Su laiku, kai ją geriau pažinau, mano širdis atsivėrė, pamilau. Dabar dažnai būname kartu, praktiškai ji gyvena mano namuose. Tačiau jos jausmai man po mano neištikimybės pradėjo blėsti. Aš ja rūpinuosi, skiriu daug dėmesio, ji neturi priekaištų, tačiau vis dar yra įskaudinta ir negali išsigydyti praeities žaizdos, nors nori būti su manimi. Patarkite, ką man daryti – duoti jai (jai 23-eji) ramybę, leisti apsispresti, ar nutraukti santykius ir nekankinti savęs, nes vėliau man bus dar sunkiau skirtis. Mantrimas, 24 m.
Sveikas, Mantrimai. Neištikimybė visada yra labai skaudi. Kartais išduotas pasitikėjimas gali labai ilgam apkartinti tarpusavio santykį, net jei žmogus ir labai nori atleisti tam, kuris jį ar ją įskaudino. Kuo labiau kitas yra svarbus, tuo skaudesnė jo ar jos neištikimybė. Per kiek laiko ir ar apskritai pavyksta užgydyti tokias žaizdas, iš naujo išauginti tarpusavio pasitikėjimą – galima sužinoti, tik tai išgyvenant. Pusė metų vienam žmogui gali būti pakankamas laikas, o kitam – ne.
Savo laiške rašai, kad nuoširdžiai rūpiniesi savo drauge, skiri jai daug dėmesio, ir kad šilti jausmai, meilė jai sustiprėjo palaipsniui, po to, kai buvai neištikimas ir kai ji tarsi palūžo, atšalo. Jei pažvelgtum į judviejų santykį iš šalies, Mantrimai, ar galėtum sau nedvejodamas atsakyti, kad tavo jausmai tavo draugei nė kiek nesusiję su kalte, kurią jauti? Ar tavo rodomas dėmesys ir šiluma nė kiek nėra atgailavimas dėl kaltės ir tavo sąžinės priekaištų nuraminimas? Galbūt iš tiesų pamilai savo draugę, galbūt gyvendami kartu iš tikrųjų suartėjote.
Kuo labiau kitas yra svarbus, tuo skaudesnė jo ar jos neištikimybė.Vis dėlto, jei bent iš dalies tave pririša kaltė, tuomet veikiausiai tavo draugė tai jaučia, o tokia nuojauta, savo ruožtu, primena jai apie buvusią tavo neištikimybę. Tikiu, kad ne kartą atvirai esate kalbėję apie tuos įvykius, bet gal kažkas liko nepasakyta, neišgyventa ir dėl to neatleista? Ko būtent tau negali atleisti tavo draugė? Išduoto pasitikėjimo? Melo? Nenuoširdumo?
O tu pats, Mantrimai, sau atleidai? Susitaikei su savo poelgiu? O galbūt atvirkščiai – jis tau atrodo visiškai nereikšmingas? Trumpas ir nereikšmingas „trumpam atgijusių jausmų buvusiąja“ epizodas? Gal tavo draugė negali tau atleisti kaip tik tokio požiūrio?
Atrodo, lyg būtumėte apsikeitę vaidmenimis: iš pradžių iniciatyvą rodė ji, tu buvai pasyvesnis, dabar ji tapo šaltesnė, o tu iš paskutiniųjų stengiesi sušildyti jūsų santykį. Jei, kaip rašai, jau ilgokai negalite pajudėti iš tam tikro mirties taško, gal tau išties verta palikti savo draugei daugiau erdvės apsisprendimui, „nespausti“ jos savo iniciatyva ir dėmesiu. Galbūt abu galite skirti apibrėžtą laiką, per kurį pajusite ir suprasite, ar praeities įvykiai gali likti praeitimi ir nebeužgožti jūsų šiandieninio bendro gyvenimo, ar ne. Nuoširdžiai linkiu judviem sėkmės!
