Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Milda Štakėnaitė: „Tikiuosi, kad savo juodžiausią laiką jau išgyvenau“ (papildyta gruodžio 8 d.)

Milda Štakėnaitė
Luko Balandžio nuotr. / Milda Štakėnaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Ko aš iš tiesų noriu? Stabilios, gerbiamos, saugų gyvenimą užtikrinančios, duodančios pamatą po kojomis profesijos? Ar iššūkių, nuotykių ir atradimų? Taip aš tapau aktore...“ – prisistato aktorė, serialo „Moterys meluoja geriau“ žvaigždė Milda Štakėnaitė (26), nuo vasaros besisukanti dar ir ant šokių projekto „Šok su manimi“ parketo.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jei jau pažindinamės, papasakok apie save daugiau.

Aš – iš Jonavos. Pro mano kambario langus matydavosi „Achemos“ bokštai... Mokykloje svajojau studijuoti mediciną, todėl mokiausi visų gamtos mokslų: chemijos, biologijos... Baigiau net specialią chemikų mokyklą, kad gaučiau papildomų balų per stojamuosius. Netgi svajojau apie karo mediciną. Tuo pat metu mokykloje lankiau dramos būrelį – dėl smagumo. Dramos mokytoja mūsų nespaudė, net nemokė, kaip vaidinti. Tiesiog aiškino, kad reikia rasti savyje ar kituose žmonėse įdomių bruožų, dalykų, kuriuos galėtum perkelti į sceną. Pamenu, grįžtam naktį namo iš kažkokio vaikų teatrų festivalio, sėdžiu mašinoje ir pasišviesdama telefonu dar mokausi chemijos formules, nes kitą dieną – bandomasis egzaminas... Tada ir susimąsčiau, ko iš tiesų noriu. Tada pirmą kartą pagalvojau, kad pabandysiu stoti į aktorinį.

Kada tėvai sužinojo, kad taip kardinaliai keiti planus?

Dvyliktoje klasėje, likus porai mėnesių iki egzaminų... Tiesą sakant, mano stojamųjų prašymas atrodė gan juokingai: pirma vieta buvo į aktorinį, o visos kitos devyniolika – į mediciną, biochemiją, chemiją... Mano giminėje apskritai nėra menininkų: tėtis – veterinarijos gydytojas, mama buvo bibliotekininkė, mokytoja. Aišku, jie visai neapsidžiaugė šita mano mintimi. Tikėjosi, kad man nepavyks ir galiausiai stosiu ten, kur ir buvo suplanuota. Bet kai išgirdo, kad perėjau ir pirmą stojamųjų etapą, ir antrą, ir trečią... ėmiau jausti didžiulį jų palaikymą.

Mano šeimos istorija – labai keista ir tragiška. Vyriausia sesuo, chemijos mokslų daktarė, būdama 27-erių žuvo autoavarijoje Lenkijoje. Buvo tie baisieji metai, kai kas savaitę Lenkijoje virsdavo autobusai, automobiliai... Sesuo važiavo į Vokietiją pas vyrą ir į autobusą rėžėsi vilkikas. Ji žuvo iškart. Turėjau brolį, jis susirgo labai sunkia liga ir mirė. O po pusmečio, matyt, nepakėlusi viso to skausmo, mirė mama. Aš tada pirmame kurse tebuvau...

Su tėčiu ryšys išliko?

Retai dabar nuvažiuoju į Jonavą. Gal net tėtis dažniau atvažiuoja į Vilnių, manęs į šokių projektą pažiūrėti ateina.
Vienatvės jausmas man – labai pažįstamas. Jis lydi nuolat. Raminuosi tik, kad kiekvienam savas likimas, savi išbandymai. Gal tai, kas iš manęs buvo atimta, bus grąžinta kitu būdu... Ir aš žinau, kad dabar turiu tris angelus sargus, kurie mane globoja iš dangaus.

Po tokių istorijų žmonės tampa prietaringi, įsibaiminę, kad nuolat gali įvykti kas nors blogo...

Kurį laiką ir aš buvau prietaringa, bet dabar stengiuosi vyti šalin tokias mintis: noriu galvoti, kad pati esu atsakinga už savo veiksmus, vadinasi – ir už likimą. Tik pažvelgusi į savo bendraamžius, neretai pamatau tuos skirtumus: daugumai jų gyvenime viskas buvo paklota, padaryta, nupirkta... Matau, kad jiems užtektų slystelėti einant gatve ir jau verktų, kad visas pasaulis byra į šipulius. Ir nežinau, kas dar tokio turėtų atsitikti mano gyvenime, kas galėtų mane sužlugdyti. Tikiuosi, kad savo juodžiausią laiką jau išgyvenau.

Jau turi poreikį kurti savo šeimą?

Turiu draugą. Kiek daugiau nei dvejus metus. Nors ir nesame įteisinę santykių, gyvename kaip šeima. Vaikų norėčiau, bet suvokiu, kad pirmiausia turi turėti ką jiems duoti. Turi būti nusiteikusi skirti jiems dėmesio tiek, kiek iš tiesų reikia, o ne tiek, kiek liks nuo tavo asmeninės veiklos. Nenoriu gyventi taip, lyg vaikai būtų tarp kitko, laisvu nuo darbo metu... Kol kas mokausi tvarkytis su savo pasikeitusiu asmeniniu gyvenimu: kai esi dviese, nuolat turi leistis į kompromisus, aš nebegaliu sprendimų priimti viena, kaskart tariuosi, kreipiu dėmesį į kiekvieną pastabą, į kito žmogaus požiūrį. Aš nebemąstau viena.

Keista: gyvenime atrodai išmintinga, gili, o seriale „Moterys meluoja geriau“ tu – intrigantė, nusikaltėlė. Kaip sugebi taip persikūnyti?

Man blogi personažai – patys mylimiausi ir geidžiamiausi. Juos įdomiau vaidinti, nes taip gali padaryti daugybę atradimų, patirti dalykų, kurių gyvenime sau niekada neleistum. Pavyzdžiui, mano herojė Sandra seriale – suluošintas, įskaudintas žmogus, kuris niekuo nebetiki ir nepasitiki. Ji net neleidžia sau tikėti meile, draugyste. Pagrindinis jos kriterijus – pinigai ir adrenalinas jų siekiant, ją gundo rizika būti pagautai, gal net nužudytai. Adrenaliną aš irgi mėgstu, bet nesu ekstremalė, kuri skraidytų motociklais, šokinėtų parašiutais ir tuo mėgautųsi. Mano arkliukas – valia: jeigu užsibrėžiu tikslą, žūtbūt turiu jį pasiekti. Esu įsitikinusi, kad sakyti „įmanoma“ ar „neįmanoma“, „gerai“ ar „blogai“ gali tik perėjęs ką nors nuo pradžios iki galo. Mesti nepabaigus – per daug paprasta.

Esi turėjusi švelnių, gerų vaidmenų?

Turbūt tokia buvau vaidindama markizę de Sad – moteriškumo ir ištikimybės įsikūnijimą. Džiaugiuosi, kad režisierius Jonas Vaitkus patikėjo man šitą vaidmenį. Bet iš pradžių buvo labai sunku suvokti, kodėl ta moteris daugiau kaip dvidešimt metų gali laukti savo vyro, kuris pūva kalėjime už tai, kad tvirkino moteris, kad propagavo sadizmą. O markizė apie jį kalba kaip apie šventąjį, nuostabiausią būtybę! Visi ją smerkia, bet ji nieko neklauso ir žūtbūt siekia vyrą ištraukti iš kalėjimo, laukia jo diena po dienos... Tik ilgainiui, atrodo, supratau, kokią būseną ji išgyvena: fanatiškas tikėjimas. Kai taip beprotiškai ko nors geidi, kad niekas nesvarbu. Kai neklausai net savo proto balso. Bet meilė, kaip žinoma, yra beprotybė...

Žinai, tokia pat fanatiška, truputį išprotėjusia tu virsti šokių aikštelėje: su šokėju Deividu Meškausku scenoje jūs taip išsikraunate, kad kartais net kvapą užgniaužia.

Nesu policininkė ar teisininkė, kuri ateitų į tokį šokių projektą tik prasiblaškyti, išmokti vieno kito judesėlio... Aš – scenos žmogus, todėl jaučiu atsakomybę už savo profesiją. Turiu žiūrovą sujaudinti ar pralinksminti – mano atėjimas į sceną turi turėti kokią nors prasmę. Negaliu daryti bet kaip. Tik iš visos širdies. Todėl dirbu tiek, kad pačiai nebeaišku, nei kada valgau, nei kada miegu. Jei ir turiu laisvą valandą ar vakarą, mano galva nuolat verda. Žiūrėdama televizorių, eidama gatve ir žvalgydamasi į vitrinas, klausydamasi garsų, visą laiką ieškau ko nors, ką galėčiau panaudoti šokiuose. 

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Milda `takėnaitė ir Deividas Meakauskas
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Milda Štakėnaitė ir Deividas Meškauskas

O ką gavai iš šokių?

Gavau porą traumų... nugaros skausmus (šypteli)... O visa kita sunku įvertinti, nes didžioji kova dar tik prasideda. Apie naudą pakalbėsime sausį, kai projektas baigsis.

Kalbi apie populiarumą? Turbūt kaip aktorė pirmiausia siekei būtent jo?

Esu dramos aktorė, todėl pagrindinis mano raiškos būdas visada buvo kalbėjimas, minties plėtojimas žodžiais. O šokiuose viskas kitaip: judi, netari nė vieno žodžio, bet žiūrovas viską supranta. Nuostabi galimybė jausmą išreikšti per judesius. Kitas dalykas: esu jauna ir mano gyvenimas – tik ant mano pačios pečių. Aš neturiu turtingų tėvų, įtakingų draugų. Kiek susikursiu pati, tiek ir turėsiu. Man dalyvavimas šiame projekte – galimybė parodyti, kas aš tokia esu ir ką sugebu. Juk į spektaklį gali ateiti tik penkiasdešimt ar keli šimtai žmonių. O tokį televizinį projektą žiūri kone pusė milijono žiūrovų. Ir tiems žmonėms aš galiu vaidinti. Tai kas tada, jei ne aktoriai, turėtų dalyvauti tokiuose projektuose?

Esi lengvai pažeidžiama?

Kiekvienas turi savo Achilo kulną. Mano jautriausia vieta, aišku, yra šeima.

O kai aptarinėjama tavo išvaizda ir ypač liesumas – skaudina?

Moterys apskritai visada vertinamos pirmiausia pagal išvaizdą: viena perkarusi, kita neturi papų, trečia – stora kiaulė... Bet juk moteris nėra vien tik kūnas! Nuo komentarų skaitymo jau seniai išsigydžiau. Juos dažniausiai rašo pikti žmonės. Kodėl turėčiau įsileisti į save negatyvą, kurį paskui dar ir išsikuopti reikėtų? Tiems, kurie norėjo mane įskaudinti, tai jau pavyko. O daugiau tokios progos aš niekam nebesuteiksiu. Tik pastebėjau, kad viešoje erdvėje aplinkiniai mane pradėjo sekti: kiek ir ką valgau. Buvo keletas juokingų situacijų: pavyzdžiui, pažįstamų būryje kažkas meta frazę: „Milda, tu gi nieko nevalgai!“, o kitas jam: „Ne, ne, aš mačiau, kaip ji valgė tą ir tą...“ Oho, vadinasi, mane stebi!

O tu iš tikrųjų ką nors valgai?..

Ne. Tik laisvalaikiu. O kadangi jo neturiu, vadinasi, nevalgau niekada (juokiasi).

Jaučiuosi kone gydytoja dietologe, bet paklausiu: koks tavo mitybos planas ir dienos ritmas?

Man labai svarbūs pusryčiai ir vakarienė, nes tuo metu esu namuose. Noriu ar nenoriu, ryte privalau papusryčiauti, nes nežinau, kada paskui turėsiu laiko valgyti. Pusryčiams renkuosi daug angliavandenių – dažniausiai košes. Arba mikseryje suplaku avižinę ar ryžių košę su vaisiais, riešutais. Labai skanu ir maistinga. O vakare arba naktį, kai grįžtu namo, jau valgau viską, kas yra šaldytuve...

Niekas nepatikėtų, net jeigu virtuvėje įrengtum kamerą ir transliuotum tiesiogiai!

Tikrai labai nustebtumėte... Jeigu turėčiau laiko, dažniau ir pati gaminčiau. Virtuvėje man patinka suktis vienai – nemėgstu jokių padėjėjų, bulvių ir morkų skutėjų. Prie puodų aš medituoju.
Kodėl pastaruoju metu vis turiu teisintis dėl kokių nors gandų ir kalbų? Dar vasarą, tik prasidėjus repeticijoms, turėjau aiškintis, kad mes su Deividu Meškausku tikrai ne pora ir ja nebūsime. Dabar šita tema išblėso, užtat turiu dėstyti savo mitybos režimą... O kuo labiau teisinuosi, tuo labiau visiems atrodo, kad meluoju. Matyt, reikės ateityje tiesiog patylėti šitais klausimais...

Viganto Ovadnevo nuotr./Milda `takėnaitė
Viganto Ovadnevo nuotr./Milda Štakėnaitė

Žiūrėdama į save veidrodyje norėtum būti kitokia? O gal susitaikei su savo atvaizdu?

Liesumas – greičiausiai dėl genų: mano mama ir sesuo tokios pat buvo. Paauglystėje išvis buvau kauliukas. Aišku, išgyvenau visus bjauriojo ančiuko kompleksus. Gal tik sulaukusi aštuoniolikos ėmiau kitaip save vertinti. Matyt, tiesiog turi ateiti toks laikas, kai pradedi save mylėti tokią, kokia esi. Manęs anksčiau klausdavo, kodėl neinu į modelius. Bet paauglystėje man tai atrodė bjaurus kūno kulto propagavimas. Daug įdomiau buvo skaityti knygas, nei fotografuotis pusnuogei. Dabar manau, kad knygas skaitydama galėjau ir fotografuotis – nieko nebūčiau praradusi. Dabar, kai užpuola stresas, kai dėl ko nors labai smarkiai imu sukti galvą, viduje lyg koks degimas prasideda: tiesiog pati jaučiu, kaip manyje viskas dega ir tirpsta.

Nebijai perdegti?

Arba perdegsiu, arba ne. Sėdėti ir bijoti, vadinasi, nieko nepatirti. O aš dar tiek visko noriu: knygą ar pjesę parašyti, verslą sukurti, keliauti... Nors dabar labiausiai norėčiau miego. Kokią savaitę gero miego! Tada vėl kiltų alkis ko nors naujo. Varikliukas neturi užgesti.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką