Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 04 23, 20:00

Motokroso čempionė A.Skudutytė – apie traumas, stereotipus ir pirmą makiažą 19-os

Ignalinoje, penkių asmenų šeimoje, užaugusi Adrija Skudutytė (19) išties išsiskiria iš savo bendraamžių merginų. Dukart tituluota Lietuvos motokroso moterų disciplinos čempionė, kuri laisvu laiku spardo futbolo kamuolį – tokia toji Adrija. „Kai kurios merginos yra stipresnės už vyrukus!“ – stereotipinio mąstymo žmonėms sako mergina, kuri per savo gyvenimą „važiuoja“ azarto pilna krūtine ir noru nuveikti išties daug.
Adrija Skudutytė
Adrija Skudutytė / Asmeninio albumo nuotr.

19-metė motokroso čempionė A.Skudutytė atvirą interviu davė portalui Žmonės.lt.

– Adrija, užaugai gausioje šeimoje. Galbūt iš jos paveldėjai meilę aktyviam gyvenimo būdui ir sportui?

– Tikrai taip! Mano šeima yra pamišusi dėl motokroso, mūsų visas gyvenimas yra susijęs su šia sporto šaka. Mano tėvai, mano septyniolikmetė sesė Agilija, trylikametis brolis Aidas ir aš. Tiesa, nei tėtis, nei mama nebuvo jokios sporto šakos profesionalūs sportininkai, tad meile sportui gimė iš mūsų pačių susidomėjimo.

Į motokroso varžybas keliaujame visi kartu, o lenktynėse dalyvaujame aš, sesė ir brolis. Kitaip tariant – Skudučių trio. Jei išpuola savaitgalis be varžybų, pasimetame, nes kiekvieną savaitgalį jau tarsi tradicija – važiuoti į varžybas, kad ir kitoje šalyje. Motokrosas išties neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.

– Tavo vaikystė prabėgo mažame Ignalinos mieste. Ar tai netrukdė siekti aukštumų?

– Manau, aukštumų siekimas mažai priklauso nuo vietos, kurioje tu gyveni ar jos dydžio. Svarbiausi dalykai – begalinis noras, užsidegimas, pasitikėjimas savimi, tėvų ir artimųjų palaikymas. Kiekviena, kad ir neįtikėtinai skambanti svajonė ar planas, yra įmanomas, tačiau tuo reikia visuomet tikėti ir ieškoti išeičių eiti to kelio link.

Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė
Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė

– Esi išties aktyvi mergina – puikiai valdai ne tik motociklą, bet ir spardai futbolo kamuolį. Kaip šios dvi sporto šakos atsirado tavo gyvenime?

– Futbolą atradau mokykloje 7-8 klasėje. Manau, dauguma besidominčių futbolu turėtų žinoti Lietuvos mastu vykdomas mergaičių „Ladygolas“ varžybas, dėl kurių ir įsitraukiau į šią sporto šaką.

Na, o motokrosas mano gyvenime atsirado visiškai netikėtai. Anksčiau nebuvau girdėjus nei kas tai yra, nei kur tai vyksta. Tačiau likimas lėmė taip, kad tėtis broliui nupirko motocikliuką, nes kaipgi sūnus be technikos (šypsosi). Tuo metu aš taip pat mėgau piešti „saules“ su savo kinietišku keturračiuku kieme, tad neilgai trukus ir aš turėjau savo pirmąją dviratę transporto priemonę.

Kartą mama pamačius motokroso varžybų skelbimą mūsų mieste (kas yra neįtikėtina), čiupo telefoną ir kitame laido gale jau kalbėjo su trasos savininku, besigirdama, kad turi labai gerai motociklu važiuojančią dukrą. Tačiau taip atrodė tik mums, pirmą kartą išvydusiems skelbimą ir sužinojusiems, kad iš viso egzistuoja tokia sporto šaka.

Mano važiavimo įgūdžiai bei pats motociklas buvo lyg žemė ir dangaus, palyginus su mano bendraamžių berniukų motociklais ir jų technika. Tad pirmąjį žingsnį į motokroso pasaulį žengė mano mažasis brolis. Po metų prisijungiau aš, o dar po poros – ir mano jaunesnė sesuo.

Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė
Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė

– Nors mama pati užrašė į pirmąsias varžybas, kaip vėliau ji reagavo į tavo užsidegimą užsiimti motokrosu? Juk tai išties pavojinga sporto šaka.

– Tai dar viena priežastis, kodėl mano brolis pradėjo važiuoti anksčiau už mane (šypsosi). Mama bijojo mane leisti į varžybas. Kai pirmus metus važiavau bendraamžių klasėje su vaikinais, mama jautėsi gana ramiai, tačiau kai pareiškiau norą važiuoti su moterų klase (tuo metu moterų klasė važiavo su pradedančiųjų vyrų klase), mama drebančioms rankomis mane užregistravo į varžybas.

Žiūrėdama, kaip važiuoju, mama tąkart rankose negalėjo nulaikyti puodelio, tačiau galiausiai baimę nugalėjo azartas. Jau po kvalifikacinių važiavimų tėvai palaikė ir skatino važiuoti dar greičiau. Be abejo, net ir dabar tėvai nerimauja prieš kiekvienas varžybas, tačiau svarbiausia važiuoti su protu ir neviršyti savo galimybių.

– Tikriausiai net ir „su protu“ važiuojant dideliu greičiu, sudėtinga išvengti traumų... Ar daug jų esi turėjusi?

– Važiuodama motokrosu esu patyrusi keturias rimtesnes traumas, dar ir dabar gydausi vieną iš jų. Taip pat turėjau begalę stiprių kritimų, tačiau jei krenti – atsistoji ir važiuoji toliau. Manau, kad šiame sporte vienintelis įmanomas atsargumas yra savo galimybių įsivertinimas.

Po varžybų patekus į ligoninę ir susidūriau su pirmuoju žmogumi – sesele, kuri mane bandė įtikinti, kad motokrosas nėra mergaitiškas sportas.

Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė
Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė

– 2020-aisais su sutvarstyta ranka po traumos tapai Lietuvos motokroso moterų klasės čempionė. Iš kur tiek ryžto? Ar nebuvo baisu dar labiau susižaloti?

– Kai užvaldo adrenalinas ir azartas, sveikam protui vietos nebelieka. Taip atsitiko ir man. Po operacijos chirurgas papasakojo apie galimas rizikas. Minėjo, kad jei sugalvočiau važiuoti, kritimo atveju kaulas būtų sutrupėjęs. Rizika buvo neapsakomai didžiulė. Akimirkai buvau sudvejojusi, tačiau prarasti titulą, kurio taip sunkiai siekiau visa sezoną? Tikrai ne. Taigi, praėjus 11 dienų po operacijos jau stovėjau prie starto linijos paskutiniame čempionato etape, kirtau finišą ir išsikovojau Lietuvos čempionės vardą!

– Kaip atrodo Lietuvos motokroso čempionės diena? Spėji laiko skirti ne tik sportui, bet ir mokslams?

– Kol mokiausi mokykloje, mano diena prasidėdavo pusryčiais, tada mokykla, po pamokų sekė fizinė arba motokroso treniruotė, o savaitgalį – varžybos. Mokykloje tikrai nebuvau moksliukė, tačiau savo nuožiūra mokiausi neblogai.

Šiuo metu esu pirmo kurso kūno kultūros ir sporto pedagogikos studentė, o ir trauma pakoregavo mano planus, tad turiu nemažai laisvo laiko, kurį užpildau kitais man įdomiais užsiėmimais. Įstojus į universitetą atsirado daugiau motyvacijos ir mokslams, tad kol kas mokytis sekasi neblogai.

Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė
Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė

– Visai neseniai sudalyvavai fotosesijoje ir dareisi pirmąjį savo makiažą. Koks jausmas sulaukus 19-kos pirmą kartą pamatyti save pamatyti pasidažiusią?

– Jausmas buvo nerealus! Niekada nepatyriau kažko panašaus, o naujovės man labai patinka. Iš pradžių šiek tiek kuklinausi, nes man tai buvo neįprasta, bet po visos dienos įspūdžių manau priprasčiau prie tokio malonumo būti dažoma ir fotografuojama.

– Ar esi gavusi pasisakymų iš šalies, kad elgiesi „nemergaitiškai“ – vairuoji motociklą, spardai kamuolį, nenaudoji makiažo?

– Anksčiau nesu girdėjusi pasisakymų, kad motokrosas – nemergaitiškas sportas, tačiau šią vasarą po varžybų atsidūrus ligoninėje susidūriau su pirmuoju tokiu atveju. Tai buvo ligoninės seselė, kuri mane bandė įtikinėti, kad motokrosas nėra mergaitiškas sportas. Manau, šie stereotipai labiau įsišakniję vyresnio amžiaus žmonių tarpe, nes iš bendraamžių pusės sulaukiu daugiau nuostabą keliančių, nei neigiamų emocijų.

– Kaip manai, kodėl Lietuvoje ne tiek daug merginų, užsiimančiu motokrosu?

– Manau, kad yra per mažai komunikuojama apie šios sporto šakos prieinamumą merginoms. Tiksliau taip buvo iki šių metų. Lietuvos motociklų sporto federacijos prezidentės Giedres Janušauskės, Emilijos Gelažninkienės ir pagrindinio rėmėjo „Rough Travel“ dėka, šiais metais moterų, užsiimančiu motokrosu, neįtikėtinai padaugėjo!

Buvo surengtos grandioziškos moterų stovyklos. Jose dalyvavo nuo jaunų mergaičių iki jau močiutėmis tapusių moterų. Jei ir toliau turėsime tiek motyvuotų žmonių vystyti šią motociklų sporto discipliną moterų tarpe, ateityje turėsime daug gerų sportininkių.

Motokrosas – tai lyg viena didelė šeima. Mes, merginos, gauname nemažai dėmesio kitų dalyvių apsuptyje. Kai kurios merginos yra stipresnės net už vyrukus! Esame vertinamos ir palaikomos.

– O kaip dažniausiai atrodo tavo poilsis po visų treniruočių ir varžybų?

– Neturiu ypatingo plano ar dalykų, kuriuos mėgstu veikti poilsio dieną. Dažniausiai poilsio diena būna prieš varžybas arba po jų – pirmadienį. Tą dieną susitvarkau ir išsiplaunu motociklo dalis, pasiruošiu varžybinę aprangą, viską susikraunu arba priešingai – išsipakuoju. Poilsio dieną nesportuoju, leidžiu savo kūnui pailsėti.

– Kas yra tavo didžiausi palaikytojai prieš varžybas?

– Mano didžiausi sirgaliai ir rėmėjai yra mano šeima bei vaikinas Dovydas. Jis anksčiau važiavo motokrosu, o dabar yra motociklų mechanikas, todėl mano veikla jam nėra svetima. Taip pat mane visada palaikė aplinkiniai žmonės, kurie suteikia man dar daugiau pasitikėjimo savimi.

Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė
Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė
Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė
Asmeninio albumo nuotr./Adrija Skudutytė

– Jei nebūtum sportininkė, kuo norėtum užsiimti? Kas dar tave traukia?

– Kol sporto nebuvo mano gyvenime, lankiau muzikos mokyklą, kurioje baigiau fleitos, pianino, saksofono bei dainavimo pamokas. Mano močiutė buvo muzikos mokytoja, tad muzika mane traukia iki šiol. Taigi, jei ne sportas, tikriausiai savo gyvenimą būčiau siejusi su muzika.

– Šiemet vėl apgynei savo čempionės titulą. Akivaizdu, kad kartelę sau keli vis aukščiau... Kokie planai ateityje?

– Džiaugiuosi, kad pavyko apginti čempionės titulą, nors šį sezoną tai padaryti nebuvo lengva. Tačiau man patinka posakis „blogas karys, kuris nenori tapti generolu“. Kartelė iškelta tikrai gana aukštai – mano planuose tarptautinės aukščiausio lygio varžybos, kurios yra mano didžiausia motyvacija tobulėti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką