Vardas, pavardė: Nerijus Juška.
Gimimo data, vieta: 1976 10 29, Telšiai. 34 m.
Šeima, kurioje gimė: mama Janina – pensininkė, brolis Darius (37) – apsaugos darbuotojas.
Išsilavinimas: baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų gimnaziją.
Veikla: baleto šokėjas.
Nerijau, ką tik atšventei gimimo dieną. Kasmet Tavo gimtadienio puotos sulaukia atgarsio. Ką šįkart iškrėtei?
Pirmą kartą gyvenime gimtadienį švenčiau scenoje. Seniai apie tai svajojau. Šokau spektaklyje „Ana Karenina“, kuris buvo skirtas garsiosios Majos Pliseckajos jubiliejui. Buvau suplanavęs ją pakviesti vakarienės. Deja, Maja negalėjo atvykti į Lietuvą. Taigi vakare su keliais draugais ramiai pasėdėjome bare.
Praėjusiais metais draugai Tau parūpino itin praktišką dovaną – pilną vežimą malkų. Kuo šįkart nustebino?
Namo grįžau po vidurnakčio, atsirakinau namo vartus, įėjau į kiemą ir matau – stovi šašlykinė su ratukais! Patyriau šoką, nes iki šiol neįsivaizduoju, kaip draugai pro užrakintus vartus sugebėjo įeiti į mano kiemą? Pro dviejų metrų aukščio mūrinę tvorą prasibrauti nėra jokių šansų! Prašiau bičiulių pasiaiškinti, o jie tik juokiasi. Pala, pala... Kaip aš iki šiol apie tai nepagalvojau?! Juk mano kieme įrengtos stebėjimo kameros!!! Atsuksiu vaizdajuostę ir pažiūrėsiu! O čia tai geras (kvatoja)!..
Tau suėjo 34-eri. Šis amžius Tavęs nebaugina?
Nebaugina. Tik tas skaičius vis didėja ir didėja... Tačiau nesijaučiu pasenęs. Tiesiog įgyju vis daugiau patirties.
Vis dėlto metai bėga, o Tu vis vienas ir vienas... Jau reikėtų kurti šeimą. Na, blogiausiu atveju, bent šunį įsigyti.
Auginu penkias kates. Tikras senbernis (juokiasi)!
Kai jaunas buvau, medžiojau merginas, o dabar... Esu užimtas iki išprotėjimo. Net nepamenu, kada paskutinį kartą buvau pasimatyme. Nepamenu, kas tai yra ir kaip jo metu reikėtų elgtis.
Penkias kates???
Taip. Ir visomis pasirūpinu kuo puikiausiai. Vasarą buvau išvykęs dviem savaitėm į gastroles. Grįžęs radau katę, atsivedusią keturis kačiukus. Nuo to laiko jie tapo mano šeimos nariais. Net ir būdą sukaliau kačiukams, ant dugno kailių pritiesiau, kad žiemą nesušaltų.
Taip ir nugyvensi likusį gyvenimą vienas su katėmis?
Nežinau... Vis laukiu tos vienintelės, išsvajotosios... Bet kaip ją rasti, jei aš neturiu laiko pasimatymams! Esu užimtas iki išprotėjimo. Net nepamenu, kada paskutinį kartą buvau pasimatyme. Nepamenu, kas tai yra ir kaip jo metu reikėtų elgtis. Kai jaunas buvau, medžiojau merginas, o dabar...
Dirbi savo vardo baleto mokykloje. Ar nebus skaudu, kai teks visam laikui pasitraukti iš scenos, o Tavo vietą užims Tavo mokiniai ir parodys ne prastesnius rezultatus?
Atvirkščiai. Duok Dieve, kad taip būtų. Mano tikslas – pasitraukti ir užleisti vietą savo mokiniams.
Pamenu, labai džiaugeisi, kai po pasirodymo projekte „Šok su manimi“ visa publika atsistojusi Tau plojo. Juk jau turėtum būti prie to pripratęs.
Labai jaudinausi dėl šio pasirodymo, nes buvo tik dvi repeticijos ir ilgą laiką nešokau – ilsėjausi po antros operacijos. Be to, teko šokti ant baleto šokėjams nepritaikyto parketo. Pasigirdus pirmiems muzikos akordams, aš panirau į transą, „išskridau“ į kosmosą. Pasibaigus šokiui, išgirdau plojimus, o pakėlęs galvą pamačiau, kad visi žiūrovai atsistojo. Verta gyventi dėl tokių akimirkų. Malonumas, kuriam niekas negali prilygti. Tai net geriau už seksą!
Liko kelios valandos iki Tavo išvykimo. Papasakok, kaip jautiesi?
Tokia galimybė žmogui gali pasitaikyti tik kartą gyvenime. Kitiems išvis nepasiseka. O aš kvietimo šokti su Maskvos Didžiojo teatro ir Kremliaus baleto artistais sulaukiu jau trečią kartą! Didžiuojuosi tuo, kad esu šitaip įvertintas, nes vienoje scenoje šoksiu su talentingiausiais pasaulyje baleto meistrais. Jie mane kvietė ir į gastroles Paryžiuje, tačiau tuo metu man kaip tik buvo atlikta kelio operacija. Pamenu, tąsyk tarsi žemė iš po kojų išslydo – be galo graužiausi praradęs tokį šansą.
 |
Klausant Tavęs, galima patikėti, kad būna stebuklų.
O taip! Vieną dieną aš atidariau baleto mokyklą – tai buvo vienos iš didžiausių mano svajonių išsipildymas. Galvoju, nuo šiol viskas eisis lyg sviestu patepta. Man atlieka antrą kojos operaciją. Grįžtu namo, koja įtvare ir tą pačią dieną man paskambina iš Maskvos – kviečia atvykti šokti. Po mėnesio, gulėdamas sugipsuotas lovoje, išdrįsau pasakyti: „Taip, atvažiuosiu.“ Tokio pasiūlymo aš tiesiog negalėjau atsisakyti! Aišku, nežinojau, ar sugebėsiu per mėnesį pasveikti. O jiems apie operaciją net žodeliu neužsiminiau. Ir štai po kelių valandų aš iškeliauju į Maskvą! Argi ne stebuklas?
Dreba rankos?
Man jos dreba visą mėnesį – nuo pat tos akimirkos, kai sulaukiau skambučio. Kad ir kur aš būčiau, kad ir ką daryčiau, man visą laiką galvoje sukasi vienintelis žodis „Maskva“.
Ar jauti, kad garsini Lietuvą?
Atvirai pasakius, tai skaudi tema. Iškart kyla klausimas, ar Lietuvai įdomu, kad aš sulaukiau kvietimo, apie kurį galima tik pasvajoti? Gaila, tačiau, turbūt, tik aš pats suprantu, kokios be galo svarbios yra šios gastrolės.
