Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 15d. 19:42

Nedai Malūnavičiūtei – 50: apie sunkų gyvenimą be scenos, visišką naujienų atsisakymą ir džiazą

Neda Malūnavičiūtė Interviu
15min, „Foto Alibi“ ir Regimanto Taresavičiaus nuotr. / Neda Malūnavičiūtė

Lietuvos džiazo vokalistė, fleitininkė, atlikėja Neda Malūnavičiūtė į 50-metį žengia visai jo nebijodama – nors šiemet jubiliejų sutinka gana vieniša, metams bėgant, kaip pati sako, gyvenimo kokybė smarkiai gerėja. Apie sunkų laikotarpį be gyvos scenos, internetinę visuomenę, artimiausius žmones, gyvenimo ramstį, klaidas, kurių neištrinsi, ir, žinoma, džiazą – pokalbis su jubiliejų mininčia muzikante.

– 50-metį sutinkate gana keistu metu. Muzikos industrija jau kuris laikas sustojusi, scenoje pasirodyti galimybių nėra. Kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate, ar neliūdite?

– Pirmasis karantinas pavasarį mane labai išgąsdino, bet kadangi vasarą pasipylė labai daug gražių koncertų, dūšia atsigavo ir kartu atėjo gana nebaisus laikinumo pojūtis. Kai rudenį užsidarėme, tada nuotaika vėl pradėjo kristi ir iki šiol ji nepasikelia.

– Kaip suprantu, be klausytojų, gyvos muzikos gyventi jums yra nelengva?

– Muzika yra mano profesija, taigi, tai tas pats, kas likti be profesijos, kurią beprotiškai dievinu. Likau be visko: tai yra didžioji mano gyvenimo dalis, veikla, iš kurios valgau duoną. Nėra ne tik žmonių, bet sustojo ir lipimas ant scenos, susitikimas su žiūrovais, ta energinė transliacija…

Anksčiau labai mėgdavau vienatvę. Ši profesija reikalauja išsitaškyti, atiduoti daug savo jėgų ir energijos žmonėms. Kai dainuoji vienam, dviem ar daugiau šimtų žmonių, kiekvienam dovanoji po dalelę energijos, o paskui sėdi namie ir kaifuoji nuo vienatvės. Jeigu koncerto metu išsibarstai, labai smagu save surinkti, po truputėlį ruoštis kitam sprogimui ir susitikimui su žiūrovu.

Dabar tos vienatvės yra per akis, o bendravimo, transliavimo, išsisproginėjimo, emocijų nėra – viskas sustingo. Aišku, galima užsiimti saviugda, bet man profesinis išsikrovimas labai reikalingas, nes kitaip važiuoja stogas.

Nesuprantami man ir nuotoliniai renginiai – nelabai mėgstu nei kompiuterio, nei nuotoliniu būdu koncertuoti: man tai yra negyva, neįdomu, nejaučiu nei energijos, nei to specifinio kvapo, nei šviesų, nei emocijų… Dėl to, kad dabar viskas sustojo ir tai jau tęsiasi ilgai, vyrauja ir keista nuotaika.

Turbūt labiausiai dabar gąsdina ir neramina nežinia, kas toliau bus. Depresija dėl to nesergu, bandau save pradžiuginti, daug miegu, bet ir anksčiau mėgdavau daug miegoti, ypač žiemą. Kartais juokauju, kad praeitame gyvenime buvau meška, nes žiemą labai mėgstu pamiegoti, taip pat mėgstu medų. Visgi pavasaris man labai sunkiai kalasi ir nuotaika dar nesispalvina šviesiomis spalvomis.

„Foto Alibi“ nuotr./Neda Malūnavičiūtė
„Foto Alibi“ nuotr./Neda Malūnavičiūtė

Turiu pasvajojimų, šiek tiek planų, pamažu dėlioju planus vasarai, koncertus, bet niekas nežino, kaip iš tikrųjų bus, kas atsitiks, gal vėl užsidarysime. Net nekalbu apie tai, kad negauname pajamų. Taip, gauname pašalpėlę, bet man jos nereikia, aš tik noriu dirbti. Valstybinė parama yra nedidelė, bet dėkoju nors už tai.

– Ar įmanoma iš tos pašalpos išsilaikyti finansiškai?

– Gyvenu iš savo sukaupto rezervo, iš to, ką taupiau kelionėms. Neseniai deklaravau pajamas ir susimokėjau mokesčius – tada supratau, kad mano rezervas tikrai tirpsta, ir jeigu vasarą nepradėsiu dirbti, teks skolintis.

Paramos neužtenka, gi ir už elektrą reikia mokėti… Maisto daug nesuvalgau, todėl neturiu didelio poreikio jo užsipirkti, bet paskolą mokėti juk reikia. Šis rezervo šaltinis yra labai išsenkantis, nes įplaukų į jį nėra.

Tiesa, per 30 metų išmokau gyventi iš nedaug – nežinodavau nei ką rytoj valgysiu, nei kada, nei kur koncertas – prie šios būsenos buvau įpratusi. Taip, vis tiek turėjau planą, rezervą, išmokau taupyti, atsidėti juodai dienai, išmokau gyventi su nepastoviomis pajamomis. Bet tikrai niekada nebuvo taip, kad šitiek laiko negalėčiau dirbti, šitiek laiko neturėčiau pajamų, veiklos, jokio išėjimo į pasaulį, kad šitiek laiko būtume uždaryti.

Šiek tiek to teko paragauti krizės metu 2008-aisiais metais – tai buvo labai sunkus laikotarpis. Tada ir butą nusipirkau, man buvo labai sunku su pinigais, labai ilgą laiką buvau be koncertų, nes visi bijojo juos organizuoti, ir mokesčiai buvo baisiai užkelti. Bet gyvenimas buvo sustojęs tikrai ne tiek laiko, kiek dabar.

O kiek laiko dabar save gali linksminti? Šiuo laikotarpiu gyvenime pakeičiau porą dalykų, kad neturėčiau depresijos. Vienas jų – atsisakiau priimti bet kokią informaciją: sąmoningai nežiūriu jokių žinių, informacinių laidų, nieko, viską atmetu.

Šiuo laikotarpiu gyvenime pakeičiau porą dalykų, kad neturėčiau depresijos, vienas jų – atsisakiau priimti bet kokią informaciją: sąmoningai nežiūriu jokių žinių, informacinių laidų, nieko, viską atmetu

Per televizorių galbūt kartais pasižiūriu tik filmus. Kompiuteryje pamačiusi viruso, skaičių, LGBT ar valdžios temas, neskaitau ir nežiūriu, nes man tiek informacijos tikrai nereikia.

Tomis temomis kiekvieną dieną yra gruzinamas žmogus, todėl atsisakiusi perteklinės informacijos pradėjau daug geriau jaustis. Kartais net nežinau, kas vyksta pasaulyje, ir visai visai nenoriu žinoti. Atrodo, kad nieko gero nevyksta, o be gerų žinių gyventi yra labai sunku. Gyventi vien tik su negatyviomis žiniomis yra praktiškai neįmanoma.

„Foto Alibi“ nuotr./Neda Malūnavičiūtė
„Foto Alibi“ nuotr./Neda Malūnavičiūtė

– Užsiminėte apie vienišumą. Ar turite artimesnių žmonių, ramsčių šiuo laikotarpiu?

– Be abejonės. Turiu labai nedaug, bet labai artimų žmonių. Mano senolė mama, kuri dar gyva, bet labai sunkiai vaikšto, yra absoliučiai šviesaus proto. Tai bene vienintelis žmogus, su kuriuo man beprotiškai gera. Taip pat yra mano sūnus, kurį aš beprotiškai dievinu ir myliu, ir kuris myli mane. Jis labai dažnai mane aplanko, manimi rūpinasi, klausia, ar užtenka pinigų, ar nereikia jų paskolinti, duoti ar padėti.

Turiu geriausią vienintelę draugę, kuri man visada paskambina, nors ir gyvena visai kitokį gyvenimą – jos darbai visai nenutrūko, veiklos ji turi labai daug, dirba garso režisiere, kur darbo per akis. Darbe ji labai pavargsta, bet vis tiek randa minutę man paskambinti, paklausti, kaip man sekasi, kaip laikausi, ar viskas gerai...

Taigi turiu keletą žmonių, kuriems tikrai rūpiu. Dėl to esu labai laiminga. Žinote, kaip iš tikrųjų yra – jeigu turi bent kelis draugus, tu jau esi laimingas. Netikiu draugystėmis, kurios yra labai afišuojamos, Pažįstami yra pažįstami, bet žmonių, kuriems rūpi, iš tikrųjų gali būti labai nedaug.

– Tokiu atveju ar jums netrūksta antros pusės? Juk ji dažniausia garantuoja tą rūpestį, artumą.

– Aišku, kad trūksta, bet ką daryti, kai to žmogaus šalia nėra. Gyvenu viena, esu vienišė, bet nieko negaliu pakeisti (juokiasi). Žmonės dabar galbūt susipažįsta internetu, bet man reikia gyvų akių, matyti žmogų – tai yra žymiai tikresnis bendravimas.

Virtualaus pasaulio labai nemėgstu, jis yra netikras, tarsi iškreiptas veidrodis. Internete daug kas pavaizduota per daug tobulai, ko gyvenime nelabai ir būna: visi nori atrodyti gražiai, tobulai.

Geriausias žodis tą apibūdinti yra „netikiu“. Virtualioje erdvėje daugiausia skaitau straipsnius ir atsisuku laidas, kurių nepaklausau per radiją, kartais pasiklausau koncertų. Man labai patinka, kad mano kolegos, muzikologai, menininkai dalijasi laidomis, kurių neišgirstu, nespėju ar nepataikau išgirsti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Neda Malūnavičiūtė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Neda Malūnavičiūtė

– Kadangi užsiminėte, kad visgi pasiklausote interviu, kai kurių koncertų, negaliu nepaklausti – kas iš dabartinės lietuviškos scenos jums labiausiai prie širdies? Galbūt su kuo nors iš jų norėtumėte kartu pasirodyti?

– Jeigu man kas nors patinka, nebūtinai norėčiau su jais pasirodyti. Tai, ką darau, yra mano pasaulis, ir jis nebūtinai turi tikti kitam žmogui. Lietuvoje yra daug man įdomių atlikėjų – tarkim, Monika Liu man visai patinka, pasiklausiau keleto jos koncertų per televiziją. Man ji viena iš tų atlikėjų, kuri mąsto, kuria, turi savo įdomų, gražų pasaulį.

Man patinka ir Inga Jankauskaitė, patinka jos vidinė kultūra, elegancija, man gražu, kaip ji šneka, jos retorika, kalba, įdomi man ji ir kaip asmenybė.

Taip pat man patinka šiek tiek alternatyvesnės atlikėjos, pavyzdžiui, Eglė Sirvydytė, nuo kurios aš kaifuoju, Vytautė Pupšytė, klausausi džiazo merginų. Dėl populiariosios muzikos pasaulio – atlikėjų teisti negaliu, bet man tiesiog neįdomu, ką jie dainuoja. Popmuzika man pasidarė šiek tiek neįdomi. Negaliu pasakyti kategoriškai, kad nekenčiu populiariosios muzikos – ne, tiesiog galbūt atėjo laikas, kai man norisi nemadingos muzikos, ne tokios, kur viskas skamba labai šiuolaikiškai, viskas užtiuninguota, daug sintetikos…

Tai manęs neveža, net ir žodis „madingas“ manęs neveža. Kaip ir su drabužiais – mada man niekada nebuvo įdomi, ji man niekada neegzistavo.

Susidariau tokį požiūrį: į madą daugiausia reaguoja masės, galvodamos, kad jeigu tai madinga, vadinasi, aš irgi turiu būti madingas. Ir net nesvarbu, kad tai, kas madinga, tam žmogui nepatinka.

Tiesa ta, kad su mada išgyvenu atvirkštinį santykį: viskas, kas sulaukia mažiausiai dėmesio ir patiktukų, mane veža labiausiai (juokiasi).

– Anksčiau esate užsiminusi, kad džiazo scenoje jausdavotės gana vieniša. Bet štai, mūsų pokalbio metu minite daugiau džiazo atlikėjų. Gal tas vienišumo pojūtis išnyko?

– Aišku, kad, palyginti su tuo, kas buvo prieš 30 metų, atlikėjų žymiai padaugėjo, ypač dainuojančių moterų. Bet masiškai jų niekada nebus, nes džiazo muzika niekada nebuvo populiari, jai reikia turėti ypatingą supratimą, skonį, savotišką gurmanizmą. Kad būtum džiaze, tą žanrą reikia labai mėgti.

„Foto Alibi“ nuotr./Neda Malūnavičiūtė
„Foto Alibi“ nuotr./Neda Malūnavičiūtė

Manęs nestebina, kad džiazo žanre nėra daug atlikėjų, palyginti su kitais stiliais ar šou muzikos pasauliu. Tai yra normalu, ko gero, taip yra visame pasaulyje.

O dabar vieniša nebesijaučiu – tikrai atsiranda atlikėjų, kurie nebijo laisvesnio priėjimo prie temų, nebijo improvizuoti, kurti. Viskas labai priklauso ir nuo vidinės laisvės, o daug atlikėjų bijo išeiti iš rėmų, bijo atrodyti keistai, kvailai, galbūt nepatogiai.

Niekada nebijojau atrodyti nepatogiai, crazy, dėl to esu improvizacijos žmogus, o improvizuoju ne tik džiaze – tokia mano natūra. Tos laisvės neišmoksi nei muzikos mokykloje, nei kitur, tą turi jausti, galbūt net gimti su kai kuriais pojūčiais, o paskui juos auginti, lavinti.

Jeigu spragtelėjau pirštais ir sugalvojau, kad man patinka džiazas, tad dabar aš jį dainuosiu, visiškai neturėdama ritmo ar svingo pojūčio, nieko iš manęs nebus. Tai labai sudėtingas žanras, kuriame būti lemta ne kiekvienam.

50-metį švenčiančios Nedos gyvenimo akimirkos:

– Kalbame tarsi džiazas čia būtų visai nemėgstamas, bet juk Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, įvairūs džiazo renginiai, festivaliai pritraukia gausybę žmonių.

– Be abejonės. Dėl šio dalyko labai noriu pasidžiaugti – Lietuva nėra tas kraštas, kuriame džiazo muzikos klausytų septyni žmonės tamsiausiame rūsy. Lietuvoje organizuojami ne tik klasikinio, tradicinio džiazo, kurį supranta daugiau žmonių, festivaliai, bet ir daug alternatyvaus džiazo renginių, o tam, kad tą „free“ džiazą suprastum, reikia sugebėti ne tik viską išjausti, bet ir turėti tam tikrą intelektą, išsilavinimą.

Lietuva nėra tas kraštas, kuriame džiazo muzikos klausytų 7 žmonės tamsiausiame rūsy

Tokiuose džiazo festivaliuose lankausi kiekvienais metais. Pavyzdžiui, Antano Gusčio organizuojamas „Vilnius Jazz“ vyksta Rusų dramos teatre, salės ten visada būna pilnos žmonių. Aišku, Rusų dramos teatras nėra arena, bet vis tiek tai yra labai daug.

Kaskart nusiperku koncertų abonementą, stengiuosi į visus juos nueiti, nes man tai yra labai įdomu, ir labai dažnai būna taip, kad salės būna pilnos žmonių. Tai labai džiugina!

Taip pat ir Birštono festivalis – jį labai myliu, tai mano pirmasis lietuviškas festivalis, kuriame pirmą kartą pasirodžiau dar paauglystėje. Ir „Kaunas Jazz“ festivalis, kuris turi įvairias scenas, priima įvairų džiazą. Tuo tikrai galime pasidžiaugti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Neda Malunavičiūtė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Neda Malunavičiūtė

Nors Lietuva yra maža šalis, ji turi beprotiškai gerų, smagių muzikantų – tai ir Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis ir kiti muzikantai, kurie yra pasaulinio lygio. Tikrai negėda pasakyti, kad štai, čia yra mūsiškiai. Jais tikrai galime didžiuotis.

– Kalbant apie muziką ir jus pačią: daugelis muzikantų karantino laikotarpiu sėdo prie kūrybos. Ar jūsų patirtys panašios?

– Man namie niekas neįvyksta, taip buvo visada. Kai peržengiu namų slenkstį, profesiją palieku už durų. Aišku, būna taip, kad tenka padaryti namų darbus, kažką pasimokyti, pasėdėti prie pianino, bet kūrybiškumas daugiausia atsiskleidžia studijose, kur tenka sėdėti su muzikantais ir groti. Begrojant atsiranda daug minčių, kurių niekada nesugalvosi sėdėdamas namie.

Namie negaliu kurti, man tai ne ta erdvė, kur mane lankytų mūzos – tai yra poilsio vieta, kur galiu ramiai miegoti, skaityti, valgyti ir t.t.

– Jeigu namuose kurti sunku, kuo daugiausia užsiimate? Gal teko atrasti naujų hobių?

– Naujų hobių neatrandu, man tiesiog įdomu praturtinti smalsumą, praplėsti žinias. Šiuo laikotarpiu tikrai galime mokytis namie – tai yra faktas kaip blynas, bet tą galima daryti ir dirbant, užsiimant savo profesine veikla.

Kai gyvenau normalų, įprastą gyvenimą, lygiai taip pat klausiau laidų ir paskaitų, mokiausi. Dabar niekas nepasikeitė, tik kad profesijos neliko.

– Grįžkime prie linksmesnių temų – minite 50-metį. Kaip jaučiatės sutikdama šią progą?

– Niekada nešvenčiu gimtadienių ir niekada šios dienos nesureikšminau. Dažniausia per savo gimtadienius turėdavau kur nors koncertuoti, jų neminėdavau, bet iš to tragedijos nedarydavau. Žinoma, buvo gimtadienių, kuriuos minėjau, ir netgi minėjau garsiai.

Prisimenu savo 30-ąjį gimtadienį, kada su kolegomis pasidarėme džiazo koncertą. Buvo labai linksma, smagu, labai gera, kad į tą koncertą atėjo draugų ir kitų žmonių. Taigi pora gimtadienių buvo tokie, kai savo gimtadienio proga pati koncertavau saviems žmonėms, savo gerbėjams, draugams (juokiasi).

Evgenijos Le vin nuotr./Koncerto „Vintažinės dainos“ akimirka
Evgenijos Le vin nuotr./Koncerto „Vintažinės dainos“ akimirka

– Išeina taip, kad kone dirbote per gimtadienį!

– Savo profesiją beprotiškai dievinu, kartais man net neapsiverčia liežuvis paminėti, kad tai yra darbas – tai daugiau gyvenimo būdas. Kaip kiti sako: kada tampi laimingas? Kai hobį paverti darbu, iš kurio dar ir uždirbi. Mano atvejis yra lygiai toks pats – tai beprotiškai fantastiška veikla, už kurią dar gaunu atlygį.

Prieš porą metų su geriausia drauge spontaniškai sugalvojome išlėkti į Tenerifę, bene pirmą kartą gyvenime man kilo tokia mintis pabėgti su artimu žmogumi. Turėjome kur apsistoti, buvome geros nuotaikos, kelionei užteko lėšų. Taip sutapo, kad tą savaitę nebuvo darbų, taigi, gimtadienis išėjo Tenerifėje, lietuvių valdomame restorane. Kartais tokių dalykų negali suplanuoti.

Praeitą gimtadienį mane aplankė sūnus, atvažiavo keletas draugų, kurie net neužėjo į namus – pasakė atsidaryti langą ir padainavo man „Su gimimo diena“ bei „Ilgiausių metų“.

Jeigu išgyvensi visas praeities klaidas, tai prasmės gyventi nėra

Šis, 50-as, gimtadienis bus lygiai toks pats, kaip ir daugelis karantininių dienų, kurios yra tokios tuščios, neįdomios… Tik tiek, kad atėjo ta data. 50-mečio proga mintyse turėjau tokį planą-chuliganą: susikviesti savo pačius artimiausius draugus, kurie mano gyvenime yra atsiradę vienais ar kitais būdais, kuriuos myliu iki šiol ir kurie man yra labai stipriai padėję, kurie mane lydi per visą gyvenimą, mane myli, gerbia, supranta, ir padaryti jiems koncertą.

Ta svajonė subyrėjo jau seniai – kai tik prasidėjo karantinas, šiuos planus nubraukiau. Visgi to per daug nesureikšminau – metai man ne taip ir svarbu.

– O štai būna žmonių, kurie tų gimtadienių netgi bijo. Kaip jūs žiūrite į laiką, į jo tėkmę?

– Į tai žiūriu labai gražiai ir natūraliai. Netgi galvoju, kad tai yra tik dar vienas skaičius, dar vienas dešimtmetis, tik metai, kuriuos išgyvenau ir tapau savotiškai turtingesnė, nes įgijau gyvenimo patirties ir gyvenimo kokybė nuo to tik sustiprėjo. Toks pojūtis dabar ir yra many – kad gyvenimo kokybė įgauna prasmę, esmę. Per gyvenimą tiek išsitaškai, padarai nesąmonių, už kurias moki visą gyvenimą.

– Ar esate vienas tų žmonių, kuris tas klaidas, nesąmones norėtų ištrinti?

– Nieko niekada nenorėčiau ištrinti. Niekada! Be jų dabar nebūčiau ten, kur esu, be jų nebūčiau įgijusi tiek patirties, išminties, supratimo, kaip nereikia daryti (juokiasi). Tai yra mūsų gyvenimas, mūsų patirtys, mūsų klaidos, mūsų džiaugsmai, mūsų liūdesys – visa tai mūsų dalis. Nieko nenorėčiau trinti ir nenorėčiau užmiršti, netgi skaudulių. Jų užmiršti ir neįmanoma – gali apie juos negalvoti kasdien, bet pamiršti neįmanoma, taip jau žmogus surėdytas.

Jeigu išgyvensi visas praeities klaidas, tai prasmės gyventi nėra.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

13:00
05:27
13:56

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką