Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mundis: tarp meilės ir neapykantos

Mundis
LNK nuotr. / Mundis
Šaltinis: „Savaitė“
0
Skaitysiu vėliau
A A

LNK „Žvaigždžių duetų“ dalyvio Edmundo Štengerio, dar žinomo kaip Mundis, gyvenimas itin spalvingas. Šiandien vyras gyvena tarp dviejų valstybių, dviejų profesijų, dviejų amplua – pavyzdingo vyro bei mylinčio tėvo ir moterų širdžių ėdiko.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Daugialypė asmenybė

Edmundai, apibūdink save. Koks esi?

Jei man reikėtų apibūdinti save vos dviem žodžiais, pasakyčiau, kad esu stabiliai neprognozuojamas (juokiasi — aut. past.).

Neturiu vieno dominuojančio charakterio bruožo ar vieno įvaizdžio. Visai neseniai draugų kompanijoje buvau apibūdintas kaip dvilypė asmenybė. Viena vertus, esu mylintis, doras, propaguojantis pagarbą, ištikimybę ir kitas moralines vertybes vyras bei tėvas. Kita vertus, atrodau kaip visiškas pleibojus — vyras, kurio nori daugybė dailiosios lyties atstovių, kuris su malonumu savinasi jų širdis.

Šie apibūdinimai iš principo atskleidžia mano esybę. Tikra tiesa — esu labai įvairus ir daugialypis. 

Vadinasi, esi geras ir doras vyras viduje, tačiau prisidengi žavaus viliotojo išore?

Ne visai taip. Žinoma, nuo vaikystės buvau ugdomas kaip doras žmogus. Žinojau, kas yra pagarba kitam žmogui, ką reiškia tesėti žodį, kuo svarbi ištikimybė, sąžiningumas. Galbūt tai dabar nėra populiaru, bet tai buvo ir yra man svarbu.

Kita mano dalis trokšta bendravimo malonumo. Taip, aš mėgstu būti įvykių centre, mėgstu leisti laiką iki paryčių geroje draugijoje, tarkim, klube. Esu aktyvus, kartais net ekstravagantiškas. Ir tai taip pat mano esybės dalis.

Žinoma, tie, kurie tavęs nepažįsta, mato tik klubuose ar baruose, mano, kad esi pasileidęs Kazanova?

Tokių žmonių tikrai yra. Sakykim, pamato mane klube linksmai bendraujantį su draugais ir pažįstamais, merginų kompanijoje. Kokią nuomonę susikuria? Kad daugelis čia esančių moterų manęs nori, su puse jų aš kada nors permiegosiu, su trečdaliu jau tai padariau. Tik aš žinau, kad taip nėra, tačiau neketinu teisintis ar neigti tokių žmonių įsitikinimų — kiekvienas turi teisę į savo nuomonę.

Nepažįsta net žmona

Kaip tave iš tiesų vertina žmonės?

Dauguma mane arba myli, arba nekenčia. Nesu saldainis, kad visiems patikčiau, ir nesistengiu. Esu toks pats žmogus kaip ir kiti. Man galbūt nepriimtina tik dviguba moralė, kurios šiandien pakanka mūsų visuomenėje.

Man tikrai patinka blondinės, jos patinka daugeliui vyrų – taip ir pasakiau. Ar geriau tokių dalykų nesakyti garsiai, bet būti neištikimam, nedoram, nesąžiningam, tik tyliai?

Ką turi minty?

Viename interviu žurnalistas manęs paklausė, ar man patinka blondinės. Pasakiau tiesą: taip, man patinka aukštos, gražios blondinės — tai vienas iš visuotinai priimtų grožio etalonų. Tačiau kuo tai baigėsi? Kai straipsnis atsirado internete, sulaukiau krūvos komentarų, kaip neetiška tokius dalykus sakyti vedusiam vyrui, laimingam dviejų vaikų tėvui. Palauk, o kas čia blogo? Man tikrai patinka blondinės, jos patinka daugeliui vyrų — taip ir pasakiau. Ar geriau tokių dalykų nesakyti garsiai, bet būti neištikimam, nedoram, nesąžiningam, tik tyliai?

Ir toliau provokuoji Lietuvą savo kalbomis... Drąsu! Kita vertus, siūlyčiau pažvelgti giliau į tą Edmundą Štengerį, kurio daugelis nė nepažįsta. Laimingai susituokęs su mylima ir mylinčia žmona Violeta gyveni jau septyniolika metų. Kokį tave pažįsta gyvenimo draugė?

Taip, mes susituokę jau septyniolika metų, bet juokingiausia tai, kad mano žmona įsitikinusi, kad iki šiol manęs gerai nepažįsta. Ji žino mano pažiūras ir įsitikinimus, žino, kas man svarbu ir kodėl, tačiau visa kita nuolat kinta.

Manau, toks ir turi būti žmogus. Tik tuomet gali būti laiminga santuoka ir santykiai su kitu žmogumi, kai gali kaskart jį pažinti iš naujo, kai jis nuolat turi kuo tave nustebinti.

Tik štai tiek metų gyventi susituokus su vienu žmogumi šiandien nėra populiaru. Ką apie tai manai?

Taip (juokiasi — aut. past.). Dažnai juokauju, kad nepaisant to, jog nemadinga, aš vis dar su ta pačia žmona. Daugelis mano draugų ir pažįstamų išsiskyrė — tokia tendencija vyrauja visame pasaulyje. Šiandien žmonės bijo įsipareigojimų, bijo atsakomybės. Pagaliau vyrauja baimė ir nenoras paminti savo norus dėl kito žmogaus, kurti ne savo, o šeimos gerovę.

Laiko patikrinta

Kas tau yra laimė?

Laimės sąvoka labai reliatyvi. Meilės — taip pat. Kartais manęs klausia, ar myliu savo žmoną. Taip, aišku, kad myliu — kitaip neišgyventume susituokę tiek metų. Tačiau kokia tai meilė? Ji kitokia, nei buvo iš pat pradžių — šiandien nėra to įsimylėjimo poveikio, koks būna santykių pradžioje, kai nežinai, kur dėtis nuo perpildančių emocijų aštrumo, kai milžinišku greičiu plaka širdis. Nebėra jau to jaunatviško „šokolado efekto“. Juk per septyniolika metų pripratome vienas prie kito — jaunatviškas įsimylėjimas peraugo į brandesnę, ištvermingesnę meilę.

Jūsų santuoka atlaikė gyvenimo išbandymus?

Taip. Kai pagalvoji, praeityje liko labai daug gražių akimirkų, daug kartu išgyventų emocijų, net balansavimo tarp gyvenimo ir mirties. Man visas šis bagažas labai brangus. Mes turime bendrų interesų, bendrų siekių, turime vaikų. Šiandien esame labai laimingi.

Man svarbu, kad santuoka atlaikė likimo siųstus išbandymus ir nenutrūko, nors nemeluosiu — buvo momentų, kai ji galėjo ir sužlugti.

Dabar suvokiu vieną gero draugo apibrėžimą, kurį galima pritaikyti ir sutuoktiniui: tai tas, kurio praeitį žinai, tiki jo ateitimi ir myli tokį, koks jis dabar.

Su Violeta išgyvenote ir atstumo kliūtį?

Mes ir dabar gyvename skirtingose šalyse (juokiasi — aut. past.).

Dvejus metus mokiausi Varšuvos universitete, tad namo grįždavau retai. Dabar jau šeštus metus dirbu Rygoje. Tačiau kad ir kas nutiktų, kad ir kaip pasisuktų darbo reikalai, kad ir kokiame mieste dirbčiau ar gyvenčiau, žinau, kad namie Lietuvoje manęs laukia, be to, žinau, kad tik su šiuo žmogumi noriu praleisti savo gyvenimą, sulaukti senatvės, kartu džiaugtis, kartu liūdėti. Juk tai mano žmogus, ir tuo viskas pasakyta, nors abu ir esame visiškai skirtingi. Kad ir ką daryčiau, pirmiausia galvoju apie savo šeimą. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad niekada gyvenime neatsisakyčiau to, ką turiu, dėl akimirkos silpnybės, dėl trumpalaikės vizijos, kad kitur ir su kitu žmogumi man galbūt būtų geriau.

Pirmoje vietoje man yra atsakomybė už tuos, kuriuos myliu, ir pagarba jiems, o visa kita — mažiau svarbu ar neturi jokios reikšmės mano gyvenime. Netikiu savo laime kitų „sąskaita“, tikiu savo laime, kuri atsiranda darant laimingus kitus.

Tėvo įtaka

Kas tau įdiegė tokį gyvenimo modelį?

Mano tėtis. Deja, jau devyneri metai, kai jo nėra, ir aš iki šiol jaučiuosi pernelyg anksti jo netekęs. Jis man buvo ir autoritetas, ir draugas. Būtent jis mane ir išmokė atskirti gėrį nuo blogio, laikinas ir amžinąsias vertybes.

Tavo sūnui Patrikui 12 metų. Auklėji jį savo tėvo pavyzdžiu?

Kartais pastebiu, kad pažodžiui kartoju tą tekstą, kurį man sakydavo tėtis. Beje, to nedarau sąmoningai, paprasčiausiai savo sūnui bandau perteikti tas vertybes, kurių buvau pats mokomas.

Suvokiu, kad mūsų visuomenė gana žiauri. Vaikų neuždarysi į šiltnamį ir taip neapsaugosi nuo blogio. Suprantu, kad kada nors jie gali paslysti, suklysti. Mano tikslas — ne apsaugoti savo vaikus nuo to, bet įskiepyti jiems gėrio ir blogio suvokimą. Galbūt kada nors jie padarys blogai, bet suvoks tai. Baisiausia, kai darai blogai, bet to nesuvoki. Kai jie žinos, kas yra gerai, o kas — blogai, galės rinktis ir išgyvens šiame pasaulyje. Aš tikrai tuo tikiu.

Ar tavo šeima aprūpinta viskuo, ko reikia?

Mano šeima aprūpinta daugiau, negu jai to reikia. Tiek žmona, tiek vaikai turi viską, ko įsigeidžia. Klausimas tas, ar to pakanka. Juk, be finansinių, yra ir kiti dalykai, sakykim, laikas, kurį galima praleisti drauge. Deja, jo jiems skiriu nepakankamai.

Nesu idealus tėvas. Tokiu savęs ir nelaikau. Galėčiau jiems skirti ir daugiau laiko, ir daugiau dėmesio, deja, to nedarau. Įpratome matytis tik savaitgaliais. Tiesa, dabar, kai dalyvauju „Žvaigždžių duetuose“, esu Lietuvoje, maniau, matysimės dažniau. Netiesa. Aš ir čia paskendau darbuose — namie pasirodau tik vėlai vakare.

Tai apsunkina žmonos gyvenimą?

Violeta yra man sakiusi, kad gyvenimas su manimi — šventė. Tik štai šventė negali tęstis amžinai. Ji ateina — būna smagu, tačiau praeina. Kol lauki kitos, ant tavo pečių krinta sunkaus darbo ir niūrios kasdienybės vargai. 

Dažnai savo vaikams sakai, kokie jie tau brangūs?

Sūnui tai priminiau vakar. Jis vos namų nesudegino — paliko įjungtą viryklę, o pats žaidė kompiuteriu.

Labai norėjau atskaityti jam moralą, išbarti, bet to nepadariau. Mudu ilgai sėdėjome ir kalbėjomės, aiškinau jam, koks jis man brangus ir kaip bijau jo netekti. Patrikas pravirko, aš irgi vos neapsiblioviau...

Tokiose situacijose suvokiu, kas yra svarbiausia. Tikrai ne tai, kad finansiškai galiu jam leisti lankyti bet kokį būrelį, pirkti įvairiausias dovanas, lepinti saldumynais. Viena valanda tėvo ir vaiko pokalbio, kai jam sakai, kad myli, aiškini, kaip stipriai jį brangini, atstoja bet kokias finansines gėrybes.

Griežtas sau

Iš mūsų pokalbio suprantu, kad sau esi gana reiklus, kritiškas?

Taip. Nenoriu savęs gražinti, nors ir galėčiau — juk esu reklamos specialistas. Drąsiai sakau, koks esu. Moku bartis, pykti. Žinau, kad artimam žmogui esu pasiruošęs atiduoti viską, o priešą sunaikinsiu be gailesčio.

Kaip tapai reklamos specialistas? Dar vienas spontaniškas sprendimas tavo gyvenime?

Visada darau tai, kas man patinka. Ilgą laiką nežinojau, kuo būsiu. Tėtis man visada sakydavo, kad svarbiausia būti žmogumi.

Mokiausi muzikos 12 metų, vėliau ragavau medicinos mokslų. Tai buvo ne man. Muzika man patiko, tačiau negalėjo kurti stabilumo šeimai. Taip atsirado reklama ir teisė. Vėliau visiškai spontaniškai išvažiavau į Rygą, kur kartu su savo draugu Kęstučiu Stankūnu įkūrėme reklamos agentūrą. Išvažiavau trumpam. Kuo visa tai baigėsi? Likau Rygoje — ir labai ilgam. 

Kaip pavyko sukurti verslą?

Tai kainavo daug sveikatos, daug jėgų. Toks jau aš esu: užsibrėžiu tikslą ir jo siekiu. Mano tikslai kažkur arti svajonių — taip leidžiu sau tobulėti.

Ar dar viena svajonė — grįžti į sceną?

Scena man — emocinis poreikis. Muziką galima mėgti arba ne. Aš mėgstu. Su ja gyvenu nuo vaikystės, nors ir atsisakiau, nes toks gyvenimo būdas nesugebėjo man suteikti gyvenimo pilnatvės: negalėčiau laimingas dainuoti scenoje, jei tuo metu žinočiau, kad mano šeima badauja.

Labai ilgai laukiau tokio projekto kaip „Žvaigždžių duetai“. Man patinka tas grįžtamasis ryšys, kurį gaunu stovėdamas scenoje. Man patinka dainuoti, bet esu tik mėgėjas. O štai stoviu scenoje šalia tokių profesionalų kaip Rūta Ščiogolevaitė, Vaidas Baumila ir daugelis kitų. Tikrai žinau, kad nebūsiu dainininkas, bet labai ilgai su malonumu prisiminsiu tą nuotykį, kuriam pasiryžau. Ir džiaugiuosi, kad taip yra.

„Savaitė“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką