– Žurnalistams nurodei bene šešias skirtingas priežastis, kodėl ryžaisi dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje: kad grąžintum skolas, kad įsimylėjai... Spėju, galėtum sugalvoti ir septintą!
– Susitikęs su žurnalistu negaliu du kartus vienodai atsakyti į tą patį klausimą. Man atrodo, kad, pasakodamas žmogui tas pačias istorijas, įžeidi jį (juokiasi). Iš tikrųjų su „Eurovizija“ viskas buvo paprasta: įrašiau albumą „Heavy Metal Punk“, kuriame viena daina buvo visiškai nauja, niekur dar neskambėjusi ir puikiai atitiko pagrindinę konkurso sąlygą. Kažkam atrodo linksma, bet iš tiesų „Eurovizija“ – smegenis įtempti reikalaujantis biurokratinis reikalas. Norint joje dalyvauti, tiek rimtų dokumentų reikia surašyti! Turbūt panašiai yra, kai nori ne paskolą ar greitąjį kreditą, bet Europos Sąjungos paramą gauti.
Nemaniau, kad pasiseks įveikti net pirmąją atranką, todėl „Eurovizijai“ visiškai nesiruošiau. O kai vieną dieną paskambino ir pasakė, kad po dešimties dienų – filmavimas, išsigandau. Pasiklausiau, kaip gyvai skamba mano balsas, ir nustėrau – sąžiningai prisipažinsiu, buvo baisu, klaiku. Tą pačią akimirką supratau, kad man verkiant reikia pritariamųjų vokalų. Susidariau milžinišką sąrašą: nuo žmonių, su kuriais grojau pankroką grupėje „Bacefalai“, iki Natalijos Bunkės. Tačiau supratau, jog Natalija – per didelė žvaigždė, kad galėčiau jai skambinti, – būtų pernelyg įžūlu.
Sąraše dar buvo Jungėnų kaimo kapela, net – muzikologė Zita Kelmickaitė, nors iš tikrųjų nė nežinau, ar ji moka dainuoti. „Scenoje – Atsuktuvas ir Zita Kelmickaitė“ – juk skamba visai neblogai?! Galiausiai susukau trims: buvusiam grupės „Bacefalai“ bosistui – jis pasakė, kad galėtų nebent pastovėti su gitara, Laimai Lapkauskaitei – ji, deja, nieko negalėjo man pasiūlyti – ir Dainai Bilevičiūtei – ji tuo metu lyg tyčia pradėjo dirbti prie naujo projekto „Dainuojančios manekenės“. Taip mes ir atsidūrėme „Eurovizijoje“...
– „Dainuojančių manekenių“ amžius – nuo šešiolikos iki dvidešimties. Nei jos, nei daugelis kitų jaunų „Eurovizijos“ atrankos dalyvių turbūt net nežinojo, kas tas Nėrius Pečiūra, vyresniems žinomas kaip Atsuktuvas. Nebuvo juokinga įsisukti į vaikišką karuselę?
– Man patinka juokauti. Iš mano gyvenimo turėtų būti aišku, kad man niekada pernelyg nerūpėjo, ką žmonės pasakys. O dėl jaunimo... Nei su juo, nei tuo labiau su „Dainuojančiomis manekenėmis“ man bendrauti nereikėjo. Bendravau su Daina Bilevičiūte, kuri joms vadovauja, su jų mamomis, dar merginų paklausiau, ar joms patiko vaizdo klipai, kuriuos nufilmavome, ir – viskas. Apie ką daugiau galiu su jomis kalbėtis?! Dalyvavimas „Eurovizijoje“ man buvo puikus poilsis po dienos darbų...
– Kokių darbų?!
– Radijo stotyje „Geras FM“ turiu dvi kasdienes laidas: vieną – ryte, kitą – vakare, vieną – apie devintojo dešimtmečio muziką, kitą – improvizacijų šou. Dar rašau laidoms scenarijus ir kuriu grupėms vaizdo klipus. Negana to, dirbu sanitaru – slaugau sergantį tėvą. Jam – jau aštuoniasdešimt penkeri, išgyveno keturis insultus, antri metai guli lovoje, o aš atsakingai atlieku sūnaus pareigą. Kaip matote, veikti turiu ką...
– Per dvidešimt penkerius metus, kuriuos sukiesi pramogų pasaulyje, turėjai pačios įvairiausios patirties – pankų judėjimo pradininko ir popatlikėjo, muzikinių projektų režisieriaus ir laidų vedėjo (sunku patikėti, kad kažkada vedei laidą apie madą!), dainų autoriaus ir vaizdo klipų kūrėjo. Šou verslas labai keitėsi?
Manau, nė kiek. O kuo jis galėjo pasikeisti? Lemputės, kolonėlės šiais laikais geresnės? Ar žmonės smarkiai pasikeitė? Apie dabartinius atlikėjus nedaug ką galiu papasakoti...
Tik tiek, kiek tilpo į knygą „Šou biznio dėsniai“?
– Ji truputį apie kitus dalykus...
Rašydamas pirmiausia norėjau suvesti sąskaitas su priešais: prodiuseriais, žvaigždėmis (juokiasi). Kartu įvyko ir sielos apsivalymas – išliejau pyktį, apšmeižiau, ką norėjau. Daug analizavau, kas yra žvaigždžių liga: kaip ja susergama, kodėl ji nepagydoma ir kaip galima šią ligą sušvelninti. Kiekvieno ryškesnio atlikėjo karjeroje būna nuosmukių bei pakilimų, ir kaskart, kai karjeros pakilimas, sergama iš naujo: vėl kaprizai, vėl pasipūtimas, didelių honorarų reikalavimai, vėlavimai...
Dėl vaiko jaudiniesi visą laiką. Visą laiką juo rūpiniesi ir suki dėl jo galvą. Kiekvienas tėvas, kiekviena mama žino, ką reiškia auginti vaiką.
Užtat Natalija Bunkė, mano galva, – pati tikriausia žvaigždė: per tuos metus, kai dirbau laidų režisieriumi, ji nė karto nėra pavėlavusi į filmavimą. Štai jums šou biznio kareivis! Disciplinuotas, žodžio žmogus – nėra ko stebėtis, kad jai taip gerai sekasi.
Manau, žvaigždiškumą galima išmatuoti tik koncertais, pinigais. Ginčytis nėra ko – reikia skaičiuoti. Tik buhalterija gali mums parodyti, kas yra tikra žvaigždė.
– Šiame skaičiukų kontekste tu – žvaigždė?
– Baik – nė iš tolo joms neprilygstu! Juk prieš keletą metų buvo atlikėjų, kurie po šimtą tūkstančių litų per mėnesį uždirbdavo! Minedas man nepasakytų, kad yra milijonierius, bet kai Natalija Bunkė ar Edmundas Kučinskas prasitaria, kiek uždirbdavo, neturiu pagrindo netikėti. Be to, juk pats mačiau, kokius honorarus laidų prodiuseriai mokėjo atlikėjams.
– Nataliją išgyrei, o kam tavo knygoje kliuvo?
– Truputėlį – Violetai Riaubiškytei (dabar Tarasovienė – red. past.). Knygoje aprašiau, kaip ji tapo žvaigžde. Pamenu, per vieną „Penktadienio muzikos šou“ filmavimą pastačiau vedėjams Violetai ir jos partneriui Edmundui Kučinskui suflerį, kad nereikėtų kankintis mokantis tekstus. Tačiau Violeta vieną dieną pradėjo rimtai manyti, kad dėsto savo mintis... Būdavo, kartais ir pati pasisiūlydavo tekstą pasakyti savais žodžiais, tačiau nė sykio dubliai nebuvo sėkmingi (juokiasi)... Ir vis dėlto praėjus metams supratau, kad gerbiu Violetą ir kad ji – tikra žvaigždė. Net ir turėdama žvaigždiškumo, kartais sunkiai tramdomo ir kaprizingo, ji vis dar laikosi rinkoje, veda laidas. Laimei, mano knyga neišleista, todėl galiu ją nuolat redaguoti, ant ko nors pasakytą stipresnį žodį pataisyti. Tiesiog emocijos atlėgsta, ateina laikas, kai visiems atleidi, dideli atrodę dalykai tampa smulkmenomis.
– Kodėl taip ir nematėme „Šou biznio dėsnių“ knygynuose?
– Pats ją rašaliniu spausdintuvu spausdinu ir daliju, kam reikia. Ir pinigų už knygą neimu – kam man jų reikia?! Baigsiu iki galo redaguoti ir Kalėdų proga „pdf“ formatu visai Lietuvai padovanosiu. Iš knygos, beje, jau uždirbau, nors ir ne visai akivaizdžiai: parašęs ją iš vienos televizijos sulaukiau pasiūlymo, o su juo – ir visai neprasto honoraro.
– Beje, ar pats sirgai žvaigždžių liga? Žinai apie ją viską?
– Pats žvaigždžių liga sirgau triskart ir gerai žinau, kas tai yra. Vėliau kai kam visa tai perauga į alkoholizmą. Laimei, tapus populiarių muzikinių laidų režisieriumi ir susirgus žvaigždžių liga trečiąkart, man ir vėl pavyko išgyti. Nors ir nebuvo lengva: televizijose visi smarkiai geria...
– Nori pasakyti, kad dirbdamas televizijoje gėrei daugiau nei pankavimo laikais?
– Ką tu – pankavimo laikais mes neturėjome už ką gerti! Dabar stengiuosi lankytis ten, kur negeriama, o tai reiškia, kad beveik niekur nebesilankau (juokiasi). Sėdžiu namuose ir dirbu, užtat daug padarau.
Taurelės aš ir dabar neatsisakau, bet tai nebėra kasdienis užsiėmimas, o ir kiekius gerokai sumažinau. Yra daugybė metodų, kaip tai padaryti, – tereikia susirasti protingos literatūros ir ją paskaityti. Štai dabar yra knyga, kaip sergant žvaigždžių liga gyventi...
– Pats su scenos žvaigždėmis leidiesi į artimas draugystes?
– Žvaigždės man – tik darbo objektas, o kasdieniame gyvenime jų reikia saugotis. Prieš dešimt metų manęs motina klausė: „Kaip išėjo, kad tu nevedei žvaigždės dainininkės?“ Sakiau jai: „Mama, aš ne toks durnas!“ Man buvo visiškai aišku: žvaigždės kyla ir leidžiasi, labai mažai yra tokių kaip Stasys Povilaitis, kurie viršūnėje išsilaiko visą gyvenimą. Kiti scenos dievaičiai pažiba dvejus ar penkerius metus ir – viso gero. Gerai, jei žmogus su tuo susitaiko, o jeigu ne? Kam man tokių dramų?! Be to, namuose žvaigždės žiba visai kitomis spalvomis...
Šeimyninis gyvenimas – sudėtingas procesas
– Tavo žmona Daiva tai žino?
– O kaipgi... Jai, vargšiukei, tenka iškentėti visus mano interviu, kuriuose prišneku nesąmonių. Būna, paskambina kokia draugė ir pradeda: „Skaičiau, kad tavo vyras įsimylėjo.“ O Daivai tenka aiškintis, kad tai viso labo buvo pokštas. Bet tai turbūt – jos bėdos, kad su tokiomis draugėmis bendrauja. Per daugybę metų man nė vienas protingas žmogus nepaskambino ir nepuolė klausinėti, juokauju aš ar rimtai. Nuoširdžiai atsiprašiau žmonos, eilinį sykį paaiškinau, kad kalbėdamasis su žurnalistais stengiuosi apie save pateikti kuo įdomesnės medžiagos, ir, tikiuosi, ji man atleido.
– Atrodo, metams bėgant Daivai netampa lengviau su tavimi gyventi?
– Žinoma, ne! Šeimyninis gyvenimas – sudėtingas procesas, nė vienas iš mūsų nesame tam parengti: juk mokykloje niekas mums neaiškina, kas yra seksas, o ženydamiesi galvojame, kad nuo šiol mylėtis galėsime, kada tik panorėsime. Bet juk iš tikrųjų šeima kuriama tik dėl vaikų, vienintelė šeimos funkcija – gimdyti, auginti ir auklėti vaikus. O seksas viską žlugdo, netgi – sveikatą. Kiekvieną rytą atsikėlęs džiaugiuosi, kad vis dar esu gyvas, stebuklas, kad gyvendamas tokį margą gyvenimą dar atsikeliu.
– Jūsų su Daiva sūnus Nojus Beržas – pirmokėlis. Sunkios tos tėčio pareigos?
– Dėl vaiko jaudiniesi visą laiką. Visą laiką juo rūpiniesi ir suki dėl jo galvą. Kiekvienas tėvas, kiekviena mama žino, ką reiškia auginti vaiką. Rūpintis dėl kiekvienos smulkmenos tampa kasdiene rutina.
– Šeimyninis gyvenimas taip pat vieną dieną tampa rutina?
– Žinoma! Ir kartais ji įkyri, todėl ir sugalvoji eiti į „Euroviziją“ (juokiasi). Turime su žmona pramogų: kai einu filmuoti vaizdo klipo, ji pasiima fotoaparatą ir eina kartu. Fotografijos menas – neaprėpiamas, dvasingas ir romantiškas, todėl kai nori pabėgti nuo kasdienės rutinos, tikrai yra kur. Net naršymas internete gali būti romantiškas...
– Su Daiva bendrą gyvenimo paveikslą piešiate devynerius metus. Tai – daug?
– Sočiai (juokiasi). Per juos visko buvo – ir gražių išgyvenimų, ir bjaurių krizių. Tačiau niekada nebuvo tokių, kai kuris nors trenkė durimis, išėjo ir nebenorėjo grįžti. Manau, skirtis apskritai nėra prasmės. Su Daiva tuokėmės bažnyčioje ir į atmintį įsirėžė viena kunigo mintis: „Visada prisiminkite: šeimą pirmiausia sukūrėte dėl vaikų.“ Gerai tai suvokiu, suprantu, kad visos kitos priežastys – niekai. Reikia vaikus mylėti, o ne apie save galvoti. Tiesa, Daiva šitų mano teorijų neklauso (juokiasi).
Konfliktinės situacijos? Nereikia jų spręsti – viskas savaime išsisprendžia, reikia tik šiek tiek laiko. Toks jau tas gyvenimas – jis nuolat banguoja: juoda – balta, gera – bloga, pasaka – ne pasaka. Skyrybos man – pats nelogiškiausias ir absurdiškiausias žingsnis, kokį žmogus gali žengti. Nereikia bėgti. Labai tikiuosi, kad man niekada neteks bėgti...
