Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Moterų krepšinio trenerė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė: „Pasiilgstu žūtbūtinių kovų“

Jurgita Štreimikytė-Virbickienė
Redos Mickevičiūtės/„Laima“ nuotr. / Jurgita Štreimikytė-Virbickienė
Šaltinis: „Laima“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Populiarių sporto šakų treneriai nuolat gyvena tarsi ant parako statinės: nuo euforijos ir begalinės sirgalių meilės, kai komandai sekasi, iki akimirkos būti nušvilptam, paniekintam ir išmestam iš darbo, kai ekipa patiria seriją nesėkmių. Tokio iššūkio neišsigando Europos krepšinio čempionė (1997 m.), viena pirmųjų lietuvių, pradėjusių žaisti WNBA, Jurgita Štreimikytė-Virbickienė: nuo rudens ji treniruoja sostinės klubą „Kibirkštis-VIČI“.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Treneriai mėtomi ir vėtomi. Jūs vis dėlto ryžotės tapti pajėgaus šalies klubo stratege.

Būti geru žaidėju dar nereiškia ateityje būti geru treneriu. Tai žinojau, tačiau Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus, Kęstučio Kemzūros, Tomo Pačėso įkvepiantys pavyzdžiai yra kaip išimtys iš taisyklės – jie ir sportininkai buvo puikūs, ir treneriai šiandien stiprūs. Būna akimirkų, kai žodžiais sunku žaidėjoms nusakyti, ką vieną ar kitą akimirką jos turi atlikti: regis, pati išlėkčiau į aikštelę ir už jas padaryčiau, todėl jau ne kartą esu teisėjų tramdyta už tai, kad peržengiu liniją ir atsiduriu ten, kur treneriui ne vieta. Kita vertus, esu dar ir temperamentingas, emocingas žmogus.

Tai jau turbūt prigimtinis bruožas?

Sunku pasakyti, ar prigimtinis. Greičiau – pralaužtas, į krepšinį mama atvedė (tiksliau – atvedė savo sūnų į pirmąją treniruotę lydėjusi kaimynė, paprašyta mamos, kad ir mane užrašytų). Tyli, kukli aštuonmetė mergaitė iš Alytaus – tokia tada buvau. Vyriausia iš penkių vaikų ir labai gerai žinojau, ką reiškia rūpintis dviem pametinukais. Mama buvo įsitikinusi, kad sportas leis atsiskleisti emocijoms, padės socializuotis. Pirmus dvejus metus net trenerė manęs nepastebėdavo – sugebėdavau pasislėpti kitiems už nugarų. Vėliau labai nepatikdavo, kad kiekvieną derinį, pratimą jaunas treneris vertindavo pažymiais: klasėje tave visi vertina, dar ir per treniruotes negali atsipalaiduoti... Į jas eidavau tarsi iš inercijos, nors... jei eidavau, vadinasi, kažkas „kabino“.

Kai paauglystėje sugalvojau mesti, sulaukiau griežto tėčio „ne“: „Jei pradėjai, tęsk iki pergalių!“ Nepamiršiu, kaip mama keldavosi anksti rytais, kad vaikai būtinai gautų karštų pusryčių, o pietums – sriubos ir kotletų. Nepamiršiu, kaip tėtis vyriškai kietai man pindavo kasas, jei mama būdavo išlėkusi į rytinę pamainą fabrike. Kai vakare, po pamokų ir treniruočių, jas išsipindavau, net atsidusdavau nuo palengvėjimo... Kaimiečiai mieste – taip galėčiau pavadinti savo tėvų gyvenimą. Įsimintiniausios akimirkos – tėčio naktinė žūklė, į kurią kviesdavosi ir mus, vaikus.

Palapinėje laukdavome, kol užkibs. Gamtos žmogus esu ir šiandien: su šeima pasirinkau kaimą Trakų rajone. Keturiolikos turėjau palikti namus – iki šiol nepaliauju stebėtis tėvų drąsa mane išleisti į miestus. Jutau begalinį jų pasitikėjimą, todėl niekada negalėjau nuvilti. Mano Tomui šiandien vienuolika, ir niekaip neįsivaizduoju, kad po metų kitų jis kur nors galėtų išsibelsti... Kai susitinkam su treneriais, juokaujam, prisiminę, kaip jie mus, studentes, nuo kavalierių ir visokių išdaigų saugodavo, o mes prisigalvodavom įvairiausių gudrybių ir apeidavom bet kokius draudimus. Vis dėlto atletų bendruomenė buvo labai tvirta ir tame bendrabutyje susikūrė daugybė šeimų. Ir aš ten sutikau savo išrinktąjį, lengvaatletį Dainių Virbicką, maratonininką, vėliau pasirinkusį šeimą ir atsisakiusį siekti asmeninių sporto rezultatų.

Ne toks dažnas atvejis, ypač sporte, kad vyras pamintų savo ambicijas ir žmonai suteiktų visas galimybes siekti pergalių.

Ypač daug Dainius padėjo amerikietiškuoju periodu, kai, sulaukusi beveik trisdešimties, buvau pakviesta į WNBA. O man rungtyniaujant Italijoje ir Prancūzijoje vyras nuolat migravo tarp šių šalių ir Lietuvos. JAV praleidau tris vasaras: dvi iki gimstant sūnui ir vieną jam gimus. Būtent šiuo etapu sutuoktinis prižiūrėjo vaiką, o aš tik dirbau, valgiau ir miegojau. Ir visada jutau didelį Dainiaus palaikymą. Kai prieš startinį teisėjo švilpuką žvilgsniu surasdavau jį žiūrovų tribūnose, pasijusdavau tarsi ramesnė: jau galima žaisti. Jei dešimčiai dienų išvykdavau rungtyniauti į Vakarų konferenciją, šeima imdavo automobilį ir – į Niujorką, Vašingtoną... Taip maniškiai susipažino su Jungtinėmis Valstijomis.

Amerika manęs nežavėjo nuo pat pirmos dienos, nėra net ką lyginti su senute kultūrine Europa. Užatlantę priėmiau kaip galimybę išmėginti save stipriausioje pasaulio lygoje. Neslėpkim, mano kontraktų svoris didžia dalimi nulėmė ir vyro apsisprendimą atsisakyti sportinės karjeros, tai buvo šansas užsidirbti, nors finansiškai kontraktai nedaug skyrėsi nuo Europos klubų. Antra vertus, į Ameriką buvau kviečiama europietės trenerės, kuri mane asmeniškai labai gerai pažinojo ir matė mano vaidmenį komandoje. Kadangi WNBA laikoma prestižine krepšinio lyga ir šalies vizitine kortele, privalėjome paisyti tam tikrų griežtų taisyklių.

Lygos naujokės, nesvarbu, dvidešimtmetės ar trisdešimtmetės, turėjo išklausyti etiketo pagrindus: kaip vilkėti kostiumėlį, ką išmanyti apie kitus aprangos kodus, kaip elgtis su finansais, kaip laikytis viešose erdvėse, su kuo bendrauti ir pan. Mudviem su viena mergina iš buvusios Jugoslavijos tos taisyklės nebuvo naujiena ir kėlė juoką, tačiau daugeliui tamsiaodžių, patekusių į krepšinį iš vargingų Amerikos kvartalų, kur sportas buvo vienintelė galimybė iškilti ir prasimušti, man atrodo, buvo labai naudingos. O žvėriška konkurencija? Ji veikė net komandos viduje: plėšrūs išlikimo instinktai, noras pakenkti, provokuoti konfliktus, žlugdyti tiek morališkai, tiek fiziškai...   

Visą interviu su Jurgita Štreimikyte-Virbickiene skaitykite kovo mėnesio žurnale „Laima“.

Viršelis/Žurnalo „Laima“ kovo mėnesio numeris
Žurnalo „Laima“ kovo mėnesio numeris
„Laima“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką