Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Naujųjų laikų ikonas lietuvis kuria Maskvoje

Sovietmečio laikų svarstykles V.Stasiūnas pavertė meno kūriniu.
LŽ nuotr. / Sovietmečio laikų svarstykles V.Stasiūnas pavertė meno kūriniu.
Šaltinis: „Lietuvos žinios“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Iš visų menų mums svarbiausias yra nekilnojamasis. Taip apie „skulptūrinės tapybos“ arba „tapybinės skulptūros“ kūrėją, jau beveik trisdešimt metų Maskvoje gyvenantį lietuvį Vytautą Stasiūną rašo rusų spauda.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pradėjęs skulptūra, vienu metu Vakarams pardavinėjęs „sovietinio meno nostalgiją“, vėliau kūręs, kaip pats sako, karinius darbus, dabar V.Stasiūnas užsiima daugiaaukščio ir daugiabučio paveldo kilninimu. Naudodamas iš kanapių vytas virves, tapytus medžio gabaliukus ir pakulas jis kuria objektus, labai jau primenančius senąsias rusų ikonas. Tik vaizduojami jose ne šventieji, o gyvenamųjų, pramonės pastatų ir pagalbinių patalpų fragmentai.

 Pradėjęs skulptūra, vienu metu Vakarams pardavinėjęs „sovietinio meno nostalgiją“, vėliau kūręs, kaip pats sako, karinius darbus, dabar V.Stasiūnas užsiima daugiaaukščio ir daugiabučio paveldo kilninimu.

V.Stasiūnas yra vienas iš tų tikrųjų, mažakalbių dailininkų: jo frazė trumpa, o prasmė erdvi, todėl prireikia pastangų atkurti joje slypintį pasaulį. Su menininku susitikome 3–iosios Maskvos šiuolaikinio meno bienalės parodoje. Buvo išties malonu tarp renginio dalyvių išvysti tautiečio pavardę. „Stasiūnas Vytautas, Antano“, – lyg didžiuodamasis nepamiršta lietuvių kalba ir taisyklinga tartimi rusakalbiame šurmulyje pasisveikino menininkas. Kartu prisiminėme, kaip birželį Lietuvos ambasadorius Rusijoje Antanas Vinkus Lietuvos nacionalinės dailės galerijos atidarymo proga naujos įstaigos direktorei Lolitai Jablonskienei padovanojo jo darbą.

Kuo nepatiko Kaunas

Menininkas trumpai papasakojo aplinkybes, nuvedusias jį į Maskvą. V.Stasiūno jaunystė prabėgo Kaune, o vasaros – Nidoje. Jis gimė 1958–aisiais netoli Baikalo, tremtinio šeimoje. Tais pačiais metais būsimo dailininko tėvas Antanas Stasiūnas su žmona ruse Katerina parvyko į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Pramonės prospekte gyveno kitos tremtinių šeimos, darbininkai. Apie savo paauglystę menininkas kalba su niūria ironija. Jo manymu, visi tame rajone gyveno lyg mirties žemėje. Netoliese dunksojo kariškių saugomas VI fortas, šalia – kalėjimas. Kasdien, eidamas į mokyklą ir atgal, jis niekaip neišvengdavo susitikimo su juo. „Visur aplink dvelkė mirtimi ir žmogaus kančia“, – prisiminė V.Stasiūnas. Daugelio jo draugų kelias dažnai baigdavosi už įkalinimo įstaigų durų. Scenarijus paprastas: vagystė, chuliganizmas, grotos. „Ir man Kaune tebuvo likusi viena galimybė – sekti jiems iš paskos. Apie kokius nors mokslus, dailę ar akademijas net minčių nekildavo,“ – atsakė menininkas į naivų klausimą, kodėl nesiekęs aukštojo išsilavinimo.

Pažintys Nidoje

Dar paauglystėje, nuo 1974 metų V.Stasiūnas ėmė bičiuliautis su menininkais iš Maskvos, kurie atvažiuodavo atostogauti į Nidą. „Po skyrybų čia apsigyveno mano mama, aš pas ją praleisdavau vasaros atostogas. Susipažinau su Leonidu Sokovu, Aleksandru Kosolapovu. Stebėdavau, kaip jie drožinėja, kuria. Ir pats nejučia įsitraukiau: užsidarydavau vonioje ir ką nors dirbdindavau. Kalėjimas nutolo“, – sakė V.Stasiūnas. Maskviškiai pasiūlė jaunuoliui baigus mokyklą krautis lagaminus ir važiuoti pas juos studijuoti. Po tarnybos kariuomenėje 1980–aisiais, olimpinių žaidynių vasarą, V.Stasiūnas atvyko į Maskvą ir įstojo į valstybinį Stroganovo dailės institutą. Studijas baigė, gavo skulptoriaus diplomą. Įsitvirtinti lietuviui padėjo jo dėstytoja, menininkė Simona Sochranskaja. Jai V.Stasiūnas iki šiol jaučia didžiulį dėkingumą.

Kai pasirinkimo nebuvo

Beveik visą devintąjį dešimtmetį V.Stasiūnas vertėsi tokiu darbu, kuris garantavo nuolatinį uždarbį, o kartu neleido pamiršti meninių įgūdžių: kalė antkapinius paminklus, darė portretus iš akmens. „Tais laikais didelio pasirinkimo nebuvo. Turėjau grupelę pameistrių, kuriems nurodydavau, ką ir kaip iškalti. O sunkesnių darbų imdavausi pats, ištašydavau sudėtingesnes detales, veido bruožus. Sulaukdavome daug užsakymų, viskas ėjosi puikiai. Tačiau darbas buvo ne iš lengvųjų, o galų gale ir nusibodo“, – prisipažino menininkas.

Nusprendęs imtis naujos veiklos iš pradžių V.Stasiūnas keletą metų tik lankėsi parodose, stebėjo, kas ir kaip jose eksponuojama. Tada ėmė kurti pats, pirmiausia karinės tematikos darbus („Batalija ir idilija“, 1989). Pripažinimas, sako menininkas, aplankė netrukus, jau po pirmųjų parodų 1988–1990 metais.

Daugiabučių sakralumas

Šiuo metu menininkas kuria naujojo laiko ikonas. Žvilgsnį jis nukreipė į sritį, kurioje šiuolaikinis žmogus praleidžia didžiausią savo gyvenimo dalį – daugiabučius namus. Tai bene vienintelė jam likusi vertybė, kurią menininkas siekia savitai sudvasinti. Skulptūrinius paveikslus lyg mozaikas V.Stasiūnas surenka iš pigių medžiagų. O aukso spalva nudažyti, inkrustuoti rėmai, į kuriuos uždaro objektų atvaizdus, pabrėžia jų sakralumą ir primena ikoną. Iš pigių medžiagų, pavyzdžiui, kilimo atraižų ar paprasčiausios lipnios juostelės, kuria visa Rusijos menininkų karta, menotyrininkų vadinama „russkoje bednoje“ arba „Russian povera“.

Iš pigių medžiagų, pavyzdžiui, kilimo atraižų ar paprasčiausios lipnios juostelės, kuria visa Rusijos menininkų karta, menotyrininkų vadinama „russkoje bednoje“ arba „Russian povera“.

V.Stasiūnas pastebi, kad nuo šiuolaikinio meno visi pavargo. Pasak jo, didelės permainos ne už kalnų: „Netrukus vėl atsiras tikro profesionalumo poreikis, dėmesys bus nukreiptas į talentus.“ Nepatinka jam ir konceptualusis menas, kritiškai jis vertina vaizdo instaliacijas. „Kas dabar turi tiek laiko, kad galėtų sėdėti ir peržiūrėti tuos darbus nuo pradžios iki pabaigos?“ – klausė jis.

Giminaičiai vadina maskolium

V.Stasiūnas nepamiršta ir Lietuvos. Kartais aplanko tėvą, Mažeikiuose gyvena jo brolis. Prie Šiaulių Stasiūnai turi šiek tiek žemės. Net ir jų kaimas Stasiūnais vadinamas. Tame rėžyje iki šių dienų išliko partizanų žeminė. Jo giminėje būta miško brolių, tad patriotiškai nusiteikę giminaičiai kartais skeptiškai atsiliepia apie tai, kad Antano sūnus pasirinko Maskvą. „Parodyk mums tą maskolį“, – juokiasi menininkas, prisiminęs giminaičių žodžius.

Vytauto brolis mokėsi meno mokykloje, labai gerai piešė, bet į meną nepasuko. „Kvailys, jis labai gerai piešė. Jaunystėje sėdėdavo Nidos paplūdimyje ir piešdavo. Gebėdavo iškart pagauti portretuojamo žmogaus bruožus. Dabar naftos verslu užsiiminėja“, – pasakojo V.Stasiūnas.

Susitikimo pabaigoje menininkas paprašė: „Nieko daug nerašyk. Tik paminėk, kad Maskvoje gyvena toks Stasiūnas.“

„Lietuvos žinios“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką