Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mikromagas Antonas Lavrentjevas: „Triukus galima pirkti, jais keistis, tačiau geriau nevogti“

Antonas Lavrentjevas
Annos Vengrovskajos nuotr. / Antonas Lavrentjevas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Po interviu mikliose Antono Lavrentjevo (24) rankose dviejų eurų moneta virsta „Chupa Chups“ saldainiu, jį iliuzionistas kaipmat padovanoja ir padėkoja už pokalbį. Jaunasis magas žino, kaip pralinksminti žiūrovą, kad šis nesijaustų sumautai apgautas. „Svarbu žmogui suteikti teigiamų, o ne neigiamų emocijų“, – šypteli televizijos projekto „Lietuvos talentai“ antrosios vietos laimėtojas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Antonai, tave dažnai vadina net ne iliuzionistu, o mikromagu. Kas yra toji mikromagija? Skamba lyg kažkas tarp makroekonomikos ir mikroekonomikos...

...ir visiškai nesuprantamai (juokiasi). Tai tokia iliuzijų meno šaka, kai triukams atlikti naudojami smulkūs daiktai: nuo kortų, monetų, papuošalų iki, pavyzdžiui, auksinių žuvelių. Angliškai tai vadinasi „close up“ magija – triukai, kurie rodomi iš arti. Man šis apibūdinimas atrodo tikslesnis ir protingesnis nei mikromagija.

Nesu iš tų iliuzionistų, kuriems svarbu tvarkinga šukuosena ir gražus kostiumas lyg iš filmo apie Harį Poterį. Man neįdomu mojuoti rankomis virš dėžės, kurioje guli vargšelė asistentė, tik ir triūsianti dėl to, kad triukas pavyktų. Tame nėra jokios magijos, jokios paslapties, tik – rekvizitas. Visai kas kita – rankų miklumas: žmogus, net jei ir atskleis triuko paslaptį, vargu ar jį iškart atkartos. Kai kuriems triukams atlikti prireikia pusmečio ar net metų kasdienių treniruočių.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Antonas Lavrentjevas „Lietuvos talentų“ finale
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Antonas Lavrentjevas „Lietuvos talentų“ finale

Man patinka žiūrovai, panašūs į mane, ir triukai, kurie mane patį, jei nebūčiau iliuzionistas, galėtų nustebinti. Mėgstu triukus, kurie patinka skeptikams, žmonėms, kurie numoja ranka į fokusininkus, traukiančius iš skrybėlės baltus zuikius. Man niekada nebuvo įdomus Davidas Copperfieldas, nors daugeliui jis iki šiol – gyva legenda. Man visada atrodė neįtikinama, kai iliuzionistas triukus daro stovėdamas už šimto metrų nuo žiūrovų.

Kai kurie iliuzionistai mėgsta vadintis burtininkais ir sako kuriantys stebuklus, o aš sakau, kad kuriu stebuklo iliuziją. Rodydamas triukus, nemokau žiūrovų gyventi, neaiškinu jiems apie gyvenimo prasmę, nekišu pigių filosofijų: mano darbas – žmones stebinti ir linksminti. Ir tam nereikia blizgančių kostiumų ar juodo cilindro, nors kai kuriems atrodo kitaip: vieno iliuzionistų konkurso nelaimėjau vien todėl, kad vilkėjau paprastus džinsus. Antra vertus, daug kas priklauso ir nuo konteksto: jei dirbu vestuvėse, vilkiu elegantišką kostiumą. Tačiau taip išsipustęs tikrai atrodyčiau keistai gimtadienio šventėje sodyboje, o būtų dar keisčiau, jei į šventę atvažiuočiau vilkėdamas burtininko chalatą.

Pataisyk, jei klystu, bet man atrodo, kad tau patinka laužyti standartus?

Ar tokia ir bus šio straipsnio antraštė?.. Man patinka natūralumas, nelabai moku vaidinti tokio, koks nesu. Tiesa, scenoje nesikeikiu, nors lietuvių kalbą išmokau žiūrėdamas filmą „Zero 2“, o patobulinau sukdamas ir sukdamas „Redirected“ (juokiasi). Bet jei rimtai – manau, žiūrovams didesnį įspūdį palieka, kai scenoje mato žmogų, panašų į save, tačiau atliekantį ką nors neįprasto.

TV3 nuotr./Antonas Lavrentjevas ir Marijonas Mikutavičius
TV3 nuotr./Antonas Lavrentjevas ir Marijonas Mikutavičius

Kada ir kur prasidėjo tavo kelias į iliuzijų pasaulį?

Plyta ant galvos man nenukrito, žaibas netrenkė ir staiga minčių skaityti nepradėjau. Būdamas aštuoniolikos ar devyniolikos, internete pamačiau amerikiečių iliuzionisto Davido Blaine’o gatvėje surengtą pasirodymą – jis man paliko neišdildomą įspūdį. Baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, studijavau telekomunikacijas – buvau tikras, kad žmonija telefonais naudotis nenustos, tad darbo turėsiu. Baigti studijas ir susirasti darbą – mano planai niekuo nesiskyrė nuo daugelio bendraamžių. Tačiau šalia mokslų atsirado pomėgis ir laikui bėgant jis virto, sakyčiau, netgi maniakišku – iliuzijos menui per dieną galėdavau skirti po dešimt valandų, tam atiduodavau visus „studentiškus“ savo pinigus. Neįsivaizdavau, į kur mane tai nuves, bet nusprendžiau rizikuoti ir sudėti save visą į tai, ką mėgstu. Prisiekiau sau, kad jei per porą ar trejetą metų nepavyks „užsikabinti“, viską mesiu ir dirbsiu pagal specialybę.

Peržiūrėjęs daugybę Davido Blaine’o, kitų iliuzionistų pasirodymų, po truputį pradėjau suprasti, kaip atliekamas vienas ar kitas triukas. Nėra tokių, kuriuos atlikti pavyktų iš karto. Tenka daug treniruotis prieš veidrodį miklinant rankas, be to, kad pasirodyme neliktų kvailų pauzių, reikia sugalvoti, ką kalbėti, kaip pokštauti, įsivaizduojant, ką žiūrovas sakys.

TV3 nuotr./Antonas Lavrentjevas
TV3 nuotr./Antonas Lavrentjevas

Kaip artimieji reagavo į tokį keistą tavo pomėgį?

Senelė sakė, kad verčiau susirasčiau „normalų“ darbą. Mama buvo panašios nuomonės, o tėvas, pasidomėjęs ir sužinojęs, kad profesionalus iliuzionistas gali visai neblogai gyventi, reagavo ramiau. Jis žinojo, kad jei myli vieną sritį, kitoje pasiekti aukštų rezultatų vargu ar pavyks. Neturėjau pasirinkimo būti arba labai geru iliuzionistu, arba kuo nors panašiu į Steve’ą Jobsą. Turėjau galimybę arba būti vidutiniu inžinieriumi, kasdien žvilgčiojančiu į laikrodį ir laukiančiu, kada baigsis darbo diena, arba – „maniaku“ iliuzionistu.

Iliuzijų pasaulyje lieka vietos kūrybai?

Žinoma! Tačiau atskirti ribą, kur baigiasi kieno nors sugalvotas triukas ir prasideda tavo, sunku. Stengiuosi kitų iliuzionistų triukų aklai nekopijuoti, suteikiu jiems savų prieskonių: pakeičiu atlikimo techniką, sugalvoju, kaip originaliai pateikti. Iliuzijų pasaulyje efektų ne tiek ir daug: kažkas dingo, kažkas atsirado, kažkas pasikeitė, teleportavosi ar pakeitė išvaizdą. Priemonių taip pat – ne per daugiausia, juolab kad laikausi principo naudoti tik žmonėms gerai pažįstamus daiktus – monetas, kortas, stalo įrankius.

Kas buvo pirmieji, kuriems pabandei „pripūsti miglos į akis“?

Labai gerai pamenu pirmąjį savo pasirodymą, įvykusį prieš trejetą metų Naujųjų išvakarėse. Viena pažįstama paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau per privatų vakarėlį suvaidinti Kalėdų Senelio ir šiek tiek užsidirbti. Pasakiau, kad Kalėdų Seneliai – banalu, jų ir taip visur pilna ir kad būtų kur kas įdomiau, jei parodyčiau keletą fokusų. Galiausiai sutarėme, kad bus ir viena, ir kita – iš pradžių parodysiu svečiams triukus, o vidurnaktį grįšiu persirengęs Kalėdų Seneliu. Tiesa, Kalėdų Senelį vaikai iškart „išrišo“: „Juk tu – iliuzionistas!“ Tai buvo pirmasis mano pasirodymas, už kurį gavau pinigų.

Iliuzijos pasaulyje labai svarbūs titulai, ir kai pajutau, kad mano lygis – aukštesnis nei kai kurių profesionalų, nusprendžiau dalyvauti konkurse Ukrainoje. Kad gaučiau konkurso „Gran Prix“, dalyvavau visose kategorijose, nors man būtų užtekę tapti nugalėtoju mikromagijos kategorijoje. Tą kartą „Grand Prix“ niekas negavo, o mikromagijos kategorijoje likau antras. Buvo šiek tiek apmaudu, bet vėliau kai kuriuos konkursus laimėjau. Apskritai konkursai naudingi dėl pažinčių: kai esi šio to pasiekęs ir tavo vardą žino kolegos, lengviau bendrauti su kitais iliuzionistais, prašyti jų pagalbos, paprasčiau ir parduoti, pirkti triukus.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Antonas Lavrentjevas
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Antonas Lavrentjevas

Nori pasakyti, kad jei tik norėčiau, galėčiau nusipirkti žinomo iliuzionisto triuką?!

O kodėl gi ne?! Juos galima pirkti, jais galima keistis arba... vogti. Tačiau jei nori tapti profesionalu ir būti priimtas į tarptautinę iliuzionistų bendruomenę, geriau nevogti. Mūsų bendruomenė maža, visi greitai viską pastebi ir sužino.

Jei ne paslaptis, kiek kainuoja triukas?

O kaip pasakyti, kiek kainuoja džinsai? Tos kainos – labai įvairios, priklauso, kur ir iš ko pirksi. Juk vienokia džinsų kaina bus, jei pirksi „Humanoje“, kitokia – jei firminėje „Dolce & Gabbana“ parduotuvėje. Taip yra ir su triukais: jie gali kainuoti dešimt dolerių, bet gali atsieiti ir dešimtis tūkstančių, ypač jei pirksi ne tik pačią paslaptį, bet ir jai parodyti reikalingą rekvizitą.

Dalyvaudamas televizijos projekte „Lietuvos talentai“, sulaukei daugybės komplimentų. Už tai, kad tavo pasirodymai kelia šypseną, už tai, kad sugebi žmones sklandžiai apgauti, ir tai – nepaprastai smagu. Tavo veikloje – tiek paslapties, kad natūraliai kyla klausimas: kodėl ėjai į vieną populiariausių projektų?

Todėl, kad norėjau šito pokalbio (juokiasi). Televizijos konkursas pirmiausia – kokybiškas vaizdo įrašas, jį ne taip lengva gauti, ypač – iliuzionistui. Dabar žmonės visame pasaulyje internete įrašę mano vardą gali pamatyti, kuo užsiimu. Visi juk žinome, kokia galinga televizijos magija ir kad tai – puikus būdas pranešti žmonėms apie save. Kita vertus, dėl tos pačios priežasties iliuzionistui šiek tiek pavojinga eiti į tokius projektus – jei triukas nepavyks, „pasišiukšlinsi“ prieš visą šalį taip, kad tavęs daugiau niekur nekvies. Tai – didelė rizika.

Prieš rodydamas triuką visada pagalvoju, kaip elgčiausi, jei kas nors nepavyktų, – ką padaryčiau, ką pasakyčiau, kokį scenarijų pasirinkčiau. Ir „Lietuvos talentų“ finale padariau klaidą – mano akimis, žiaurią, kokios iki tol niekada nebuvau padaręs. Laimei, man pavyko išsisukti ir nedaug kas ją pastebėjo. Visada stengiuosi turėti atsarginį planą (šypsosi)...

O tai, kad žiūrovų meilės šiek tiek pritrūko ir „Lietuvos talentuose“ likai antras, tave nuvylė?

Prieš „Lietuvos talentus“ turėjau tikslą pasiekti finalą – man tai buvo didelis iššūkis, nes abejojau, ar televizijos žiūrovai balsuos už „apgaviką“ iliuzionistą. Kai finalą pasiekiau, žinoma, norėjosi laimėti, tačiau džiugu, jog pavyko pasiekti svarbiausią tikslą – žmonės sužinojo, kad toks esu.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Antonas Lavrentjevas „Lietuvos talentų“ finale
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Antonas Lavrentjevas „Lietuvos talentų“ finale

Kol kas pasirodymus dažniausiai rengi privačiuose vakarėliuose – įmonių šventėse, vestuvėse, gimtadieniuose. Apetitas su kiekvienu didesniu ar mažesniu laimėjimu auga?

Nesu iš tų artistų, kurie turi ambicijų žūtbūt užlipti ant scenos ir joje numirti. Pasirodymai arenoje nėra tai, apie ką kiekvieną vakarą galvoju prieš užmigdamas. Nesibodžiu dirbti vestuvėse, gimtadieniuose, privačiuose vakarėliuose – man tai patinka. Manau, jei žmonės kviečia į svarbiausias savo gyvenimo šventes ir moka pinigus, tai – įvertinimas, kartais netgi didesnis už tą, kurį mes įpratę matuoti parduotais bilietais.

Prisipažink, ar dažnai triukus naudoji kasdieniame gyvenime?

Klausi, ar vagiu pinigines? Man patinka viešai parodyti, kad turiu tokių galimybių, bet juk šuleriai į televizijos laidas neina. Nedarau nieko nelegalaus. Ir ne tik todėl, kad kas nors gali mane atpažinti, bet ir dėl to, kad turiu principų, – man svarbu žmogui suteikti teigiamų, o ne neigiamų emocijų.

Neturiu jungiklio, kurį paspaudęs vieną akimirką būčiau paprastas vaikinas, vardu Antonas, o kitą – triukus rodantis iliuzionistas. Turiu merginą ir negaliu pasakyti, kuo tiksliai ją sužavėjau, – magija ar tuo, koks esu. Tiesą sakant, mano draugė nėra didelė magijos gerbėja – ją įmanoma nustebinti, bet ji nėra ir iš tų, kuri pamačiusi triuką tris dienas nemiegotų ir galvotų, kaip jis buvo atliktas. Jai patinka, ką darau, tačiau ji nėra aistringa mano fanė...

Antonai, o į kazino tave įleidžia?

Štai šia tema nelabai galiu kalbėti (kvatoja). Kartais lošimo namai kviečia rengti pasirodymų, tačiau ar lankausi kaip paprastas lankytojas?.. Tai – vienas populiariausių man užduodamų klausimų, ir jei į jį atsakyčiau, žmonės nebeturėtų, ko klausti...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką