Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mia: „Gyvenimas beprotiškai įdomus ir be vestuvių“ (papildyta liepos 29 d.)

Vilija Pilibaitytė-Mia ir Radvilas Bubelis
Nuotrauka iš asmeninio albumo / Vilija Pilibaitytė-Mia ir Radvilas Bubelis
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Po romantiškų ir netikėtų sužadėtuvių su verslininku Radvilu Bubeliu dainininkė Vilija Pilibaitytė-Mia (27) užminė mįslę: gal ir vestuvės įvyks taip pat spontaniškai?.. Išvykę į karštąją Floridą, sužadėtiniai vis sulaukdavo spėlionių – ar tik nenulėkė iki Las Vegaso ir nesusituokė? Grįžusi į Lietuvą, Mia atlaidžiai šypsosi: ne, ji dar neištekėjo. Tiesa, minčių apie vedybas neatsisako, bet labai skubėti neketina.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Proga sutikti Mią Vilniuje šią vasarą pasitaiko itin retai – dainininkė be paliovos koncertuoja ir daugiausia koncertų surengia pajūryje. „Tik pažiūrėk, – šypteli perversdama užrašų knygutę, primargintą užsakymų. – Turiu tiek darbo, kad net keista klausytis kolegų kalbų apie krizę... Rytoj – net keturi koncertai. Trys per dieną – normalu, keturi – jau daug, ypač žinant, kad daugumoje salių nėra kondicionierių ir per tokį karštį tenka dainuoti tarsi pirtyje... Kartais net atrodo, kad tuoj nualpsiu! Bet džiaugiuosi, kad žmonėms esu reikalinga.“ Su gyvenimo draugu Radvilu praleidusi dvylika atokvėpio dienų Amerikoje, Mia tikina per tą laiką labai pasiilgusi gimtinės, todėl grįžusi mielai kibo į darbus: „Čia – mano žemė, mano artimieji ir mano karjera. Lietuvos į nieką neišmainysiu.“

Florida – rojaus kampelis, ten apsilankius tikrai gali kilti minčių joje ir likti...

Pirmasis įspūdis išlipus iš lėktuvo tikrai geras – karšta, dangus žydras, žmonės linksmi, viskas tobula. Net aplanko mintis: „Kaip čia smagu, čia – mano šalis!“ Bet vėliau supranti, kad po tobulos viešnagės labai smagu grįžti namo (šypsosi). Išmaišėme visą Floridą – nuo Majamio iki piečiausio taško Ki Vesto, kuris man labai patiko, nes priminė Nidą. Karštis buvo košmariškas – 95 laipsniai pagal Farenheitą (35 laipsniai pagal Celsijų – red. past.), tikras tropikų oras, kai nėra kuo kvėpuoti: išėjus į lauką, norisi apsisukti ant kulno ir grįžti į viešbutį su kondicionieriumi. Daugiau niekada neskrisiu į Floridą vasarą! Antra vertus, juk ne atostogauti ten vykome, o į Radvilo dukters Gabijos gimtadienį.

Susipažinai su buvusia sužadėtinio šeima? Ar buvo akimirkų, kai jauteisi šiek tiek nejaukiai?

Ne, Radvilas mane iš anksto buvo nuteikęs pozityviai. Jo santykiai su buvusia žmona Milda – puikūs, be jokio pykčio ir pavydo. Ji jau turi kitą šeimą, su vyru susilaukė dar vienos dukrelės. Milda su Gabija mus pasitiko oro uoste, parsivežė į savo namus, pirmąją naktį ten ir nakvojome. Geriausiomis draugėmis gal ir netapome – vos per keletą dienų tai neįmanoma, – bet mūsų santykiai buvo tikrai draugiški. Visi kartu Gabijai iškėlėme šaunią gimtadienio puotą: į parką susirinko daugybė svečių, buvo užsakytas pripučiamas guminis namas, palapinė, balionai, atrakcionai... Mergaitei paliko įspūdį ir mudviejų su Radvilu dovana: nusivežėme ją į žaislų parduotuvę ir paraginome į didelį vežimėlį prisikrauti tiek žaislų, kiek telpa. Tokių grožybių Lietuvoje nerasi... Žinoma, nepamiršau ir sūnaus Mato, likusio Lietuvoje su savo tėvu: jam dovanų parvežiau katerį su distanciniu valdymu.

Daugelis tautiečių, apsilankę Amerikoje, nustemba, kad ten daug kas pigiau nei Lietuvoje. Tau irgi taip pasirodė?

O ne! Gal kitose valstijose taip ir yra, bet Floridoje kainos nemažos – paprasčiausios suknelės be šimto dolerių nenusipirksi. Para viešbutyje kainavo beveik keturis šimtus dolerių, maudymosi kostiumėlį nusipirkau už tris šimtus... Tiesa, buvo verta: pro viešbučio langą regėjome vandenyną, o maudymosi kostiumėlis – labai gražus, Lietuvoje tokių nemačiau (juokiasi). Apskritai Amerikoje verta pirkti garsių dizainerių gaminius: naujausio modelio „Prada“ akinius nuo saulės įsigijau už tris šimtus dolerių – pas mus jie gerokai brangesni. Neatsilaikiau ir prieš „Stella McCartney“ akinius, bet juos, deja, palikau kavinėje ant stalo ir vėliau neberadau. Norėčiau tokius užsisakyti internetu, nes Lietuvoje nėra.

Manau, vestuvėms dar neatėjo laikas – reikia pagyventi, apšlifuoti kampus. Jau nesame vėjavaikiai, kad leistume sau švaistytis žiedais į kairę ir dešinę.

Tau paliko įspūdį tenykštis maistas?

Ten nesinori valgyti mėsos, nes jūrų gėrybių – tiek daug ir tokių šviežių, jog tiesiog nusikaltimas jų neparagauti! Nuėjęs į restoraną, akvariume išsirenki dar gyvą krabą, jį ištraukia ir tau iškepa. Žinoma, man buvo beprotiškai gaila tų krabų, sakiau, nežiūrėsiu, nevalgysiu... Bet labai skanu (juokiasi). Naktiniame klube apsilankyti nespėjome, bet tai atstojo Majamio paplūdimys – jis atidaromas septintą ryto, ten sustatyta geriausia garso aparatūra, darbuojasi didžėjas, jaunimas geria kokteilius ir linksminasi. O kai lankėmės rusų restorane, teko prisiminti, kad esu dainininkė: Radvilas paprašė padainuoti vieną dainą, o paskui jau visi lankytojai ėmė prašyti, kad dainuočiau dar. Kažkas nutvėrė gitarą, ir labai smagiai pavakarojome.

Lyg ir turėjote minčių Amerikoje susituokti... Nebuvo kada?

Iš tiesų nebuvo kada! Niekaip nebūtume suspėję į Las Vegasą. O ir šiaip – gal per anksti?.. Manau, vestuvėms dar neatėjo laikas – reikia pagyventi, apšlifuoti kampus. Jau nesame vėjavaikiai, kad leistume sau švaistytis žiedais į kairę ir dešinę.

Ilga kelionė yra geriausias būdas santykiams patikrinti, ar ne?

Drauge keliauti mums nesudėtinga – atvirkščiai, kelionėje sutariame dar geriau nei kasdieniame gyvenime. Radvilas būna labai rūpestingas, rodo daug dėmesio, jam visiškai neturiu ko prikišti. Tačiau ir aš nesu lepi mergaitė, kuri maivosi ir kelia daug rūpesčių... Pavyzdžiui, gal ir nelabai norėjau važiuoti į atrakcionų parką per alinantį karštį, bet liežuvis neapsivertė pasakyti: „Judu su Gabija važiuokite, o aš pabūsiu viešbutyje.“ Juk atvažiavome suteikti džiaugsmo vaikui, tad negalėjome galvoti vien apie save.

Tu lengvai leidiesi į kompromisus?

Apskritai manau, kad gyvenime kompromisai labai praverčia – ne tik su antrąja puse, bet ir darbe, ir visur kitur. Žinoma, jų neturėtų būti per daug... Su Radvilu Amerikoje susipykome vienintelį kartą: kai jis užsispyrė paplaukioti upe, kurioje pilna aligatorių. Nejaučiau jokio malonumo, tik paniką. Valtį vairavo moteris, ji plaukė dideliu greičiu, iš vandens kyšojo aligatorių galvos... Seniai buvau patyrusi tokį stresą! Kai išlipus į krantą Radvilas pasiūlė važiuoti į „Victoria’s Secret“ parduotuvę, buvau tokia supykusi, kad atsisakiau. Ir nebenuvažiavome.

Še tau: buvai Amerikoje, o nebuvai moterų geidžiamiausioje „Victoria’s Secret“ parduotuvėje?..

Tikrai (juokiasi). Patyriau ir incidentą. Grįždama namo, Majamio oro uoste „duty free“ parduotuvėje draugėms pripirkau lauktuvių – „Victoria’s Secret“ kūno priežiūros priemonių. Frankfurte turėjome persėsti į kitą lėktuvą, bet darbuotojams užkliuvo buteliukai mano rankiniame bagaže. „Negalime jūsų praleisti“, – išgirdau. Palaukite, bet juk aš mokėjau pinigus! Aiškinau, kad juos pirkome oro uoste, kad atėjome tiesiai iš lėktuvo – niekas nepadėjo. Pareiškiau, kad jiems tų losjonų neatiduosiu – jau geriau viską išsipurkšiu ant kūno... Jie iškvietė policiją, kuri pakartojo tą patį žodį „ne“. Ak, šitaip?.. Paėmiau vieną buteliuką ir išpyliau jo turinį į šiukšliadėžę. Jie pradėjo šaukti: „Taip negalima“, bet tai manęs nesustabdė – išpyliau visus iki vieno. Policininkai buvo šokiruoti, kad galėjau taip pasielgti... Bet aš turiu pažįstamų oro uoste ir puikiai žinau, kur jie deda iš keleivių atimtus daiktus – pasiima sau! Na jau ne, geriau tegu kvepia oro uostas...

Kuo ilgiau pažįsti žmogų, tuo labiau reikia prie jo taikytis – arba tikėtis, kad jis taikysis prie tavęs. Jau nebe tie metai, kai esi naivus ir viskuo tiki...

Tai likai be lauktuvių?

Parvežiau kitokių! Pavyzdžiui, krikšto dukrai – didžiulį kailinį paršą. Atrakcionų parke buvo vienas smagus atrakcionas: tris kartus trenki kūju, jei pasieki šimtą taškų, gali išsirinkti patinkantį žaislą. Paėmiau vyrišką kūjį, užsimojau – šimtas! Išsirinkau rausvą paršą ir tempiau glėbyje iki pat Lietuvos. Kai oro uoste mus pasitiko krikšto dukra, iškart atidaviau dovaną – smagu buvo mums abiem.

Grįžus į Lietuvą, gyvenimas teka sena vaga? Su Radvilu ir toliau nesiskiriate nė minutei?

Nesiskiriame (juokiasi). Žinoma, nėra namų be dūmų. Kuo ilgiau pažįsti žmogų, tuo labiau reikia prie jo taikytis – arba tikėtis, kad jis taikysis prie tavęs. Jau nebe tie metai, kai esi naivus ir viskuo tiki... Man buvo sudėtinga į savo gyvenimą įsileisti kitą žmogų – juk ilgą laiką gyvenau viena, todėl įsilieti į bendrą buitį, vėl gyventi apsuptai vyriškų kojinių nelengva. Daug streso patyriau persikrausčiusi į jo namus: žinoma, vieta geresnė, pats centras, bet aš labai pasiilgstu žalumos. Gedimino prospektas yra lyg plentas – čia nuolat triukšminga. Malonu rytą nusileisti žemyn išgerti kavos ir papietauti, patogu pajusti visus centro privalumus, bet pasigendu paukščių čiulbėjimo... Žinoma, tai tik smulkmenos. Gerai, kad mes labai daug kalbamės – taip išsprendžiame smulkias bėdas. Svarbiausia, kad tarp dviejų žmonių būtų ryšys, o tarp mūsų jis tikrai yra.

Apie vestuves vis dar pasikalbate?

Visą laiką kalbamės. Bet nėra kur skubėti. Sužadėtuvės įvyko Radvilo iniciatyva – tikrai nesitikėjau, kad jis taip greitai pasipirš. Po sužadėtuvių daug kas ėmė spėlioti, kad aš laukiuosi. Noriu visus nuraminti: tikrai nesilaukiu! Niekas mūsų neskatino, neprivertė, neįpareigojo, sužadėtuvės nebuvo reklaminis triukas. Bet kol kas to visiškai pakanka: mūsų gyvenimas beprotiškai įdomus ir be vestuvių.

Bet tu nebeskraidai padebesiais? Jautiesi nusileidusi ant žemės?

Be abejo. Nuo pažinties pradžios mes su Radvilu gal tik dvi savaites gyvenome atskirai – visą likusį laiką gyvename kartu. Jaučiuosi nusileidusi ant žemės, nes namuose kyla visokių klausimų, ginčų dėl buities. Bet nesakau, kad mūsų santykiai tapo buitiški: tikrai ne, mes visur važiuojame, linksminamės, gyvename intensyviu ritmu. Jis visą laiką būna su manimi – į koncertus važiuoja drauge. Radvilas susitvarkė savo verslą taip, kad nereikia dirbti kontoroje. Jis labai manimi rūpinasi – kai keletą kartų buvau išvažiavusi viena, nenulipo nuo telefono: „Ar tu jau ten?.. Ar viskas gerai?“ Su juo labai gerai jaučiuosi.

Jis pavydus?

Žinoma. Bet tai natūralu: manau, kai nėra pavydo, nėra ir meilės. Aš irgi jo pavydžiu.

Užsiminei, kad už sutaupytus pinigus ketini pirkti butą Vilniuje. Kam jis tau? Juk gražiai šeimyniškai gyveni pas Radvilą...

Butas – tai investicija į ateitį. Per krizę investuoti į nekilnojamąjį turtą, manau, yra protingas žingsnis. Nesu iš tų merginų, kurioms namus perka vyrai ar meilužiai – esu padori dirbanti moteris, šiuo metu galinti sau leisti įsigyti butą.

Tačiau tu jame negyvensi?

Dabar – ne, bet niekada negali žinoti, kaip viskas pasisuks. Dviejų žmonių santykiai – toks dalykas, kurio negali nuspėti. O aš mėgstu apsidrausti. Butas man bus tarsi kasko draudimas (juokiasi). Jau geriau apsidrausti kasko, negu patirti avariją ir likti be nieko... 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką