Nuo rugpjūčio gyvenate Lietuvoje. Ar jau apsipratote?
Ne – man tai psichologiškai per sunku. Juk būdama 32-ejų atvažiavau gyventi į visiškai nepažįstamą šalį. Dabar atrodo, kad niekada čia nepriprasiu. Per tuos mėnesius nusipirkau tik vieną puodelį ir nuolat „sėdžiu ant lagamino“, kuriame telpa visas mano garderobas. Kad bet kurią akimirką galėčiau greitai susikrauti daiktus ir išvažiuoti.
Visai kaip kare: jei kas, iškart – evakuacija?
Ne, čia jaučiuosi saugi, palyginti su tuo, kaip buvo gyvenant Baltarusijoje. Bet vis tiek man jos trūksta. Nuolat raminuosi, kad mano šalyje situacija nenuspėjama, kiekvienu momentu viskas gali pasikeisti. Tad kasdien to momento ir laukiu net nemąstydama, kiek ilgai čia užtruksiu. Apie tai labai sunku galvoti. Ypač jei pradedu svarstyti, kad diktatūra Baltarusijoje dar gali tęstis metų metus ir per tą laiką tikrai negalėsiu grįžti. Taip įmanoma nugrimzti į tokią depresiją, iš kurios neišsikapstysi. Bet mane palaiko viltis.
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
