Gandrų belaukiant
Negalinčių turėti vaikų sutuoktinių Lietuvoje yra tiek pat, kiek ir kitose Europos šalyse, — apie 15-20 proc., arba 50-70 tūkst. šeimų. Po 40 proc. moterų ir vyrų nevaisingi dėl ligos, 20 proc. šeimų kenčia dėl vadinamojo imuninio nesuderinamumo arba neaiškios nevaisingumo priežasties.
Baisu, bet kalbėdami apie nevaisingumą dažnai išgirstame frazę: „Negali turėti vaikų dėl moters ar vyro kaltės“. Diagnozės bijome, gėdijamės, bet juk nesigėdijame sirgdami radikulitu ar akmenlige. Tik kaip pasakyti kitiems, kad negali susilaukti palikuonių? Juk gali pamanyti, kad esi nevisavertis.
Tačiau jei nepasakai, kaskart girdi tą skaudinantį klausimą: „Kodėl dar neturite vaikų?“ Nejauku, nemalonu, bet taip jau yra — žmonės smalsūs ir įpratę, kad viskas būtų taip, kaip jiems atrodo teisinga. Jei normų neatitinki, jie stengsis tave „atvesti į protą“.
Negalinčių turėti vaikų sutuoktinių Lietuvoje yra tiek pat, kiek ir kitose Europos šalyse, — apie 15-20 proc., arba 50-70 tūkst. šeimų.
Su tuo ilgą laiką susidūrė Eglė. Aštuonerius metus po santuokos ji negalėjo susilaukti vaikų. „Šeimos šventės man kėlė siaubą, — prisimena moteris. — Ypač nemalonu buvo, kai atsidurdavau tarp vyro giminaičių. Anyta kartą net atvirai papriekaištavo, kad nemyliu jos sūnaus, jei vaiko negimdau, mat jau seniai laikas. Ji — sena moteris — nori anūkų, o aš — piemenė — tik apie karjerą galvoju“.
Tačiau iš tiesų buvo visai kitaip. Eglei rūpėjo ne karjera — ji taip pat norėjo mažylio, tik kad viskas veltui. „Mes darėme viską, kad tik pastočiau, — sako moteris. — Prisiskaičiusi liaudies receptų ėmiau gerti įvairiausių žolių arbatų. Nepadėjo, tik pykino. Skaičiavau vaisingas dienas, o po lytinio akto gulėjau nejudėdama, po dubeniu pasikišusi pagalvę, kad tik neišbėgtų sėkla. Nepadėjo ir tai. Tada pagyvenusi kaimynė patarė po lova dėti keptuvę ar kirvį. Jei nori mergaitės dedi keptuvę, jei berniuko — kirvį. Absurdiška, bet tuomet jau ir tuo tikėjau, bet jokių rezultatų nesulaukiau.“
O metai bėgo. Kaskart Eglė girdėdavo priekaištus, kaskart grįžusi namo verkė į pagalvę. Laimė, šalia buvo sutuoktinis, kuris vis kartojo, kad viskas bus gerai.
Kartais nevaisingumo gydymas trunka net iki dešimties metų. Jį išsigydo ir vaikų susilaukia net 41 proc. nevaisingomis laikytų porų.
Eglei ir jos vyrui taip pat pasisekė. Pora susilaukė dvynukų — Tomo ir Manto. „Vieną dieną nebeištvėriau spaudimo ir beviltiškumo jausmo — įkalbėjau vyrą kreiptis į medikus, — prisimena Eglė. — Gydymas užtruko porą metų, kainavo daug pinigų ir nervų, bet viskas atsipirko, kai pajutau, kad laukiuosi.“
Apie porą kamavusius rūpesčius giminaičiai iki šiol nežino. „Ir nenoriu, kad žinotų“, — tepasakė Eglė.
Melas dėl tiesos
Diana taip pat turi vaiką, bet tik vieną. „Taip jau nutiko, kad ėjau per perėją ir nepastebėjau dideliu greičiu atlekiančio automobilio, — prisimena moteris. — Po avarijos iš lovos nesikėliau daugiau nei pusmetį.“
Dabar po avarijos jau praėjo daugiau nei dešimtmetis. Apie tą kraupią dieną teprimena kartais skaudanti koja ir žinia, kad moteris daugiau niekada neturės vaikų.
„Kai manęs klausia, kodėl negimdau antro vaiko, sakau, kad noriu vienam duoti viską, ką tik galiu duoti. Antram vaikui neužtektų nei mano dėmesio, nei finansinės gerovės, be to, gyvename pusantro kambario bute, tad net kūdikio lovytę statyti nėra kur. Žinoma, žmonės ima aiškinti, kad jei vietos užtenka vienam vaikui, užteks ir kitam, bet aš tvirtai laikausi savo pozicijų“, — sako Diana.
„Taip jau būna, jog žmonės savo klausimais sugeba įskaudinti kitus dažnai to nė nenorėdami, — tikina Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė. —Baisiausia, kad kartais tie klausimai užduodami turint išankstinę nuostatą, peršama savo nuomonė. Pavyzdžiui, „nusipirkote šunį. Kam? Geriau vaikus gimdytumėte“. O gal tie žmonės negali susilaukti vaikų, nors ir labai to nori? Juk ne visi turi būti tokie kaip jūs.“
Specialistės įsitikinimu, žmonės susikuria tam tikras gyvenimo normas, kurių laikosi. „Viena iš tų normų — šeima turi turėti vaikų, — sako D.Balčiūnienė. — Tie, kurie turi vaikų, mano, kad tai yra norma, kad kiekviena šeima jų turi turėti. Žinoma, atsiranda tokių žmonių, kurie sąmoningai atsisako palikuonių. Jų jūsų klausimai nepaveiks, nes tai šių žmonių nuostata. Tačiau bus didelė dalis ir tokių, kurie tai pat norėtų būti „kaip visi“, bet negali. Kai nepagalvoję užduodate nemalonų klausimą, primenate jų bėdą.“
Diagnozė – „nevisavertis“
„Nėra pinigų“ — ši frazė yra pagrindinis mano ir vyro nesantaikos šaltinis. „Negalime įpirkti, tai ir nereikia, kartoja jis man, — sako Rima. — Man pirmiausiai kyla klausimas: „O kodėl negalime?“ Tai gal pats laikas ko nors griebtis, o ne nuolat zyzti? Nusibodo girdėti apie tai, kad kiti gyvena dar prasčiau — jie man ne autoritetas, į tokius nesilygiuoju. Kai tik vyras apie juos užsimena, atšaunu, kad suprantu, jog esu pasmerkta gyventi skurde, bet neversk manęs dar tuo ir mėgautis!“
Pastaruoju metu Rimos vyras neteko darbo — pora negali sau leisti nusipirkti skanesnio maisto ar gražesnio rūbo, mat Rimos uždirbamų pinigų vos pakanka sumokėti už butą bei paskolą ir pavalgyti. „Aš dabar nelaukiu nei švenčių, nei giminių susibūrimų, — atvirauja moteris. — Ponios ateis išsipuošusios naujais drabužiais, vyrai girsis naujais pirkiniais ar sėkmingais sandėriais, o mūsų tik gailėsis: „Jums tikriausiai sunku?“, „Tai dar neradote darbo?“, „Iš ko jūs gyvenate?“ Žinau, kad po giminių susibūrimo grįšiu pavargusi ir išsekinta, be to, jausiuos antrarūšė būtybė, kurios visiems gaila.“
Jei vyras neveda, jis išdidžiai vadinamas viengungiu, jei neišteka moteris — jai klijuojama žeminanti senmergės etiketė.
„Vakaruose nepadoru klausti apie tai, kiek uždirbi, — sako D.Balčiūnienė. — Kartais atrodo, kad mūsų žmonės taip nemano. Jie gali paklausti pačių netikėčiausių klausimų, priversiančių pasijusti nemaloniai. Klausimus apie pinigus ar darbą taip pat galime drąsiai priskirti prie tokių.“
Pasak psichologės, kalbėti apie savo problemas būtina — emocijų slėpti ar kitaip gniaužti savyje neverta. Kita vertus, negalima versti žmogaus atvirauti. „Jei jums labai smalsu ar manote, kad galėsite padėti, paklauskite, bet taktiškai: „Gal tu nori pasikalbėti apie darbą?“, „Gal tau kuo galiu padėti?“ Jei žmogus nenorės kalbėti ta tema, pasakys „ne“. Jei norės, pasipasakos jums. Jokio spaudimo čia tiesiog negali būti.“
Noras ištekėti
Be nevaisingumo ir skurdo, yra dar viena tema, kuria kalbėti kartais būna itin sunku — tai vienatvė. Jei vyras neveda, jis išdidžiai vadinamas viengungiu, jei neišteka moteris — jai klijuojama žeminanti senmergės etiketė.
„Aš noriu ištekėti, bet apie tai nekalbu, — šypsosi Irma. — Turėjau kelias galimybes, bet jos visos baigėsi nesėkmingai. Kažkada mylėjau ir kentėjau, o dabar jau tuo net patikėti sunku. Atrodo kaip sapnas. Noriu ne itin turtingo ar gražaus, noriu paprasto bei patikimo žmogaus. O tokių, atrodo, mano gyvenime nepasitaiko. Draugai, šeima, giminės vis klausia — kada. Aš juk to nežinau, ką jiems pasakyti? Rytoj, poryt? Lyg manęs neerzina kaskart būti vienai per šventes, prižiūrėti svetimus vaikus. Tik guodžiuosi, kad tas vienintelis anksčiau ar vėliau pats mane susiras, o kol kas visiems sakau, kad man gera taip, kaip yra.“
„Taip, tai ne liga, bet jei moteris iš tiesų labai nori ištekėti, tačiau jai nepavyksta, o giminės vis klausinėja, kada tai įvyks, apima nemalonus jausmas, — sako D.Balčiūnienė. — Moteris pasijunta nevisavertė. Juk žmonės pamanys, kad ji kažkuo prasta, jei niekas jos neima į žmonas.“
Kas belieka tokiai moteriai? Įrodinėti, kad ji visai nenori ištekėti: „Kam man santuoka? Aš pati galiu užsidirbti pragyvenimui! Negaliu pakęsti, kai kas nors šmirinėja man prieš akis“. Bet iš tikrųjų ji nori ištekėti, nors ir sako, kad jai gerai taip, kaip yra.
„Kam tokiai moteriai per kiekvieną šventę priminti, kad ji vis dar yra viena? — klausia D.Balčiūnienė. — Kai toks žmogus norės išsipasakoti, jis išsipasakos, o kartoti „Kodėl neišteki, gal per daug išranki esi“ arba „Kodėl nesusirandi sau vyro? Juk jau pats laikas vaikus gimdyti. Po to gali būti vėlu“, tikrai nėra geriausia parama ir paguoda.“
Metas atsakyti
„Viskas slypi bendravimo kultūroje, — sako D.Balčiūnienė. — Visada reikėtų pagalvoti, ar verta klausti tam tikrų dalykų ir ar savo klausimu neįskaudinsime kito žmogaus.“
Tačiau kad ir kaip stengtumėmės būti kultūringi bei malonūs vieni kitiems, nemalonių klausimų buvo ir bus. Nuo jų niekur nepabėgsi, tad reikia pasimokyti, kaip į juos atsakyti.
„Iš tiesų, yra du būdai, — sako D.Balčiūnienė. — Galime atrėžti tiesą arba galime pritaikyti iš anksto sugalvotą šabloną.“
Sakykime, į klausimus apie vaikus kartais galima atrėžti, jog „dar ne metas gandrams atskristi“ arba, „kai tik bus, mes jums pranešime“. Lengvai ir su humoru, kad daugiau apie tai neklaustų. „Jei taip atsakyti negalite ar nenorite, gal jau pats laikas pasakyti tiesą? — sako D.Balčiūnienė. — Niekas taip gerai nenuramins entuziazmo pamokyti, kaip reikia gyventi ir kiek vaikų gimdyti, kaip atviras pasakymas, jog vaikų turėti negalite, gydotės ir ateityje tikitės susilaukti. Be to, galite pridurti, kad šia tema jums kalbėti nėra malonu.“
Ta pati taisyklė galioja ir kalbant apie kitus nemalonius dalykus. „Jei jums nemalonu kaskart girdėti teiraujantis, kodėl esate vieniša, pasakykite atvirai, kad dar nesuradote tinkamo žmogaus“, — pataria D.Balčiūnienė.
Galima, žinoma, ir pašmaikštauti. Prisipažinkite, kad tobulas vyras dar negimė, o už netobulo netekėsite. Arba lyg netyčia prasitarkite, kad išbučiavote visas apylinkės varles, bet nė viena nepavirto svajonių princu.
Ir visada prisiminkite, kad prieš užduodami nemalonų klausimą, turėtumėte įsivaizduoti, kaip jūs patys pasijustumėte tokio sulaukę. Gal kartais tikrai pravartu patylėti?
