Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 6d. 09:06

Muzikantas ir chirurgas L.Šarkinas: „Kyšių neimantis medikas uždirba labai mažai“

Laurynas Šarkinas Interviu
Asmeninio albumo, Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr. / Laurynas Šarkinas
Laurynas Šarkinas (44) yra pavyzdys, kaip įmanoma suderinti dvi skirtingas profesijas. Jis – ir grupės „Saulės kliošas“ būgnininkas bei vienas iš lyderių, ir vaikų bei plastikos chirurgas. Žinomas vyras jau keletą metų bando išgirsti save, gyvendamas Obuolių saloje, apsuptas tylos, ieško atsakymų į įvairius klausimus ir filosofiškai žvelgia į kasdienybę bei žmonių įpročius. Interviu su 15min – mintys apie meilę, griūvančią medicinos sistemą ir neigiamą aplinkinių požiūrį į jo dvigubą profesiją.

Kaip jūsų gyvenime atsirado šios dvi profesijos? Ar turėjote svajonę būti gydytoju?

– Ne, svajonės būti gydytoju neturėjau. Vaikystėje svajojau būti princu, kuris išgelbsti pasaulį nuo blogio ir už gerus darbus jį pamilsta princesė. Kita svajonė buvo dirbti šiukšlių mašinos vairuotoju. Nors viena šalia kito niekaip neina... dabar tai suprantu. Kitokių svajonių neturėjau. Nuo vaikystės svajojau „blogai“ (šypsosi).

Man paprasčiausiai patarė studijuoti mediciną, žadėdami didelį atlyginimą ir geresnį bei kokybiškesnį gyvenimą, prestižą. Buvau jaunas, todėl šį patarimą priėmiau, nusprendžiau juo pasinaudoti, juk patarinėjo ir draugai, ir šeimos nariai, turintys daugiau patirties. Man sakydavo, kad aš dar nieko nesuprantu ir suprasiu tik užaugęs. Dabar supratau. Vis tik dalis tiesos tame viskame buvo (šypsosi).

Jaučiau moralinį raginimą išbandyti mediko profesiją, kad įsitikinčiau. Eigoje patikėjau. Vėliau praradau. Šiuo metu turiu dvi chirurgo licencijas – vaikų bei plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos. Todėl manau, kad tikrai išbandžiau, ką galėjau, ir turiu savo nuomonę.

Vienoje laidoje prisipažinote, kad dirbdamas muzikantu uždirbate daugiau nei mediku. Ar tai tiesa?

– Taip. Viskas dėl to, kad aš neimu iš žmonių kyšių, nepretenduoju į jų dovanas. Sąžiningam žmogui, ar neversliam, sunku ir jis uždirba mažai. Tokių daug.

Kodėl tada žmonės nori būti medikais? Skamba prieštaringai – juk tiek daug reikia mokytis, kad gautum medicinos diplomą, vėliau dirbti rezidentu, įgyti ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių, o materiali nauda, kaip jūs minėjote, nelabai atperka visą tą įdėtą darbą.

– Kiekvienam savaip. Kvailį ir prie altoriaus muša.

Na, manau, žmonės nori būti medikais dėl to, kad ši profesija yra idealizuojama literatūroje, „pasakose“.

Gal įkvepia personažai, asmeniniai pavyzdžiai, sutikti tikrai didūs medicinos mokslo žmonės artimoje aplinkoje ar sveikatos istorijoje. Gal – menamas geras medikų gyvenimas, galimybės visomis prasmėmis. Nėra vieno trumpo atsakymo, kodėl.

Norint būti geru, reikia tam skirti daug valandų, kaip ir bet kokioje profesijoje.

Net ir dirbant muzikantu reikia praleisti dešimtis, o gal net ir šimtus tūkstančių valandų grojant, tik tada bus pasiekiamas profesionalumas ir įgaunami įgūdžiai, patiriamas profesionalus malonumas ir prasmė, kas kartais pakeičią požiūrį į atlygį ir susifokusavimo taškus.

Norint būti geru, reikia tam skirti daug valandų, kaip ir bet kokioje profesijoje.

Asmeninio archyvo nuotr./Laurynas Šarkinas
Asmeninio archyvo nuotr./Laurynas Šarkinas

Įdomu, ar pacientų ir kitų kolegų požiūris į jus skiriasi dėl to, kad dar esate ir muzikantas?

– Pacientai dažnai nežino, kad aš dar ir muzikantas. Tai ne pliusas, o minusas. Būdavo net ir pykčių dėl to, kad aš užsiimu dar ir kita veikla. Arba tikėjimas, kad muzikantas, mušantis būgną, gali tau padėti ar būti geras medikas – abejotinas. Tiesa, buvo ir pagyrimų.

Kolegos reaguoja panašiai, bet kartais darbas ar tarpusavio supratimas bei bendros patirtys tai pakeisdavo.

Kai kuriems mano dvigubos profesijos laikymasis atrodo nerimtas.

Dažniausiai menininkai mėgsta kurti vienumoje, tačiau jūs pasirinkote kurti grupėje. Kokių iššūkių kyla kūrybinio proceso metu?

– Iššūkių kuriant yra visada. Komandoje yra vienokie, vienumoje – kiti. Vienas turi mažiau prieštaravimų, greičiau susitari, greičiau padarai, bet minusas tas, kad reikia viską mokėti, o žmogui viską mokėti yra sunku, ne visi tai sugebame.

Komandos pranašumas tas, kad yra daugiau nuomonių ir jei komanda gera, produktyvumas ir idėjų kiekis viršija lūkesčius. Reikia derintis, nusileisti.

Asmeninio archyvo nuotr./Laurynas Šarkinas
Asmeninio archyvo nuotr./Laurynas Šarkinas

– Save labiau laikote ekstravertu ar introvertu? Ar iš viso verta taip skirstyti žmones?

– Anksčiau save laikydavau ekstravertu. Mėgdavau daug bendrauti, būti su žmonėmis, bet ilgainiui imu elgtis kitaip, atsirinkti ir net nemėgti žmonių (šypsosi).

Gyvenimiška patirtis rodo, kad žmonės yra parazitai, dominuojanti rūšis, kenkianti sau, aplinkai, linkusi į susinaikinimą ir kanibalizmą. Ir ne visiems pavyksta tai nugalėti. Pasižiūrėkit, kas vyksta aplinkui – žmonės kvailinami, pasitelkiant propagandą, vieni kitiems meluoja, pyksta, dėl asmeninės naudos siekia karo. Visada pilna pavyzdžių tiek gyvenime, tiek socialinėje medijoje. Įrodymų, kad žmogus yra menkas, rasti lengva, sunkiau tai paneigti asmeniniu pavyzdžiu. Ir daugeliui tai joks tikslas.

Mano gyvenime buvo daug gerų mokytojų, kurie mokė literatūros, grožėtis gyvenimu. Paauglystėje gyvenau epinio herojaus gyvenimą, galvojau, drakoną nukausiu, princesę užkariausiu ir viskas bus gerai. Vėliau atsitokėjau ir supratau, kad viskas yra gerokai sudėtingiau.

Paauglystėje gyvenau epinio herojaus gyvenimą, galvojau, drakoną nukausiu, princesę užkariausiu ir viskas bus gerai. Vėliau atsitokėjau ir supratau, kad viskas yra gerokai sudėtingiau.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Justė Starinskaitė ir Laurynas Šarkinas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Justė Starinskaitė ir Laurynas Šarkinas

Kas jums yra meilė? Ar ji – kaip pasakoje, kur, kaip jau minėjote, turite užkariauti princesę, išgelbėti ją, sėdinčią aukštai, bokšte?

– Aš neturiu tikslaus paaiškinimo šiam reiškiniui. Man tai kaip liga. Kuria sirgti norisi.

Paauglystėje, kai daug skaičiau ir galvojau apie šį jausmą, bandžiau rasti įvairių apibrėžimų. Jaučiu, kad man meilė, draugystė, abipusis supratimas ir palaikymas yra svarbiausia. Vis dėlto ne visada susitikę žmonės žvelgia į pasaulį vienodai, bet tai nereiškia, kad tiesa yra ne viena.

Dažnai susitikę žmonės alsuoja savimi, tačiau mano, kad ilgainiui pasikeis. Tai yra didžiausias melas, kurį sau sakome. Žmonės nesikeičia kardinaliai, todėl reikia mylėti žmogų už tai, koks jis yra čia ir dabar, o ne koks bus ar galėtų būti.

Tai neatima galimybės augti kartu, net jei tai veda į išsiskyrimą. Nereikėtų sau leisti pakliūti į situaciją, kai gyvenimo spalvingumas priklauso nuo kito, nes tam žmogui išnykus, gyvenimas prarastų prasmę.

Dažnai susitikę žmonės alsuoja savimi, tačiau mano, kad ilgainiui pasikeis. Tai yra didžiausias melas, kurį sau sakome. Žmonės nesikeičia kardinaliai, todėl reikia mylėti žmogų už tai, koks jis yra čia ir dabar, o ne koks bus ar galėtų būti.

O kalbant apie princeses, žinoma, norisi taip žvelgti į savo išsirinktą žmogų, tačiau jeigu ta princesė tik sėdi bokšte ir laukia, kol aš jai atnešiu saldainių ir dovanų – tai, deja, ne mano princesė. Mano princesė turėtų mane įkvėpti pakęsti biurokratiją ir visą absurdą, kuris mus supa ir kurių negalime greit pakeisti, dėl interesų konflikto ar kitų priežasčių.

Tikriausiai pasitaiko situacijų, kai dalinate patarimus „Saulės kliošo“ nariams dėl meilės ar santykių? Juk, atrodo, turite daugiau gyvenimiškos patirties.

– Dėl meilės patarinėju mažiausiai, nes mažiausiai jaučiuosi apie ją išmanantis. Gal pamokslauju apskritai per daug. Visgi nenoriu pasidaryti nuolat pamokslaujančiu. Dažnai prie manęs ateina žmonės ir ima teisintis, dar man nieko neištarus, Tai, matyt, dėl nuojautos, kad imsiu pamokslauti jiems (šypsosi).

Grupės chebra labai nemėgsta, kai pamokslauju. Mano gyvenime nedaug žmonių man patarė nuoširdžiai, nepaisydami savo poreikių ar įsitikinimų, o galvodami apie mano savybes, apie tai, koks aš esu, kokį mane mato, o ne įsivaizduoja. Pamokslaudamas, patarinėdamas (juokiasi) nesakau tiesiai šviesiai. Nenoriu prisiimti atsakomybės už kitų pasirinkimus, noriu, kad žmogus įvertintų galimas išeitis, tikslus ir atsirinktų pats, kas jam yra tinkama.

Kitaip tariant – noriu žmonėms suteikti tai, ko man nesuteikė: neprimesti, bet rasti kompromisus. Jeigu man tinkamai nepatarė – aš noriu bandyti patarti tinkamai. Pamatyti pasirinkimus ir padėti išgirsti savyje tai, ko žmogus nori pats.

Dažnai žmonės mėgsta savo gyvenimą paversti vargu ir jį kęsti, nes mano, kad taip reikia, taip arčiau dievo. Nežinau, ar tai šiauriečių, ar lietuvių bruožas, bet jis keistas, nes nuo to darosi sunkiau, prarandame polėkį gyventi ir pasitikėjimą savimi. Ir Dievo ten nedaugiau (šypsosi). Ir aš į tai linkęs.

Ar kiekvieną dieną grojate būgnais?

– Oi, tikrai ne. Būdavo etapai, kai grodavau labai mažai, bet šiuo metu groju dažniau. Namie tai visai negrodavau.

Kokiais dar instrumentais mokate groti?

– Pirmasis instrumentas, kuriuo pradėjau groti, buvo fortepijonas. Vėliau mokiausi fleita, klarnetu, saksofonu muzikos mokykloje, tada – gitara, nes man buvo įdomu.

Tuomet taip išėjo, kad ėmėme žaisti grupę ir tuometinis būgnininkas užsinorėjo būti vokalistu, tad man teko perimti būgnus.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laurynas Šarkinas ir Giedrius Nakas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laurynas Šarkinas ir Giedrius Nakas

Kodėl per „Saulės kliošo“ koncertus dažniausiai kalbate jūs arba Justė?

– Nes iš esmės „Saulės kliošo" širdis Justė, stambusis akcininkas aš, visi šeimos nariai, ir visi mylimi, kurie eina savo keliais ir prisijungia prie mūsų etapiškai, bendroje kryptyje

Kitas dalykas – kiti nariai nelabai ir nori kalbėti scenoje, toks „stailas“. Kartais pabendrauja su publika dar ir Giedrius, nes jis kartu su Juste dainuoja. Puikus tobulėjantis vokalistas, mano mokinys. Labai perspektyvus (juokiasi).

Koks buvo pats įsimintiniausias koncertas, kurį prisiminus vėl atsiranda įkvėpimas groti?

– Įsimintinų situacijų yra buvę daug – tai automobilis kelyje sugesdavo, tai dar kas. Kiekvienas koncertas man yra džiaugsmas ir malonumas. Į ligoninę po koncertų aš eidavau kaip į mirtį, be jokio entuziazmo, net kojos nebenešdavo (šypsosi).

Atsimenu, su grupe, prieš koncertą, dienos metu, išplaukėme kateriu į marias. Ir kateris sugedo. Prašėme įvairių žmonių, kad mus parplukdytų į krantą, tada tranzavome, bet į koncertą galiausiai suspėjome.

Jeigu į ligoninę po koncertų eidavote kaip į mirtį, tai gal būdavo minčių nebeiti ir pasilikti tik muzikanto profesiją?

– Aš jau pamažu ir išeidinėju. Nėra taip, kad negaliu ar esu blogesnis, tačiau kartais galvoju, kad turėtume degti entuziazmu, gal tada kažkaip kitaip galėtume matyti aplinką. O jei tai nėra vienintelis tikslas, yra svarbi aplinka.

Aš arba nedegiau niekada, arba perdegiau nepastebimai (šypsosi).

Man nepatinka ta griūvanti medicinos sistema, jos palikimai, tvarkos ir logika. Nepatinka tai, su kuo turi taikytis. Nepatinka nuolatinis gąsdinimas ir amžina nesveika kova. Nepatinka kartojimas, kad nėra pinigų kelti atlyginimams ir jie keliami pasityčiojant iš savęs pačių. Nepatinka, kad tai išlaiko veidą tik dėka labai atsidavusių, save aukojančių nuostabių žmonių, kurių tikrai yra. Jie tiki pokyčiais arba dirba savo darbą ir vis po truputį gęsta. Patinka, kad tikiu, jog tai keisis. Nepatinka, nes pokyčiai vyksta labai negreitai.

Asmeninio archyvo nuotr./Laurynas Šarkinas
Asmeninio archyvo nuotr./Laurynas Šarkinas

Gal kada nors galvojote, į kokį gyvūną esat panašus? Kodėl?

– Nuoširdžiai – ne. Bet galiu pagalvoti. Šiaip esu stambus, tai gal į kokius meškinus.

Iš charakterio irgi norėčiau būti panašus į meškiną, kuris yra geras geriems žmonėms, bet blogiems gali žemu balsu patarti. Bet koks esu iš tikrųjų, negaliu pasakyti pats. Širdis didelė, smegenų mažai (šypsosi). Širdasmegenis.

Ar esate girdėjęs apie įvairias tylos stovyklas? Ką jūs, kaip daug kalbantis žmogus, apie jas manote?

– Mano nuomonė apie jas yra puiki. Mane daug kas kalbino į jas važiuoti, tačiau aš jau beveik dvejus metus draugų dėka gyvenu Obuolių saloje, čia yra labai daug tylos. O ypač žiemą.

Negaliu sakyti, kad būnu tylos stovykloje, nes turiu telefoną, klausau muzikos, galvoju. Tačiau dažnai būnu su savimi spengiančioje tyloje ir girdžiu savo mintis. Na ir pagroju (šypsosi).

Nebijau tylos. Bet, žinoma, paauglystėje būdavo kitaip, tada jungdavausi televizorių, vaikščiodavau į vakarėlius, kad tik nepasijusčiau vienas.

Tyla neturėtų būti priešas, ji svarbi kiekvienam. Per tą visą skubėjimą ir bandymą patenkinti kitų lūkesčius, mes dažnai prarandame ryšį su savimi, negirdime tikrųjų norų ir jausmų.

Tyla neturėtų būti priešas, ji svarbi kiekvienam. Per tą visą skubėjimą ir bandymą patenkinti kitų lūkesčius, mes dažnai prarandame ryšį su savimi, negirdime tikrųjų norų ir jausmų.

O kaip kilo mintis persikelti į Obuolių salą?

– Atsirado galimybė išsinuomoti namelį, mane pamylėjo draugai ir priėmė, dar vis kenčia. Paveldėtų sodybų neturiu, nes visa šeima yra vilniečiai, todėl tai buvo geras pasiūlymas. O būdamas gydytoju nesutaupiau (juokiasi), matyt, labai išlaidavau.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:31:00

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

01:14
01:01
03:15

Esports namai

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką