Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Baidarėmis per sraunią ir nuotykių pilną upę – Musę

Kliūtys Musės upėje
Kristinos Stalnionytės nuotr. / Kliūtys Musės upėje
Šaltinis: 15min
0
A A

Musė – įkyrus vabzdys, ieškantis antisanitarinės erdvės, o taip pat yra Lietuvoje, Vilniaus ir Širvintų rajonuose tekanti tokiu pavadinimu upė, tačiau su kirčiuota pabaiga. Vienas internetinis portalas apie šią upę rašo: “ Ji kiekvieną pavasarį ar šiaip esant aukštesniam vandens lygiui, it įkyri musė neleidžia ramiai namuose nusėdėti sportiško plaukimo mėgėjams. Užvartos rėvos, greita srovė tikrai labai pasistengs Jus išmaudyti šaltam vandenyje, tad jei tam nesate pasiruošę, geriau rinkitės kitą upę.“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Kristinos Stalnionytės nuotr./Dar keli įraaai
Kristinos Stalnionytės nuotr./Dar keli įrašai
Skamba provokuojančiai ir tai tik stiprina norą po šios vasaros liūčių išbandyti šią keistu pavadinimu upę, tačiau kol sulaukėme savaitgalio, vandens lygis galėjo ir pasikeisti. Skambinu savo bičiuliui Virgiui Daugėlai, kuris šiame regione nuomoja baidares ir klausiu kokia padėtis Musėje: „Jau pavėlavote, tačiau dar surizikuoti galima“ – atsakymas tinkamas, nes rizikuojame šiais laikais visur ir visada. Netgi nusipirkę pigių skrydžių bilietą, yra rizikos, kad į lėktuvą netilpsime...  na o čia, ne tiek baisu, jeigu ką – nors pabraidysime. 
     
Pavartęs vandenininkų Biblija tapusios Juozo Obelienio „Lietuvos TRS vandens turistų keliai“  knygą, Musės neaptinku. Kaip galėjo garsusis kraštotyrininkas pamiršti tokią įdomią upę? – keliu sau retorinį klausimą. Greičiausiai nepamiršo, tik ją aplenkė, įtraukdamas vandeningesnes Karaliaučius krašto, Latvijos ir Gudijos artimiausias upes.  Knygoje rašoma, kad iš 378 „Lietuvos TSR upių kadastre“ aprašytų upių vandens turizmui tinka apie 80. Šie duomenys šiandien kitokie, tačiau Musė mano 26 Lietuvoje plaukta upė, nes kiekvieną žygį pasižymiu kelionių užrašuose. 
Kristinos Stalnionytės nuotr./Baidarėje
Kristinos Stalnionytės nuotr./Baidarėje
 
Musė – dešinysis Neries intakas, jos ilgis 61,5 km, išteka iš Vilniaus rajone esančio Širvio ežero ties Glitiškėmis, teka per Musios ežerą į pietvakarius ir vakarus Širvintų rajono teritorija pro Jauniūnus, Musninkus ir įteka į Nerį prie Čiobiškio. Pasirenkame įdomiausią atkarpą Musninkai – Čiobiškis.  Pro pasvirusią Šv. Barboros XVIII a. koplyčią atriedame į Virvyčius. Matyt potvynis anuomet buvęs didelis, jeigu Barboros Radvilaitės, skubančios pas sergantį brolį į Dubingius, karietą vanduo vos nepaskandino, todėl  išsigelbėjusi kunigaikštytė čia pastatė medinę, savo globėjos šv. Barboros garbei, koplytėlę. Po dviejų šimtmečių ji buvo pastatyta mūrinė, tačiau ji šiandien pasvirusi, nes nuliūdusi, kad vienintelė iš viso Musninkų dvaro beliko.  
Kristinos Stalnionytės nuotr./Kliūtys Musės upėje
Kristinos Stalnionytės nuotr./Kliūtys Musės upėje
 
Tik pradėję plaukti pajaučiame, kad upės pavadinimas atitinkamas – čia gausybė skaudžiai kandančių aklių ir sparvų, liaudyje vadinamų bimbalais, ir joks repelentas jų neatbaido. Tačiau šių dvisparnių nedaugiau negu kitoje, per pievas vingiuojančioje upėje. Plaukti upe dar galima, tačiau per sprindį nukritus vandeniui, tektų baidarę tempti paskui save. Patiriame, kad ši upė tikrai skirta ne komerciniam turizmui, o pirmosios kliūtys, leidžia pajausti padūkėliškos Musės charakterį. Ketinome išsikelti savo žurnalistų Kelionių ir pramogų klubo vėliavą ir prisitvirtinti prie baidarės, tačiau plaukiant pro užvirtusius medžius ji būtų paskandinta. 
Kristinos Stalnionytės nuotr./Pabaigus plaukimą
Kristinos Stalnionytės nuotr./Pabaigus plaukimą
Keliant laivelius per užvartas, savo sūnėnui sakau, jog esame tikri rastomanai... įveikiantys kliūtis iš rąstų. „Dėde, rastamanai tai žolytės rūkytojai ir laisvos dvasios žmonės.“ Kažkuo jie panašūs į mums, nors žolės nerūkome, tačiau svaigstame nuo kelionių gamtoje ir nestokojame optimizmo. Kuomet slystame vandens paviršiumi iki artimiausio posūkio, o jų čia visa galybė, rodos toliau nebėra kur praplaukti. Tačiau priartėjus randi landą ar plyšį ir pasitelki išmonę, išvairuoji laivelį į atvirus vandenis. Tuomet nusibrauki nuo galvos voratinklius, pasišlakstai šiltu vandeniu veidą, įkvėpi sodraus, krantuose nušienautos žolės kvapo, kartais sumišusiu su dumblu ar ajerų prieskoniu, pažvelgi pro medžių viršūnes į saulę ir atsipūtęs sau ištari: „Vaje, kokia palaima pabėgus nuo kasdienių rūpesčių...“
Kristinos Stalnionytės nuotr./Gandras
Kristinos Stalnionytės nuotr./Gandras
 
Krantuose paliekame du piliakalnius, Grebliaučiznos kairėje, Janionių dešinėje pusėje – sunku juos aptikti nuo vandens, apaugę medžiais ir krūmais jie gerai nuo mūsų, tarsi kryžiuočių, pasislėpę. Kažkas visai pašonėje, pažeisdamas visišką ramybę, garsiai pokšteli į vandenį. Nuo netikėtumo net krustelim, kas gi čia mus atakuoja? Apgraužti medžiai bei visai greta šabakštynas išduoda – tai nepatenkinti mumis šeimininkai bebrai, nes praskriejom pro jų sukrautą užtvanką. Jie geri inžinieriai, moka sukelti vandenį, kad jis apsemtų ir apsaugotų nuo nekviestų svečių jų namelių landas. Prisimenu rašytojo Pilkosios Pelėdos knygas apie šiuos protingus žvėrelius. 
 
Už posūkio atsiveria skardis, o krante ant dviejų aukštų liepų, nupjautomis viršūnėmis, tarsi ant kolonų, tupi du gandrai. Kadras vertas pastangų traukti iš neperšlampamo maišo fotoaparatą, todėl Kristina jau skuba tai daryti. Ji patyrusi keliautoja, tik su indėnu vedliu leidosi Pietų Amerikoje, Ekvadore per džiungles, tačiau mūsų gamta ją žavi ne ką mažiau. Žvejys musėliautojas įsibridęs mėto valą, jis tikisi pagauti čia gyvenančius upėtakius, ši lašišinė žuvis tikras švaraus vandens indikatorius, todėl vakare semiame nors kiek rudoką, tačiau skaidrų vandenį ir verdame sriubą. 
 
Baidarių šeimininkas Virgis Daugėla paklaustas, ar daug turistų pareiškia norą plaukti Muse, sakė, kad mes šiemet antrieji, daugiausiai šeimų keliauja Širvintos upe, kurią gerai prisimenu iš praėjusios vasaros. Šis Šventosios intakas mus sužavėjo savo žemupiu, jos krantai tikri smėlio paplūdimiai, ko nepasakysi apie Musę. 
Kristinos Stalnionytės nuotr./Su bendražygiais
Kristinos Stalnionytės nuotr./Su bendražygiais
 
Tikėjomės, kad būsime vieni šioje upėje, tačiau vakarėjant nuo skardžio pamatėme atplaukiant visą virtinę margaspalvių baidarių. Stovyklavietė juos kaip ir mus suviliojo puikia maudykla, todėl besimėgaudami šiltu oru maudomės iki soties. Tai prieš tris metus susikūrusio nuotykių ieškotojų klubo „4 stichijos“ keliautojai. Su jų lydere Rita esame keliavę po Ukrainos urvus, todėl nudžiungame susitikę. Pamenu, tuomet viename urve buvau užstrigęs, o draugai šmaikštaudami erzino: „Nebijok, jeigu gelbėtojai tavęs nesuras, aptiks paleontologai tikrai...“. Imame kalbėti apie Čiobiškio urvą, pasirodo stichijiečiai jį ne tik tyrinėjo, tačiau žiemą bandė jame nakvoti – ten temperatūra pastovi ir teigiama. Vakaras prie bendro laužo visus sugrąžina į senas keliones, pasakojimai apie patirtus nuotykius ne tik įdomūs, tačiau ir pamokantys. 
Kristinos Stalnionytės nuotr./Musės pakrantės
Kristinos Stalnionytės nuotr./Musės pakrantės
 
Rytas vėl labai karštasis  primena tropikus, tęsiame kelionę lietuviškomis džiunglėmis, o nuo krantų besimaudančios nuogos amazonės nustebusios mūsų vizitu. Niekas čia vasarą neplaukioja, iš kur čia tie keistuoliai? Žemupys, dažniausiai pati skaniausia upės pyrago dalis, kurį Saulė su Mėnesėliu kepė, nes Musė maišė, o uodas vandens nešė... Rėvos tarp akmenų ir šuoliai nuo užtvankėlių tik kaitina kraują ir norisi pasišvilpaujant su vėjeliu šitaip skrieti nesustojant. Staiga, tik brūkšt ir suskersuoja baidarę slenkstyje, o vanduo, tik šliūkšt ir suvažiuoja į laivo vidų... 
Kristinos Stalnionytės nuotr./Čiobiakio tiltas
Kristinos Stalnionytės nuotr./Čiobiškio tiltas
 
Čia dėl įvairovės, kad nuobodu nebūtų, svarbu tinkamai prieš kelionę pasiruošti neperšlampamais maišais. Žinau, pavasarį Musė per pus baidares laužo, po rąstais pakiša, dabar čia tik šelmiški žaidimai su mumis, bet mes jais patenkinti. Artėjame prie Čiobiškio, virš mūsų gracingas, arkinis gelžbetoninis 1933 m. statytas Dariaus ir Girėno tiltas. Tai istorijos ir technikos paveldas, todėl lipame į krantą ir ant tilto susikibę rankomis pozuojame Kristinai. Julius, kaip alpinistas užsirioglina ant arkos skersinio viršaus, stebindamas ne tik mus, bet ir pravažiuojančius vairuotojus. 
Kristinos Stalnionytės nuotr./Neris ties Čiobiakiu
Kristinos Stalnionytės nuotr./Neris ties Čiobiškiu
Atsisveikiname su draugais, jiems pasroviui dar kelias valandas plaukti iki Jonavos, o mums priešingai, visai netoli prieš srovę, iki vienintelio Lietuvoje išlikusio, taip pat technikos paveldo – Čiobiškio kelto per Nerį. Prieš grįžtant namo, aplankome Čiobiškio urvą, kuris yra šalia Rynos upeliuko, netoli Rusių Rago kaimo. 
 
Pavažiavę kelis kilometrus nuo Čiobiškio, keliu link Astruvkos, toliau einame palei Ryną miško takeliu, be vedlio ar tikslaus žemėlapio surasti urvą nėra lengva. Tačiau turint schemą ir sekant takelį, jis pats atveda iki ieškomo objekto. Tai ledynmečiu susiformavęs apie 10 m ilgio smiltainio urvas, jis įspūdingas, tačiau nėra saugus, nes susicementavęs smėlis gali bet kada lankytojus užgriūti. Įsiamžindami jame gal ir rizikuojame, tačiau ne tiek daug Lietuvoje tokių objektų. Reikėtų ištyrinėjus jį iki galo, skelbti gamtos paminklu ir nuspręsti ar galima jame lankytis. Jis kažkuo primena Skališkių olą, tačiau ten konglomeratas kur kas tvirtesnis, čia tik birus smiltainis. 
Kristinos Stalnionytės nuotr./Čiobiakio urve
Kristinos Stalnionytės nuotr./Čiobiškio urve
 
Čiobiškio rūmai – buvę vaikų namai šiandien apleisti ir nežinia koks jų laukia likimas? Ką garsaus lietuvių architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, laikomo klasicizmo tėvu projektuoti rūmai pateks į nykstančių, o ne saugomų paminklų sąrašus? Nesinori tuo tikėti, nes jų būklė pakankami gera, tačiau kuomet užsukome grįždami į panašaus braižo klasicistinius rūmus Bartkuškyje, pamatėme, kad be šeimininko, tiksliau pseudo šeimininko dėka, rūmai gali per kelis metus pavirsti griuvenomis.
Kristinos Stalnionytės nuotr./Čiobiakio dvaras
Kristinos Stalnionytės nuotr./Čiobiškio dvaras
 
Pravažiuojant Vilnius – Panevėžys greitkelį, pro langus žvilgsniu palydžiu Musę ir žinau, kažkurį pavasarį čia sugrįšiu, su tinkama įranga, šalmu ir gelbėjimo liemene ir joje bus kitaip – uodas maišė, uodas maišė, Musė vandens nešė...       
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką