– Kodėl ryžotės keliauti kartu su „Misija Sibiras 2009“?
– Sibiras – tremties sinonimas. Tiesa, daug lietuvių buvo ištremta ne tik į Rusiją. Kazachstanas – daugelio politinių kalinių tremties vieta.
„Misija Sibiras 2009“ šiais metais išplėtė savo geografiją. Myliu savo šalį, jos istoriją, gerbiu visus, kurie ją mylėjo ir kentė už ją. Mes ir jaunoji karta negali rasti geresnio būdo pažinti tremties istoriją kaip ten nukeliavę. Tikiu, kad tai, ką parodysime per televiziją, paskatins daugiau jaunimo domėtis tremties istorija. Iki šiol daug senelių vargiai nori pasakoti savo anūkams apie tuos laikus.
– Ką tikėjotės patirti šioje kelionėje?
– Tikėjausi rasti daugiau žmonių, menančių gyvenimą lageriuose. Daug istorijų jau niekada nebus papasakota – tų žmonių nebėra. „Jūs pavėlavote“, – prieš dešimt metų lietuvių ekspedicijai Kazachstane sakė vienas iš politinių kalinių. Taip, vėlu, bet nemanau, kad per vėlu mums pažinti.
Viena vertingiausių pasirodė kalinės iš Marijampolės rajono istorija. Ji pasakojo, kaip lageriuose, greta bado ir skurdo, rasdavosi laiko meilei, kaip meilės laiškus permesdavo per aukštą tvorą, kaip įsimylėdavo nė nematę žmogaus. Tikra istorija papasakota lietuviškai. O juk daugelis ten gyvenančiųjų sunkiai prisimena lietuviškus žodžius.
– Koks Kazachstanas jus pasitiko? Ką galite pasakyti apie šios šalies žmones?
– Jei nieko nežinodamas čia atsidurtum, atsimerkęs vargiai suprastum, kuriame pasaulio kampe esi. Tremtis Kazachstaną pavertė marga šalimi. Gatvėse atpažįsti ir japoniškų, ir čečėniškų, ir rusiškų veido bruožų. Čia gali rasti senosios giminės šamanų ir šviesiaplaukių europiečių. Žmonės šiame atšiauriame krašte itin svetingi ir malonūs. Visada stengiasi tau padėti.
– Kokį įspūdį paliko Balchašo lageris?
– Tai buvo pirmoji gyva pažintis su tremties vietomis. Čia sunku patekti, nes greta yra veikiantis kalėjimas.
Mano akimis Balchašas – šiukšlėmis užversta teritorija su keliais namais vaiduokliais. 1990-aisiais, kai čia lankėsi pirmoji lietuvių ekspedicija, dar stovėjo karceris. Buvo galima nusileisti į kameras ir pamatyti ten įrengtus geležinius kablius, kuriais buvo prirakinami nuteistieji. Šiandien iš viso to – deja, vos kelios sienos. Dėl gamyklų išmetamų teršalų gniaužia kvapą. Vienišą lietuvių statytą kryžių glemžiasi pelkė. Kur tik žengi, po kojomis ilsisi po nepakeliamo darbo krūvio mirę žmonės. Kalinius užkasdavo tiesiog už lagerio tvoros. Labai slogu.
Niekur kitur nesijaučiu tokia laiminga, kaip vaikščiodama prie Baltijos jūros. Ten mane lydi laisvė ir įkvėpimas.
– Karlago lageriuose kalėjo daugybė lietuvių. Kokius jausmus sukelia šios vietos?
– Karlagas – vienas didžiausių nusikaltimų vykdymo poligonų. Tai milžiniška teritorija, kurioje buvo pilna lagerių. Šios Karagandos srities žemės gausios spalvotųjų metalų, anglies. Reikėjo žmonių, kad tai išgautų. Taip pat prievartos ir agresijos tiems žmonėms valdyti. Koks jausmas apima? Šiurpu. Nes girdi istorijas, kaip iš moterų atimdavo vos kelerių metų mažylius ir juos sugrūsdavo į vaikų namus, garsėjusius įvairiais žiaurumais.
Lageriai pasiglemždavo ir visai nekaltų žmonių likimus. Jie atsidurdavo lageriuose dėl atsitiktinės klaidos, pavyzdžiui, kas nors sumaišė pavardes, nes skambėjo panašiai.
Sunku patikėti tuo, kad žmonės atsidurdavo karceryje už tai, kad gamindami lagerio spinteles panaudojo viena vinimi per daug ar per mažai. Šiandien negali suvokti žiaurumo masto ir būdo, kuris tuomet buvo pasitelkiamas žmonėms valdyti.
– Kuo įsiminė kiti lageriai?
– Rytų Kounradas buvo laikomas prasižengėlių bausmės vieta, čia darbo sąlygos buvo ypač pavojingos ir kenksmingos sveikatai. Daugelis volframo ir molibdeno kasyklose dirbusių lietuvių ilgai neišgyvendavo. Mirtinai išsekę kaliniai buvo perkeliami į kitą lagerį, o mirties liudijime nurodoma „nekalta“ mirties priežastis. Šiandien iš prie šachtų įkurtų lagerių liko tik akmenų krūvos, iškirsti net medžiai.
Steplage, kurio centras buvo Kingiras, mus po lagerius vedžiojo vienas buvusių kalinių. Ten vario ir mangano kasyklose labai pavojingomis sąlygomis dirbo tik jauni vyrai, kaliniai vilkėjo drabužius, grotuoti barakai naktimis buvo rakinami.
Šiemet minėjome Kingiro sukilimo 55-ąsias metines. Kingire dabar taip pat viskas naikinama, tačiau yra išlikusi pagrindinė ir simbolinė siena, pro kurią Kingiro sukilime veržėsi tankai.
– Ar yra dalykų, kurių iki šiol nenorite prisiminti?
– Keliuose lageriuose sužinojome, kad čia buvo vykdomi „moksliniai“ bandymai. Pavyzdžiui, patalpoje, suskaidytoje skirtingo storio sienomis, buvo laikomi kaliniai. Centre buvo skleidžiama radiacija ir stebima, kaip ji žudo žmones, kokio storio sienos neleidžia pasiglemžti žmonių gyvybių. Taigi jokių komentarų.
– Kur keliausite artimiausiu metu?
– LTV laidos „Keliaukim!“ sezoną pradedame nuo spalio. Šiuo metu rengiuosi į kelionę Radvilo Našlaitėlio keliais. 1601 metais jis savo keliones iki Jeruzalės aprašė knygoje, tuo metu tapusia bestseleriu. Su ta knyga rankose blaškysiuosi po Viduržemio jūrą kartu su projekto „Gold of Lithuania“ dalyviais. Mūsų etapas bus nuo Maltos iki Romos.
– Kada ateis laikas sėslesniam gyvenimo būdui?
– Niekada nieko neplanuoju. Kai Niujorke filmavau Joną Meką, labai apsidžiaugiau, nes radau žmogų, pasakiusį tą patį: „Aš niekada nieko neplanuoju. Planuoti juokinga.“
Prisimenu, mes sėdėjome Soho rajone, ragavome vyno, prisiminėme Jurgį Mačiūną ir tai, kaip jie kūrė pirmuosius „loftus“. Tai buvo viena įstabiausių mano gyvenimo akimirkų. To niekada nesuplanuosi. Kaip ir to, kada ateis laikas nurimti.
– Ar jūsų laiko ir dėmesio pakanka artimiausiems žmonėms?
– Suprantu, kad kelionės ir darbas pavagia mano laiko iš artimųjų. Kol kas taip yra ir bus. Tiesa, yra kelionių, kurios gąsdina man brangius žmones. Kalnai, kriokliai, Komodo drakonai jiems atrodo pavojinga, ypač tėvams. Jie laukia, kada baigsiu savo keliones. Jiems liūdna mane išlydėti, bet gera, kai džiaugsmingu balsu sakau: „Aš jau Lietuvoje. Kaip gyvenate?“
– Tačiau Lietuvoje būnate retokai?
– Kai žmonės mane sutinka, jie visada nustebę klausia: „Tu Lietuvoje?“ Daug kam atrodo, kad gyvenu iš rankų nepaleisdama kelionių krepšių. Bet aš nepraleidžiu tiek daug laiko svetur, kaip atrodo per televiziją. Dalį laidai filmuotos medžiagos atveža kiti keliaujantys kolegos.
– Esate aistringa keliautoja, bet turite ir kitų pomėgių. Papasakokite apie juos.
– Anksčiau maniau, kad įdomiausia, ką galiu patirti, – tai gyvenimas po vandeniu. Su rykliais, žuvimis klounais, tarp nuskendusių laivų. Tačiau kai Algimantas Jucevičius pirmą kartą mane išgrūdo į kalnus be jokio pasiruošimo, kai kartu su kitomis Europos Sąjungos moterimis užlipau į aukščiausią Europos kalną, atradau dar vieną stichiją – kalnus. Po Monblano buvo Fanai Tadžikistane. Tiesa, šią vasarą padariau pertrauką. Tačiau žinau, kad neilgam. Svajoju apie Himalajus. Pažįstu net būsimą vedlį – patyrusį alpinistą Saulių Vilių. Tik jis apie mano planus mažai girdėjo. Atrodo, kad skubu gyventi. Galvoje pilna idėjų, ir jos laukia tinkamo laiko.
– Ar dar vežate lauktuvių iš kelionių? Kokios jos būna, kam skirtos?
– Lauktuvės – būdas parodyti, kad tau svarbus vienas ar kitas žmogus. Tegu tai būna smulkmena, bet svarbiausia, kad pagalvojai apie tą žmogų. Tiesa, kuo daugiau keliauju, tuo mažiau lauktuvių vežu. Dažnai tai būna saldumynai, kava ar arbata.
– Kaip atrodo jūsų atostogos?
– Man atostogos lygu darbas. Taip ir atostogauju. Tiesa, geriausias poilsis – kai nuvažiuoju į savo gimtąjį Klaipėdos miestą, plepu su mylimais tėvais ar vaikystės draugais. Niekur kitur nesijaučiu tokia laiminga, kaip vaikščiodama prie Baltijos jūros. Ten mane lydi laisvė ir įkvėpimas.
– Kokia Neringa Skrudupaitė yra gyvenime?
– Išsiblaškiusi, skubanti ir laiminga... Myliu gyvenimą tokį, koks jis yra: kartais liūdnas, kartais su nemaloniomis staigmenomis. Bet dažniausiai linksmas ir teikiantis laimės pojūtį.
