Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Natalija ir Deivydas Zvonkai: oficialiai pareiškiame, kad mūsų meilė baigėsi (papildyta liepos 1 d.)

Natalija ir Deivydas Zvonkai
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Natalija ir Deivydas Zvonkai
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kažkam toji žinia buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, o kažkas abejingai sumurmėjo, kad tai turėjo įvykti seniai. „Jau dvejus metus mudu gyvenome atskirus gyvenimus“, – ištars jie, pagaliau pasiryžę atsikratyti spiečiaus įvairiausių gandų ir papasakoti tiesą apie savo skyrybas. Išsiskirti be skausmo, be rėksmingo santykių aiškinimosi, su šypsena ir taikiu apsikabinimu sugebėtų nedaugelis – galbūt tik Natalija (27) ir Deivydas (32) Zvonkai.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Ženklų, kad Zvonkų sąjunga braška, iš tiesų buvo. Deivydas paliko Nataliją gyventi jųdviejų name Klaipėdoje, o pats išsikraustė į Vilnių – neva ten patogiau dirbti. Neminint gandų apie esamus ir tariamus jųdviejų mylimuosius (kuri garsi pora jų išvengia?..), šmėstelėdavo nesuvaidintas liūdesys, artėjančią santuokos baigtį išduodavo viena kita frazė. „Nemokame meluoti“, – kaltai šypsosi Natalija. Kai aplinkiniai sakydavo, jog jų santykiai vis labiau primena kolegiškus nei santuokinius, jiedu mėgdavo pasiteisinti esantys liberali šeima. „Tačiau iš tiesų tokios šeimos nebūna, – atvirai kalba dabar. – Jei ji liberali, tai jau – nebe šeima...“ Bandę, tikrai bandę gelbėti savo santuoką, abu galiausiai suprato – nepavyks. O tada ramiai palaukė palankaus meto ir pateikė skyrybų prašymą.

Sėdite greta vienas kito, šypsotės, kuriate bendrus darbo planus... Negi negalite išsiskirti kaip normalūs žmonės – su riksmais, kaltinimais, ašaromis, turto draskymu į kairę ir dešinę?

Natalija: Dabar skiriamės draugiškai, o praeity visko buvo – ir ašarų, ir skyrybų skausmo. Tačiau jau seniai tai išgyvenome ir pamiršome, nes tikrosios mūsų skyrybos įvyko prieš dvejus metus. Būtent tada Deivydas išsikraustė į Vilnių.

Bet kodėl?

Natalija: Pradėjome labai smarkiai pyktis.
Deivydas: Iki vestuvių draugavome pusantrų metų, tuokėmės įsimylėję iki ausų. Tačiau praėjo treji metai – ir medus baigėsi. Ėmė aštrėti skirtinga mūsų prigimtis. Žinai posakį: „Tekėdama moteris tikisi, kad vyras pasikeis, bet jis nepasikeičia. Vyras vesdamas tikisi, kad žmona nepasikeis, bet ji pasikeičia.“ Mums jis tobulai tinka...

Vadinasi, Natalija pasikeitė į tau nepatinkančią pusę?

Natalija: Aš tapau labai savarankiška.
Deivydas: Nemanau, kad savarankiškumas kliudo meilei. Tiesiog mane skaudino jos kartais išreiškiama absoliuti netolerancija.

Visada bijojau – ir dabar bijau, – kad nuo vilko užšoksiu ant meškos. Deivydas – labai dėmesingas ir geras vyras, tokių nedaug. Tik gaila, kad meilė baigėsi, o jos man labai reikia.

Pamenu, vis pasiskųsdavai, kad Natalija su tavimi nesikalba?

Deivydas: Tai buvo pabaigos pradžia.
Natalija: Iš tikrųjų mudu labai skirtingi žmonės.

Priešybės viena kitą juk papildo?

Deivydas: Iš pradžių ir mes taip manėme.
Natalija: O paskui buityje ėmė lįsti visokių smulkmenų. Deivydas yra absoliučiai nebuitiškas. Nekenčia namo, kurį kartu nusipirkome, – mano, kad būtent jis mus ir išskyrė.
Deivydas:Nenoriu būti kategoriškas, bet iš tiesų – kai tik persikraustėme į namą, santykiai pradėjo važiuoti žemyn. Nors manau, kad buitiniai konfliktai niekada nebūna priežastis – jie būna pasekmė. Kai kas nors iš esmės blogai, tuomet ir smulkmenos pradeda kliūti.
Natalija: Pradėjome pyktis, ir Deivydas nusprendė, kad mums laikas skirtis. Jis išsikraustė į Vilnių, išvežė ten visą savo studiją, o mane paliko namie vieną.

Deivydas taip nusprendė?

Deivydas: Per beveik penkerius mūsų santuokos metus skyrybų idėja buvo toptelėjusi keturis kartus. Ir visuomet ją garsiai ištardavau aš.

Natalija, o ką darydavai tu? Verkdavai į pagalvę?

Natalija: O ne... Aš gana kategoriška. Kai Deivydas išsikraustė, įtikinau save, kad tai pats geriausias variantas. YVOS narės vienu balsu tvirtino: „Judu labai faini, bet pernelyg skirtingi, atskirai jums bus geriau.“ Mėnesį pagyvenę atskirai, nutarėme nešti skyrybų pareiškimus. Bet nuvažiavau pas Deivydą į Vilnių su buteliu vyno, susėdome, išsišnekėjome, susigraudinome...
Deivydas: Ir kažkaip tąkart ji mane perkalbėjo...
Natalija: Aš jį įtikinau: „Gal vis dėlto dar pamėginkime?..“ Mano mama labai prieštaravo skyryboms: tikino mane, kad žmona turi būti stipresnė už vyrą, pasukti santuoką ta linkme, kuria reikia, saugoti šeimą.
Deivydas: Tai buvo tikras Dievo pirštas: vieną vakarą mes susitaikėme, o kitą Natalija susimušė su Mia ir įsivėlė į „lūžusių nagų“ skandalą.
Natalija: Tuomet man reikėjo Deivydo palaikymo... Žodžiu, mudu susitaikėme, bet žinojome, kad šlifuoti santykius bus labai sudėtinga. Šiek tiek apsišlifavome: anksčiau keldavau balsą dėl menkiausios smulkmenos ir tuo labai erzindavau Deivydą, o dabar to visai nebedarau. Bet vis dėlto supratome, kad labiau esame brolis ir sesuo nei vyras ir žmona. Ir giliai širdyje abu žinojome, kad skyrybos vis tiek įvyks.

Tai tebuvo laiko klausimas?

Natalija: Kartais vis pagalvodavau: o gal?.. Bet matėme, kad abu gyvename skirtingus gyvenimus.
Deivydas: Kartais užeidavo romantinių nukrypimų... 2008-aisiais išleidome savo dueto albumą: iškart paskui skirtis buvo kažkaip nepatogu.

Vis nepatogus laikas skirtis?

Deivydas: Jei būtume buvę tvirtai apsisprendę, niekas nebūtų sustabdęs. Bet vis dar buvo smulkmenų, kurios mus laikė drauge.
Natalija: Visada bijojau – ir dabar bijau, – kad nuo vilko užšoksiu ant meškos. Deivydas – labai dėmesingas ir geras vyras, tokių nedaug. Tik gaila, kad meilė baigėsi, o jos man labai reikia. Aš turiu skraidyti, pilve turi skraidžioti drugeliai...

Tuomet teks skraidžioti nuo vieno prie kito kas treji ketveri metai...

Natalija: Ak, štai kas manęs laukia (juokiasi).
Deivydas: Tiesos čia yra. Aš jai tą patį sakau!

O tu, įsikūręs Vilniuje atskirai nuo žmonos, irgi vaikeisi drugelių?

Deivydas: Taip, šio bei to buvo. Bet su Natalija jau buvome susitarę, kad vienas į kito „nuklydimus į kairę“ žiūrėsime liberaliai. Abu turėjome potencialių antrųjų pusių.
Natalija: Iš tiesų tuo klausimu labiau sekėsi man (juokiasi).

Kada supratote, kad iš susitaikymo vis dėlto nebus jokios naudos?

Natalija: Apie tai net nereikėjo kalbėti – tiesiog jautėme, kad viskas baigta. Įsivaizduok: vakarais, gerdami vyną, vienas kitam pasipasakodavome apie savo mylimuosius. Viešos mūsų kalbos apie liberalią šeimą buvo tik priedanga. Liberali šeima – tiesiog neįmanoma.

Deivydas: kartais užeidavo romantinių nukrypimų... 2008–aisiais išleidome savo dueto albumą: iškart paskui skirtis buvo kažkaip nepatogu.

Draugiškos skyrybos tikriausiai irgi įmanomos tik tada, kai visai nebelieka jausmų, pavydo, nuoskaudų?

Natalija: Dabar skiriamės visiškai be skausmo. Visi labai stebisi: „Žiūrėk, jie bendrauja, juokauja, jis toliau ketina rašyti jai dainas...“ Kai atvažiuoju į Vilnių, mes netgi kartu gyvename!

Bet miegate atskirose lovose?

Natalija: Ne! Lova bute – tik viena...
Deivydas: Mes jau seniai išmokome draugiškai miegoti kartu, dėl to nėra jokių problemų (juokiasi).

Bet, Natalija, jei tu susirasi griežtą vyrą, jis tau tikrai nebeleis nakvoti pas Deivydą. Gali išvis nebeleisti kelti pas Deivydą kojos!

Deivydas: Tu gali neigti, bet iš tiesų gali taip nutikti...
Natalija: Tuomet tegul tas būsimas vyras man pasiūlo alternatyvų!

Na, gal iš anksto negąsdinkime tavo būsimųjų vyrų...

Deivydas: Skausmas dėl skyrybų man pradėjo garuoti po pusmečio, persikrausčius į Vilnių. Pradėjau jausti, kad nebeišgyvenu, nebesidomiu, ką ji veikia savaitgaliais. Sykį pagavau save, jog jau tris dienas net nepagalvojau apie Nataliją...
Natalija: Tuomet mes pasidalijome turtą, studiją, verslus, pinigus. Todėl dabar nėra jokių ginčų, mums nereikalingi jokie advokatai. Aš jau porą metų visiškai išlaikau save, Deivydas – save.
Deivydas: Sunerimome tik dėl katino – ar nereikės jo „Družba“ perpjauti pusiau... O jei rimtai, aš nesijaučiu prarandantis daug turto. Prarandu tik Nataliją – penkiasdešimt aštuonis kilogramus sveriantį aukso luitą. Bet jis jau buvo bebaigiąs užspausti man krūtinę, todėl geriau jo atsisakysiu.

Jūsų bandymas parduoti namą Klaipėdoje irgi buvo susijęs su skyrybomis?

Deivydas: Iš esmės taip.

O dabar namas liko tau, Natalija?

Natalija: Ne, jokiu būdu! Aš labai sąžininga. Namą įvardijome kaip bendrą turtą.
Deivydas: Jeigu kada nors jį parduosime – pinigus pasidalysime.
Natalija: Bet man patinka ten gyventi, nenorėčiau jo parduoti. Ten labai daug mano šilumos įdėta. Kiekvieną pavasarį ką nors perdarau: pavyzdžiui, šiemet sutvarkiau terasą. Galbūt kada nors aš Deivydui už tą namą atsilyginsiu...

Sumokėsi pusę milijono? Juk mes vėl atgrasome būsimą tavo vyrą: negana to, kad jis turės pakęsti tavo nakvojimą Zvonkaus bute, tai dar, kad padarytų tave laimingą, privalės jam sumokėti pusę milijono!

Natalija: Iš tiesų mes su Zvonkum visada būsime geri draugai, niekas to nepakeis. Ir mano būsimajam vyrui teks su tuo susitaikyti!

Ar per tuos dvejus metus kuris nors iš judviejų turėjo rimtų santykių? Nes juk būtent jie labiausiai palengvina skyrybų peršėjimą...

Natalija: Ne, rimtų meilių nebuvo. Jei būtų buvę rimta, aš jau būčiau seniai išsiskyrusi.
Deivydas: O kas yra rimta? Statusas „viešai užimtas“ net nelabai leidžia turėti ką nors rimta. Mano merginos dėl to jautėsi blogai, aš irgi nepatogiai.
Natalija: Normali mergina nenorės susitikinėti su vyru, kuris yra oficialiai vedęs.
Deivydas: Prieš metus pats vienas Vilniuje krausčiausi į kitą butą. Ir toks nusivylimas apėmė... Pamenu, parašiau laišką Natalijai: „Galbūt jau laikas? Jei per metus meilė neatsigavo, didelio atšalimo nebuvo, bet atšilimo irgi neįvyko, gal sukąskime dantis ir pagaliau pasiryžkime?..“ Natalija tada sutiko. Bet paskui man ant galvos nukrito tas sekso skandalas...
Natalija: Deivydą apkaltino išprievartavimu. Tada vėl negalėjome skirtis, nes žmonėms būtų atrodę, kad skyrybos su tuo susijusios. Neduokdie, būtų pamanę, kad jis iš tiesų kaltas... Man norėjosi Deivydą palaikyti.

Tu labai gražiai pasielgei – galvojai ne apie save, bet apie jį.

Natalija: Manau, kiekviena žmona taip būtų pasielgusi. Linkiu jam laimės: taip visada buvo ir bus. Juk tai žmogus, už kurio buvau ištekėjusi, kuris man buvo be galo svarbus. Taip, kaip mylėjau Deivydą, niekada nebemylėsiu jokio kito vyro.
Deivydas: Nekalbėk taip. Tik užprogramuosi save...
Natalija: Bet tai – tiesa. Prieš Deivydą turėjau draugą, ir dar prieš tai turėjau – visus juos mylėjau skirtingai. Deivydą – labiausiai... Tačiau tai baigėsi. Dabar būsiu laisva moteris.

Kodėl skiriatės būtent dabar?

Deivydas: Pagaliau atėjo laikas.
Natalija: Galutinai apsisprendėme. Nebeliko jausmų, tik pagarba ir bičiulystė. Be to, aš jau noriu vaikų... Bet ne su Deivydu. Jis man – brolis, draugas, ne daugiau.
Deivydas: Aš irgi galbūt norėčiau vaikų, bet manęs laikas dar nespaudžia.

Ar nesijaučiate visus apgaudinėję tuos porą metų? Vaidinote gražią porą, neigėte visus įmanomus gandus apie skyrybas, netgi kalbėjote apie vaikus!

Natalija: Taip, kalbėjome apie vaikus, bet – ne mudviejų! O žmonės, kaip norėjo, taip suprato... Ką norėjo matyti, tą ir matė.
Deivydas: Stengėmės nemeluoti. Tik gal kai ką nutylėdavome...

Kaip į skyrybas reaguoja jūsų artimieji?

Deivydas: Mano mama labai ramiai reagavo, tik iškart išreiškė pageidavimą, kad nesidraskytume dėl turto. Nuraminau, kad tai jau seniai išspręsta – tada atsiduso, ir tiek.
Natalija: Mano tėvams dėl to labai gaila – jie labai myli Deivydą. Bet stengiasi mus suprasti... O sesuo ir YVOS merginos, kurios puikiai girdėjo mudviejų barnius ir matė rietenas, pritaria tokiam sprendimui. Ir džiaugiasi, kad sugebame išlikti draugais. Jei būtume skyręsi prieš dvejus metus, kai dar skaudėjo, ko gero, būtume sukapoję vienas kitą... O dabar, kai jausmų nebėra, viskas labai paprasta. Belieka tik sulaukti teismo.

O kas paskui? Pranešite feisbuke apie pasikeitusį savo statusą? Pasileisite laukais?..

Deivydas: Ko gero, viskas bus taip, kaip ir iki šiol.
Natalija: Be abejo, aš pasiliksiu Zvonkės pavardę. Jei pykčiau ant buvusio vyro, gal ir nenorėčiau jos „nešioti“, bet nepykstu – atvirkščiai, esu jam už daug ką dėkinga.
Deivydas: Aš irgi po skyrybų pasiliksiu Zvonkaus pavardę (juokiasi).

Natalija: tikiuosi, abu dar sutiksime žmones, su kuriais būsime laimingi.

Natalija, pakviesi Deivydą į savo vestuves?

Natalija: Manau, kad aš daugiau nebetekėsiu. O kam?

Žodžiu, liksi Zvonkė visam gyvenimui?

Natalija: Nebūtinai. Nesakau kategoriškai „niekada“, bet manau, kad nesituoksiu, tiesiog gyvensiu su žmogumi. Nemanau, kad šeima būtinai turi būti įteisinta. Negeras pavyzdys, žinoma...

Deivydai, tu irgi atsikandai vestuvių?

Deivydas: Elgsiuosi, kaip gyvenimas lieps. Su Natalija buvome tik susirašę santuokų rūmuose, iki altoriaus nenuėjome, nes sutrukdė skirtingi tikėjimai. Taigi esu dar nepažinęs bažnytinės santuokos. Gal tai buvo Dievo pirštas: santuoka, kurios jis nepalaimino, nuėjo, nesakysiu kam, ant uodegos...
Natalija: Tikiuosi, abu dar sutiksime žmones, su kuriais būsime laimingi.
Deivydas: Bent jau norėtųsi sau to palinkėti. Norėtųsi, kad viskas aprimtų, mus liautųsi atakuoti žiniasklaida. Dabar per dieną tenka atlaikyti krūvas skambučių, o kiek spėlionių pasipylė! Skaitome ir juokiamės... Nuo vieno straipsnio visi perrašė, tai dabar tvyro nuomonė, kad mūsų skyrybų priežastis yra perpildyta Natalijos kantrybės taurė dėl kitos moters. Kažin ar būna didesnių nesąmonių? Visi užsipuolė kažkokią niekuo dėtą mergaitę, ta net nežino, ką sakyti... Argi su Natalija skirtumėmės draugiškai, jei priežastis būtų kita moteris?

Kokia turėtų būti tobula moteris, skirta Zvonkui?

Deivydas: Vienas iš svarbiausių kriterijų – moralinis stuburas. O konkretaus tipažo neturiu. Žinoma, jai turėtų būti nesvetimas meno pasaulis. Ir ji turėtų būti energinga: su ramia man sunkiai sektųsi. Nė vienos ramios neturėjau...

Natalija, o koks turėtų būti tavo tobulas vyras?

Natalija: Jis turėtų mane suvaldyti, o tai ne kiekvienam pavyksta. Turėtų būti stipresnis už mane. Ar – turtingas?.. Tai nėra pati svarbiausia savybė: aš pati uždirbu, manęs nereikia išlaikyti.

O pati sutiktum išlaikyti mylimą vyrą?

Natalija: Trumpam – taip, bet ilgai to nepakęsčiau. Mano vyras turėtų būti visa galva už mane aukštesnis – visom prasmėm. Ir – labai dėmesingas. Ne veltui bijau, kad pasigesiu Deivydo dėmesingumo: dėmesio iš vyro man labai reikia. Turiu jaustis mylima, dievinama... Deivydas mane mylėjo tokią, kokia esu – man nereikėjo nieko vaidinti, pakako būti savimi. Gaila, kad meilė truko tik trejus metus.
Deivydas: O man nereikia, kad moteris mane dievintų – tada labai nepatogiai jausčiausi. Man reikia realių jausmų: kad mylėtų ne tik kaip vyrą, bet ir kaip žmogų. Kad būtų mūza, gyvenimo pakeleivė... Natalijoje nebemačiau gyvenimo pakeleivės, sielos dvynės, moters, su kuria norėčiau pasenti. Tačiau ji – nuostabi. Prieš porą metų ją dar būčiau pavadinęs šiek tiek konfliktiška ir isteriška, bet dabar apsilaužė. Kažkiek ją išauklėjau, ir ji išgujo iš savęs tą nežabotą cholerišką draskymąsi.
Natalija: Taip, aš tokia buvau. Jis iškentėjo sunkiausius metus...
Deivydas: Ji – puiki žmona, ir aš be jokio sąžinės graužimo perleidžiu ją kitam vyrui: nesugadintą, prižiūrėtą, geros būklės, su garantija...

O jūsų skyrybos – dar ir linksmos...

Deivydas: Ir romantiškos! Prieš savaitę nuėjome pas notarą rašyti skyrybų pareiškimo, o paskui nuvažiavome pietų į „Šturmų švyturį“ – mūsų pamėgtą romantišką vietelę Ventės rage. Atėjome susikibę už rankų, linksmi, o šeimininkė ir sako: „Atrodote taip, lyg būtumėte iš naujo įsimylėję...“ Juokėmės iš to visą dieną...
Natalija: Ir galvojame: gal reikėtų į poskyrybinę kelionę išvažiuoti? Kodėl žmonės važiuoja tik į povestuvines? Juk tiek smagių akimirkų kelionėje būtų galima prisiminti!
Deivydas: Turbūt esame vienintelė pasaulyje besiskirianti pora, kuri apie tai svarsto...
 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką