindi tave, o kartais būna, kad tu nori šėlti ir tuo dalytis su visu pasauliu. Todėl aš to neskirstau ir tai tikrai nevyksta sąmoningai. Tai vyksta tiesiog pagal gyvenimo ritmą.

Dainiaus Dambrausko nuotr./Vido Bareikio koncerto akimirka
Dainiaus Dambrausko nuotr./Vido Bareikio koncerto akimirka

– Ar toks, koks esate scenoje, esate ir namie? Ar scenoje dėvite kaukę?

– Kai užlipu į sceną, visada žinau, kad žmonės atėjo iš manęs gauti tam tikros emocijos. Jie žino, kad jie ateis pas Vidą ir ten gaus gerą nuotaiką, daug įkvėpimo, daug energijos, nuoširdumo, žinutę, pašnekėsime apie kokius nors svarbius dalykus. Na ir tiek – į šiuos dalykus aš susitelkiu.

Aišku, būna dienų, kai keliuosi, sėdu į automobilį, nors mieliau gulėčiau įsikniaubęs į pagalvę ir išvis niekur neičiau. Bet jeigu tu esi toks, koks esi gyvenime, nereiškia, kad žiūrovams bus įdomu į tave žiūrėti įsikniaubusį į pagalvę. Jie gi ne už tai moka pinigus – jie seka mane, yra žmonių, kurie eina į mano koncertus net po keliolika kartų. Viena mergina mano koncertuose yra buvusi vos ne 20 kartų ir ji sako: kai ateinu, kiekvieną kartą būna kitaip, bet, iš kitos pusės, visada išlieka kažkas tokio, ką gali rasti tik tavo koncertuose.

Reikia į tai žiūrėti kaip į bet kokį kitą atsakingą darbą, pavyzdžiui, medikas negali sakyti, kad jam šiandien prasta nuotaika, tai neleis nuskausminamųjų. Aš irgi į savo koncertus taip žiūriu.

Viganto Ovadnevo nuotr./Vidas Bareikis
Viganto Ovadnevo nuotr./Vidas Bareikis

– Turbūt sutiksite, kad dabartinis jūsų laikotarpis pelno klausimu pasikeitė kaip diena ir naktis – juk buvote iš pradžių vadinamas alternatyvios muzikos kūrėju, koncertavote mažose salytėse, o dabar renkate dideles arenas.

– Buvo tokia grupė „Nirvana“ – manau, kad kiekvienas ją galėtų pavadinti alternatyvaus roko grupe, kuri staiga, po to, kai pradėjo daug kam patikti, tapo tiek populiariąja muzika, kad net galima rasti su ja marškinėlių parduotuvėje „H&M“. Lygiai taip matau skirtumą tarp alternatyvos ir populiariosios muzikos. Nedėčiau tos lygybės ženklo – manau, kad blogai save administruojantis popatlikėjas moka, kuris nemoka sudėti savo finansų, gali uždirbti žymiai mažiau negu koks nors Lietuvos bardas, keliaujantis per miestus ir renkantis galbūt vienetinį mažesnį honorarą, bet turintis krūvas koncertų. Žinau tokių žmonių, kurie vieni, su gitaryte tyliai važiuoja ir surenka labai daug pinigų.

Nesakyčiau, kad Lietuvoje yra toks stereotipas, kad būtinai, jei jau esi alternatyva, tu turi iš to nepragyventi, o jeigu jau esi popatlikėjas, tai maudaisi piniguose. Tikrai taip nėra.

Jeigu dar pats galiu būti žaidėju, tai kodėl turiu dirbti trenerio darbą?

– Vis dėlto be pokyčių neapsieita, tad kurioje scenoje yra būti sunkiau – teatro ar didžiulėse arenose, televizijoje?

– Galbūt sunkesnis yra režisieriaus darbas, nes tu savaime esi – kaip aš mėgstu palyginti su sportu – komandos treneris, turi visai kitokias atsakomybes. Šiemet, tarkim, prieš lipant į „Žalgirio“ areną, mes, visi atlikėjai, sustojome ratuku ir aš padėkojau, kad jie čia yra, ir sakiau: jūs nesiparinkit, pabūkime ramiai tas dvi su puse valandos, o visu kitu aš pasirūpinsiu. Tai sakau tikrai sąžiningai, nes jaučiuosi gerai, užtikrintai ir žinau, kad padarysiu viską, kas įmanoma, kad žiūrovai jaustųsi gerai, kad partneriai gerai jaustųsi. O kai esi režisierius, tai tu viską sugalvojai, padarei, bet pats scenoje nieko padaryti negali, tai sėdi už langelio ir grauži nagus, kai kažkas vyksta ne pagal planą – tikrai tai labai panašus į trenerio darbas. Taigi iš mano patirčių tai buvo sunkiausias darbas.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Vidas Bareikis
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Vidas Bareikis

Drauge aš to darbo padariau labai daug – per 9-erius metus pastačiau 24 spektaklius ir šiandien galiu sakyti, kad šiek tiek nuo to pavargau ir išsisėmiau, nes birželio mėnesį studijas baigė mano aktorių kursas, su jais padarėme apie 10 spektaklių ir per mažą laiką buvo sukurta tikrai daug visokių idėjų, visko padaryta. Tada pajutau, kad šioje srityje nebejaučiu bado, o muzikoje šios problemos nėra – kiekvieną rytą pabundu, o mano galva yra pilna visokių minčių, sėdu prie pianino, repetuoju, kažką galvoju, mąstau apie koncertus.

Vienu momentu pajutau: jeigu dar pats galiu būti žaidėju, tai kodėl turiu dirbti trenerio darbą? Todėl niekur neskubu, manau, kad prie režisūros, prie teatro tikrai grįšiu. Dėl aktorinio buvimo scenoje – kai pradėjau studijuoti Maskvoje, tą veiklą gerokai primažinau, tik pastaruoju metu buvo pora miuziklų, kur sudainavau. Tas man patinka ir netgi dabar kokių nors įdomesnių pasiūlymų neatsisakyčiau, tačiau dažniausia viskas atsiremia į laiką – dienoje valandų yra tiek, kiek yra. Šiandien mano diena atrodo maždaug taip: atsikeliu, tada reikia sūnui į mokyklą, tada turiu kokias tris valandas susitikimų, valandos trukmės muzikinę repeticiją, tada važiuoju į karate treniruotę, o tada jau, žiūrėk, pusė aštuonių vakaro. Šalia to dažnai prieš savaitgalį įsiterpia koncertas. Taigi, net su geriausias norais nespėju paveikti daugybės dalykų, kuriems norėčiau skirti laiko.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Vidas Bareikis
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Vidas Bareikis

– Užsiminėte ir apie savo sūnų, su kuriuo drauge žengėte į M.A.M.A apdovanojimų sceną, kartu atlikote dainą. Ar nesinori jo paslėpti nuo viešojo gyvenimo pusės, kuri kartais gali būti nelabai graži, ypač kai šiuo metu daugiausia yra eskaluojamos jūsų nutrūkusių santykių temos?

– Jis, galima sakyti, jau yra gimęs scenoje – nuo pat mažumės mano studijų laiku Maskvoje būdavo ir paskaitose, ir repeticijose, pats nuo 5–6 metų groja, lanko Čiurlionio menų mokyklą, yra scenoje, keliauja su manimi į visus festivalius vasaromis. Jis tai mėgsta ir jam tai yra visiškai natūralu. Su Jurga dėl visko šnekamės ir nieko specialiai nedarome, nes kol kas planuose tikrai nėra kažkaip specialiai spausti Ado, iš jo daryti vaiką-atlikėją, lietuviškąjį Bieberį.

Praeitais metais projekte „Auksinis balsas“ turėjome tokį trio su manimi, Adu ir mano tėčiu ir drauge atlikome dainą tėčiui – tai irgi buvo tokia natūrali idėja. Taigi, kartais jos tiesiog gimsta ir Adas kažkur pasirodo. Taip buvo ir M.A.M.A apdovanojimuose – norėjome kartu padainuoti dainą mamai (aš savajai, jis – savajai), už tai Adas gavo dovanų riedlentę ir dabar laimingas toliau mokosi.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Bareikis su sūnumi Adu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Bareikis su sūnumi Adu

Adas tikrai neturi scenos baimės, ten jaučiasi jaukiai, o dėl to viešumo, tai jis yra žmogus, kuris tiesiog su tuo užaugo ir pralaukdavo tas minutes kad ir kokiame prekybos centre, kol su manimi kiti vaikai ar kiti gerbėjai fotografuodavosi. Kažkada jis man yra pasakęs – taip, galbūt norėčiau būti atlikėju, parkūrininku. Tai tą žmonių dėmesį jis tikrai yra pajautęs.

Yra didžiulė armija vaikų, tų žmonių, kurie siunčia savo vaizdo įrašus, kaip jie dainuoja mano dainas, sako, kad aš įkvepiu, o aš dėl to labai džiaugiuosi, nes dėl to ir stengiuosi. Kurdamas naujas dainas, visada pagalvoju – aha, šitas žodis gal yra per riebus, gal vaikas nesuprastų tos temos, tikrai atkreipiu dėmesį į klausytojus.

Tiesa, aš nelabai jaučiu to neigiamo dėmesio – tik tiek, kad žmonės daug šneka mano ar mūsų asmeninius dalykus, o, kalbant apie neigiamus komentarus, to jų visai neskaitau, „Discord'o“ neturiu. Kartais pasiekia žmonių pastebėjimai instagramo žinutėmis – tai aišku, kad dauguma iš jų yra palaikymo žinutės, bet kartais pasiekia ir nepasitenkinimas. Tada aš paklausiu, kur yra bėda, kažkaip pasiaiškinu. Niekada neblokuoju žmonių – nei feisbuke, nei instagrame, o dažniausiai, jei kažkas ir pakabina piktą komentarą, tai jie išsiaiškina tarpusavyje – yra kas užgina. Į visa tai žiūriu iš šalies ir suprantu, kad tai yra laikina, ir po metų ar dvejų bus eskaluojamos jau kitos temos. Tai tikrai nėra baisiausias dalykas gyvenime, tikrai yra svarbesnių ir kur kas didesnį svorį turinčių dalykų.

O palaikymas tikrai yra didelis – ne veltui per M.A.M.A apdovanojimus kreipiausi į vaikus ir siūliau jiems užsiimti kovos menais, lankyti muziką ir panašiai, nes mane tai labai džiugina. Yra didžiulė armija vaikų, tų žmonių, kurie siunčia savo vaizdo įrašus, kaip jie dainuoja mano dainas, sako, kad aš įkvepiu, o aš dėl to labai džiaugiuosi, nes dėl to ir stengiuosi. Kurdamas naujas dainas, visada pagalvoju – aha, šitas žodis gal yra per riebus, gal vaikas nesuprastų tos temos, tikrai atkreipiu dėmesį į klausytojus.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Bareikis su sūnumi Adu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Bareikis su sūnumi Adu

Taigi, socialiniuose tinkluose yra daug palaikymo. Manau, kad ten drauge viskas ir gerai sutvarkyta, nes, kam nepatinka, galima to žmogaus nesekti, nežiūrėti. Anksčiau sakydavo – nepatinka, kad esi televizijoje, tai perjunk kanalą. Čia irgi lygiai taip pat – tikrai nelendu niekam į akis ir nesakau: dabar klausyk manęs.

– Ar buvo tokių situacijų, kai gerbėjas peržengė ribas?

– Paskutinė visai juokinga situacija vyko Kauno „Akropolyje“, turbūt ėjau pirkti striukės. Mane vienas vaikinas taip timptelėjo už parankės, kad vos neapsisukau, galvojau, kad čia koks pažįstamas. „O, Vidas? Tai sveikiname su pergalėm, palaikom“ – paklausė jis ir toliau nuėjo. Tai buvo toks kovinių menų lygmens patempimas. Kartais būna tokių žmonių, kurie išreiškia savo jausmus nelabai jausdami ribų. Juk yra tokių, kurie prieina ir šneka su tavimi per 20 cm nuo veido, nejaučia, kad įlindo į asmeninę erdvę.

Buvo ir kitas atvejis. Visada po koncerto stengiuosi su žiūrovais nusifotografuoti, pasirašyti, kad ir kiek jų ten bebūtų. Tai po vieno festivalio leptelėjau nuo scenos, kad su kiekvienu nusifotografuosiu. Žiūrovų buvo gal keli tūkstančiai, tai išėjau ir pamačiau virš 300 žmonių, kurie laukė. Tada supratau, kad riba peržengta. Aišku, atbuvau, kiek ir žadėjau, tai užtruko apie porą valandų. O žmonės nelabai jaučia – jie prašo dar, jiems tai gali atrodyti kaip vienas susitikimas, o tau jau 300-asis.

Dainiaus Dambrausko nuotr./Vido Bareikio koncerto akimirka
Dainiaus Dambrausko nuotr./Vido Bareikio koncerto akimirka

– Grįžtant prie M.A.M.A apdovanojimų – scenoje padėkojote trims svarbiausioms gyvenimo moterims. Apskritai, kokios moterys jus žavi?

– Veiklios, turinčios gerą humoro jausmą ir mokančios mylėti.

– Ar šios moterys turi ar turėjo šias savybes?

– Taip (juokiasi).

– Kas jūsų muzikiniame kelyje nusimato toliau?

– Paskelbiau naujieną, kad iškeliauju į turą po Lietuvą. Po kurio laiko nusprendėme aplankyti mažesnių miestų gyventojus ir suorganizavome beveik 10-ies koncertų turą. Jis prasidės kovo 21-ąją, per mano gimtadienį, ir vadinsis „Gimtadienis ežero dugne“. Kviesiu žiūrovus iš miestų turo, kad ateitų, pabendrautų.

Dar vienas privalumas – ten bus žymiai artimesnė aplinka negu kokioje arenoje, nes dauguma koncertų vyks kultūros namuose, kur tikrai stengsiuosi visus apibėgti, pabendrauti, pašnekėti. Tikrai labai to laukiu, labai pasiilgau tokių koncertų. Iki šiol man yra įstrigusios kelionės su šimtu koncertų po miestelius ir miestus, tai šįkart su nekantrumu laukiu jų vėl. Taip pat planuoju gimtadienį atšvęsti net 7-is kartus, nes jau esame paskelbę 7-ias koncertų datas, bet manau, kad dar gali šiek tiek prisidėti, gal bus apie 10 gimtadienių.

– Priimsite dovanas iš gerbėjų?

– Tikrai priimsiu. Jau ir to turo metu buvo tokių akibrokštų, kai žmonės atnešdavo uogienės ar pagaminto kompoto, nes provincijoje žmonės labai betarpiškai ir atvirai bendrauja. Sakiau, kad mielai, kaip estrados atlikėjams neša gėles, taip mes važiuosime su turo autobusu, ir tikiuosi, kad jis bus pilnas dovanų.

M.A.M.A apdovanojimų raudonojo kilimo svečiai – galerijoje:

Komentarai: 7

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką