Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Su aktoriumi Ramūnu Rudoku augęs Paulius Rudokas: apie emigraciją, santuoką ir santykius su patėviu

„Žinią apie netikrą tėvą užkasiau giliai savyje“, – prisimindamas vaikystę sako Paulius Rudokas. Kartu su aktoriumi Ramūnu Rudoku visą vaikystę praleidęs žinomas pianistas įsitikinęs, kad ši žinia turėjo įtakos tolimesniuose gyvenimo etapuose. Tačiau visa tai jau prisiminimai: Paulius jau kurį laiką gyvena Didžiojoje Britanijoje, dirba ir studijuoja doktorantūrą Škotijos karališkoje konservatorijoje, o visai neseniai atšventė pirmąsias santuokos metines.
Ramūnas ir Justina Rudokai, Paulius Rudokas su žmona Egle
Ramūnas ir Justina Rudokai, Paulius Rudokas su žmona Egle / 15min ir asmeninio albumo nuotr.

Paulius sako vis dar sulaukiantis klausimų dėl savo pavardės, kurią jis paveldėjo iš savo patėvio R.Rudoko, tačiau į praeitį jis linkęs nesižvalgyti – nori gyventi šia diena. O ir vaikystės nuoskaudos, kurias jis patyrė sužinojęs, jog žinomas aktorius nėra jo tėvas, – praeityje, Paulius bendrauja tiek su Ramūnu, tiek su biologiniu tėvu.

Lietuvoje P.Rudokas jau retas svečias – kurį laiką gyvena, studijuoja ir dirba Škotijoje. Karališkojoje konservatorijoje Paulius netrukus įgis daktaro laipsnį, ten vaikus moko groti fortepijonu ir akompanuoja trims chorams. Škotijoje pianistas sukūrė ir šeimą – vedė mylimąją Eglę, su kuria gyvenimo keliai suvedė dar mokantis M.K.Čiurlionio menų mokykloje, tačiau jųdviejų meilė užgimė tik Škotijoje. Apie vaikystę, paveldėtą meilę pianino klavišams, santykius su aktoriumi R.Rudoku ir šeimą Paulius sutiko papasakoti 15min.

– Pauliau, dar visai neseniai studijavote ir gyvenote Lietuvoje. Kaip atsidūrėte Škotijoje? Kiek metų ten gyvenate?

– Škotijoje esu jau penktus metus. Baigdamas magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje žinojau, kad privalau judėti pirmyn ir ieškoti naujų kelių, kurie atvertų platesnes karjeros galimybes. Kadangi keli mano draugai tuo metu jau studijavo Škotijos karališkojoje konservatorijoje, mane labai suviliojo teigiami atsiliepimai apie šią mokyklą. Šiuo metu jau ketvirtus metus studijuoju atlikimo krypties doktorantūroje jungtinėse studijose su St. Andrews universitetu ir esu paskutiniame šių studijų etape.

Asmeninio albumo nuotr. /Paulius Rudokas su žmona Egle
Asmeninio albumo nuotr. /Paulius Rudokas su žmona Egle

– Ar tai buvo pirma jūsų emigracija? Kaip jai pasiryžote?

– Sprendimas išvykti buvo tikrai nelengvas. Nemažai diskutavome šia tema su šeima ir galiausiai nusprendžiau, jog geriau gailėtis suklydus nei nepabandžius. Nenorėjau graužtis likusį gyvenimą nesurizikavęs ir nepabandęs savo šanso. Prieš tai teko pusę metų gyventi Hamburge, kuriame studijavau pagal „Erasmus“ mainų programą, bet išvykimas į Škotiją – pirmas didelis žingsnis, pakeitęs mane iš pagrindų.

Pradžia buvo sudėtinga, teko glaustis pas draugus ir ne vienerius metus gyventi „lagaminuose“. Buvo daug vienatvės, nerimo, nevilties ir ilgesio dienų. Pirmaisiais studijų metais įvyko didelis lūžis, tuomet visiškai pervargau ir išsekau. Buvo be galo sunkus laikotarpis, po kurio prireikė ne vienerių metų, kad atsigaučiau ir permąstyčiau, kas man gyvenime yra svarbiausia.

Šiuo sudėtingu metu sutikau Eglę, kuri man tarsi padėjo „susirinkti“ save dalimis iš naujo. Nuo to laiko mano gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu ir jaučiu, kad niekada nebuvau laimingesnis nei esu dabar. Tarp mūsų vyrauja ramybė, pasitikėjimas ir visiškas palaikymas.

– Šiuo metu dirbate Škotijos karališkoje konservatorijoje. Ar tai buvo jūsų pirmasis darbas ten nuvykus?

– Nuvykus į Škotiją teko verstis įvairiais atsitiktiniais koncertais, taip pat dirbau vertimų biure – padėdavau tautiečiams susikalbėti. Trumpoje darbo praktikoje teko matyti nemažai sudėtingų situacijų, kurios kiekvieną kartą man primindavo, kaip reikia vertinti tai, ką turi.

Šiuo metu dirbu Škotijos karališkoje konservatorijoje, kur mokau vaikus fortepijono. Taip pat akompanuoju trims chorams bei dirbu privačiai. Meno žmonių darbo diena šiek tiek skiriasi nuo kitų sričių profesionalų. Mes dirbame, kai visi ilsisi, kadangi menas yra puikus ir produktyvus laisvalaikio praleidimo būdas. Mano studijos taip pat nereikalauja prisirišimo prie darbo valandų, todėl galiu planuotis savo grafiką lanksčiai. Kai abu su Egle esami laisvi, stengiamės išvažiuoti už miesto kartu su mūsų biglių veislės šuniuku Kodžiu. Nuostabi Lomondo ežero gamta ir kalnai visada atpalaiduoja ir pakrauna jėgų. Abu jaučiam didelę trauką kelionėms ir naujiems įspūdžiams.

Asmeninio albumo nuotr. /Paulius Rudokas su žmona Egle
Asmeninio albumo nuotr. /Paulius Rudokas su žmona Egle

– Grįžkime į vaikystę. Esate talentingas pianistas, papasakokite, kaip pradėjote groti ir kiek tada jums buvo metų?

– Pradėjau groti aštuonerių metų. Ko gero, galiu pažymėti šį skaičių ir kaip nerūpestingos vaikystės pabaigą. Iki tol laksčiau kiemais ir galvoj vėjai švilpė. Gyvenome viename iš daugiabučių Vilniaus Verkių gatvėje. Tada buvo kiti laikai, kiemai buvo pilni gyvybės ir veiksmo. Apie muzikos mokyklą nebuvo nė minties, tuo metu sporto treniruotės ir draugai buvo viskas kas man rūpėjo. Groti pradėjau tik dėl kardinaliai pasikeitusių aplinkybių šeimoje, kuomet po tėvų skyrybų persikraustėme atgal į Kauną. Kadangi esu iš muzikantų šeimos, tarsi kito pasirinkimo ir neturėjau, tai buvo savaime suprantama.

– Ar tiesa, kad jūsų močiutė ir mama pianistės? Ar jos skatino jus pasirinkti šį kelią?

– Esame pianistų dinastija. Močiutė – žinoma Lietuvos pedagogė Liudmila Ragožina buvo pirmoji mano ir mamos mokytoja. Jos pedagoginis talentas turi ypatingą bruožą – užkrėsti muzikinių virusu savo mokinius. Daugumai jos auklėtinių taip ir nepavyko nuo šio viruso pasveikti (šypsosi). Užsikrėtėme ir mes su mama. Mano mama taip pat labai vertinama ir gerbiama Kauno koncertmeisterė. Visi trys esame kaip komanda. Jei vienas išeina iš rikiuotės, visada kažkuris pasiruošęs išbėgti į aikštelę „ant keitimo“.

Norėčiau pabrėžti, kad nei mama, nei močiutė manęs niekada neskatino eiti šiuo keliu. Priešingai, jau po kelerių metų muzikos mokykloje joms teko pradėti mane atkalbinėti nuo to. Ne paslaptis, jog menininko kelias yra labai duobėtas ir sudėtingas, ypač Lietuvoje. Bet aš buvau pernelyg užsispyręs ir turėjau savų planų. 13-kos metų išvažiavau mokytis į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kur prasidėjo ilgi metai bendrabutinio gyvenimo. Per visą studijavimo laikotarpį prisimenu ne vieną krizinį etapą, kuomet galvojau keisti kryptį, bet, ko gero, muzika visad buvo tas vidinis kompasas, kuris neleisdavo pernelyg toli nukrypti nuo kurso.

– Jūsų gyvenime yra du tėčiai – biologinis ir tas, kuris jus užaugino, tai aktorius Ramūnas Rudokas. Ar palaikote su jais ryšį?

– Su savo biologiniu tėvu palaikome ryšį, tačiau dėl nemažo atstumo pasimatyti mums pavyksta itin retai, ypač šiuo metu, kai studijuoju ir dirbu Škotijoje. Su Ramūnu paskutinį kartą matėmės praeitą vasarą per sesers vestuves. Planavome pabendrauti ir šią vasarą, kai su Egle buvom atvykę į Lietuvą, bet dėl laiko trūkumo pasimatyti nepavyko. Kartais vis dar tenka sulaukti klausimų dėl žinomos pavardės, tačiau aš linkęs per daug nesikapstyti po praeitį.

– Kokį Ramūną prisimenate iš vaikystės? Ar jis jums rodė daug dėmesio?

– Ramūną prisimenu kaip nuostabų tėvą, su kuriuo man visad būdavo įdomu. Tai buvo vaikystė, praleista kelionėse, spektakliuose, teatro bei filmavimo studijų užkulisiuose. Kaip vaikui man tai palikdavo didelį įspūdį bei lavindavo fantaziją. Vienas iš įsimintiniausių prisiminimų buvo, kuomet būdamas gal septynerių metų užsidirbau savo pirmą atlyginimą už reklamos įgarsinimą. Dar dabar pamenu, tai buvo 50 litų, kuriuos aš išleidau tuometiniame „Vaikų pasaulyje“, buvusiame Gedimino prospekte.

– Viename interviu minėjote, jog Ramūną visą savo vaikystę laikėte savo biologiniu tėvu. Kaip sužinojote, kad tai nėra tiesa? Kaip tada jautėtės?

– Pamenu, vieną dieną mama pakvietė mane pasikalbėti. Ši žinia buvo labai netikėta, kadangi niekada neturėjau nė menkiausios galimybės suabejoti tuo, kad Ramūnas nėra mano tikrasis tėvas. Neprisimenu tiksliai, kiek man tuo metu buvo metų, bet sureagavau stebėtinai ramiai. Nuo to laiko bendravimas su Ramūnu nutrūko, bet vėl pradėjome retkarčiais bendrauti, kai atvažiavau į Čiurlionkę.

Dabar pažvelgus atgal suvokiu, kad šią žinią aš tiesiog užkasiau giliai viduje, nes dėl savo jauno amžiaus nebuvau pajėgus to suvokti iki galo. Ko gero, tai turėjo ir nemažą psichologinę įtaką ateinantiems ilgiems vidinio pasimetimo ir blaškymosi metams. Ilgai nešiojau šią patirtį giliai viduje, kuri kartu su kitais gyvenimo iššūkiais privedė prie sudėtingo krizinio momento.

Šeima yra psichologinis pamatas, statomas vaikui visam likusiam gyvenimui, todėl manau, kad tėvų skyrybų pasekmės yra jaučiamos ne tiek vaikystėje, kiek vėlesniuose metuose formuojantis asmenybei. Prasidėjus paauglystei išvažiavau mokytis į Vilnių, kur, galima sakyti, ir prasidėjo tikrieji maištavimo metai. Tuo metu mokslai man rūpėjo mažiausiai, nes bendrabučio aplinkoje buvau visad apsuptas draugų. Dešimtoje klasėje dėl rimtų nusižengimų netgi balansavau ant išmetimo ribos, bet mokytojai ir mokyklos vadovybė tikėjo manimi, ačiū jiems už tai.

Asmeninio albumo nuotr. /Paulius Rudokas su žmona Egle
Asmeninio albumo nuotr. /Paulius Rudokas su žmona Egle

– Grįžkime į dabartį. Vos prieš kelias savaites sukūrėte šeimą. Jūsų išrinktoji – Eglė. Minėjote, kad artimiau su ja susipažinote atvykęs į Škotiją. Kuo Eglė jus sužavėjo?

– Su Egle mes esame pažįstami jau labai seniai, nuo mokyklos laikų. Abu tuo pačiu metu mokėmės ir gyvenome Čiurlionkėj, tačiau tuo metu beveik nebendravome. Neseniai žiūrėdami senus koncertinius įrašus pastebėjome, kad būdami vaikai jau stovėjome ant tos pačios konkursinės scenos, tai buvo labai malonus atradimas.

Po daugelio metų pirmasis mūsų susitikimas įvyko Glazge. Antrasis pasimatymas įvyko Mančesteryje, kadangi Eglė ten buvo ką tik pabaigusi magistro studijas, o trečiasis – mano koncerto metu Vilniuje. Vos susitikęs ją pirmą kartą jaučiau, jog esame labai artimi. Eglė mane sužavėjo savo ramybe, moteriškumu, vidinio bei išorinio grožio harmonija. Mūsų vidiniai pasauliai sutapo ir aš supratau, kad tai yra žmogus, su kuriuo noriu būti kartu. Aš pasikviečiau ją persikelti pas mane į Glazgą ir po pusės metų gyvenimo kartu jai pasipiršau. Tada prasidėjo šventės planavimo laikas.

– Kokios buvo jūsų vestuvės? Kiek svečių dalyvavo?

– Prieš keletą savaičių atšventėme su Egle pirmąsias – popierines vestuvių metines. Susituokėme Maljorkoje, Valdemosos vienuolyne. Ši vieta mums ypač brangi, kadangi 1838-ais metais šiame vienuolyne žiemą praleido Fryderykas Chopinas su mylimąja George Sand. Taip pat teko vaikščioti ir po Chopino celę, kurioje jis sukūrė savo žymųjį preliudų opusą. Iki šiol dar nesuprantu, kaip mums pavyko gauti šį vienuolyną vestuvių ceremonijai, kadangi jis atidarytas tik turistams. Turbūt už tai reikia dėkoti mūsų nuostabiai šventės organizatorei Anne Verrinder.

Vestuvių dieną taip sutapo, kad Ispanijoje buvo paskutinė religinės šventės diena, todėl gatvės buvo pilnos žmonių. Anne netgi suderino su vietine policija, kad mūsų automobilis galėtų privažiuoti prie pat bažnyčios durų, kadangi visos gatvės buvo uždarytos. Šventėje dalyvavo apie 15 žmonių, įskaitant mūsų šeimas ir artimiausius draugus. Iš Ramūno, kuris taip pat neseniai buvo atšventęs savo vestuves, sveikinimų irgi sulaukėme. Dar vienas gražus sutapimas, kad mano ir sesės Mildos vestuvės buvo dviejų savaičių skirtumu, bet kaip ir priklauso vyresniam broliui – vedžiau pirmas (šypsosi).

– Apie ką šiuo metu svajojate? Ar nekyla minčių apie šeimos pagausėjimą?

– Šiuo metu mano pagrindinis tikslas ir siekiamybė yra daktaro diplomas, iki kurio liko jau gana nedaug. Apie šeimos pagausėjimą taip pat šnekamės ir planuojam, bet niekur neskubam, kadangi abu suprantam, kad dabar svarbiausia mokslai.

Noriu, kad ateityje mūsų atžala turėtų tvirtą ir pilnavertišką šeimą, kurioje vaikas jaustųsi saugus. Niekada nestosiu skersai kelio vaiko pasirinkimui, bet profesionalaus menininko profesijos jam tikrai nelinkėčiau ir specialiai nekreipčiau. Mano manymu, vaikams reikia suteikti galimybę išbandyti kuo daugiau skirtingos veiklos, kad vaikas galėtų nuspręsti pats, kur link krypsta širdis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius