Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 4d. 20:08

Nuo Žirmūnų iki Holivudo: Dalia Ibelhauptaitė – apie sunkų kelią į sėkmę ir įspūdingą gimtadienį

Dalia Ibelhauptaitė
15min klijuotė / Dalia Ibelhauptaitė

Kažkada seniai mergaitė iš Žirmūnų sėdėjo įsistebeilijusi į ekraną, kuriame iš nelegaliai perrašytos videokasetės sukosi legendinės juostos „Krikštatėvis“ vaizdai. Tuo metu įsimylėjusi Alą Pacino, šiandien ji, jau užaugusi, ne tik dirba „Krikštatėvio“ užkulisius nušviečiančiame 10-ies dalių kino seriale „Pasiūlymas“, bet ir jos 54-ojo gimtadienio proga vakarienei antį kepa Jamie Oliveris. Apie nelengvą kelią, jame pasitaikančius seksizmo akmenis, darbą su mylimuoju Dexteriu Fletcheriu ir nesibaigiančius iššūkius – jaukus pokalbis su 54-ąjį gimtadienį mininčia režisiere, prodiusere Dalia Ibelhauptaite.

– Kokios nuotaikos šiuo metu vyrauja scenos pasaulyje? Ar situacija gerėja?

– Manau, kad scenos pasaulyje nuotaikos yra dvejopos. Viena vertus, visada nori viltis ir tikėtis, kad, štai, jau už kampo pagaliau ateis ir mūsų eilė, kad galėsime veikti savo profesiniame lauke, kad galėsime grįžti į darbą ir organizuoti renginius gyvai. Juk teatras, opera, gyvas bendravimas su žiūrovu žmonėms yra sielos vaistai… Tai nėra tik pramoga, čia kalba eina apie žmogų, kuris atėjęs į spektaklį turi galimybę pasikrauti pozityvios energijos, būti kitų apsuptyje, nesijausti vienišas.

Gyvas menas žiūrovui yra nepaprastai reikalingas. Šiuo atveju netgi nekalbu apie atlikėją, kurio visas gyvenimas yra skirtas tik tam susitikimui su gyvu žiūrovu. Profesionalūs atlikėjai turi mokytis labai daug metų, tada turi palaikyti profesinę formą, groti, vaidinti ir dainuoti tam, kad būtų aukščiausio lygio specialistai, kūrėjai.

Sustoti ilgam laikui ir išlaikyti pačią aukščiausią formą yra labai sunku. Pavyzdžiui, apie Olimpinį bėgiką, kuris nebėgiojo metus, kas nors galėtų pasakyti, kad jis galėjo bėgioti aplink namą. Bet taip nėra – jam bėgti reikia varžybose, reikia turėti tą pačią energiją, aplink namą bėgiodamas pasaulinio rekordo nepasieksi. Lygiai taip šis sustojimas yra skausmingas ir scenos pasauliui.

Labai laukiu gegužės 17-osios, kada Londone Kovent Gardeno (angl. k. – Covent Garden) opera pirmą kartą po labai ilgo užsidarymo pasikvies žiūrovų. Net 1000 žmonių. Šaunu ir tai, kad ten pasirodys Edgaras Montvidas, Mozarto „Tito gailestingume“ jis atliks pagrindinį vaidmenį.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Gabrieliaus Jauniškio nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

Deja, tokie dalykai šiuo metu negali vykti Lietuvoje tokiu masteliu, kokiu būtų realu atidaryti didžiuosius meno renginius – operas, koncertus. Aišku, džiaugiamės, kad jau 150 žmonių gali apsilankyti renginiuose, maži, kolektyvai arba tie, kurie gauna valstybinį finansavimą, sau tai gali leisti. Visgi yra labai daug kolektyvų, kurie negali sau leisti prabangos turėti tik 150 žiūrovų. Pas mus scenoje ir užkulisiuose daugiau dalyvių....

Manau, kad Lietuvoje meno, kultūros pasaulio situacija yra labai sunki. Mes nematome plano, nežinome, kaip tie žiūrovų skaičiai renginiuose bus didinami, nežinome, koks yra kultūros atlaisvinimo planas. Suprantu, kad šiandien negaliu turėti 900 žiūrovų netgi lauke, bet turiu žinoti, kada jų tiek galės susirinkti. O kai nežinai pats, nieko organizuoti taip pat negali – juk dideli operos renginiai, koncertai, teatro spektakliai per dvi savaites nesusiorganizuoja.

Būtent tai, kad neturime plano, mane be galo jaudina. Vasara jau ant nosies ir jeigu ir toliau būsime nežinioje, kaip per ją parodyti spektaklius, bus katastrofa, būsime jau beveik metus be scenos, nes praėjusiais metais tokią galimybę turėjome tik vasarą.

Taigi manau, kad situacija Lietuvoje yra žymiai tragiškesnė, sudėtingesnė ir labiau jaudinanti nei Didžiojoje Britanijoje ne tik dėl to, kad Lietuvoje nėra plano, bet ir dėl to, kad nėra plano atskirai vakcinuoti kultūros sektoriaus. Didelius kolektyvus, kurie be to negali atsidaryti. Juk kultūros sektoriaus nesudaro nei milijonai, nei šimtai tūkstančių asmenų – tai yra saujelė žmonių. Jeigu būtų priimtas sprendimas vakcinuoti chorus, orkestrus, didelius kolektyvus, tuomet ir jie būtų saugūs, bet svarbiausia – jie galėtų saugiai rodyti spektaklius, koncertuoti.

Britai šiuo klausimu yra pirmaujantys čempionai, čia vakcinacija vyksta tarsi militarizuota tvarka. Kai tik paskelbia, kad tam tikra amžiaus grupė gali skiepytis, mes nemiegame per naktį, kad galėtume užsiregistruoti, vienas kitam rašome žinutes: o, jau ir tau eilė atėjo!

Taip pat čia planuojama daug atlaisvinimų, nes sparčiai krenta sergamumo skaičiai. Kitos išeities neturime – visi turime vakcinuotis ir dėl savęs, ir dėl kitų.

Kas mane pastaruoju metu stebina, tai kai kurių požiūris į skiepus – juk mes visi būdami vaikais buvome vakcinuoti. Ir ką – visi esame gyvi ir dar puikiai gyvename. Taigi dabar nereikia išradinėti dviračio, reikia padėti vienas kitam!

O menui dabar reikalinga tokia didelė pagalba kaip niekad – manau, kad daug teatrų turės užsidaryti, daug menininkų liks be darbo, nors jie studijavo ir praktikavosi visą gyvenimą.

– Kaip ir minėjote, Didžioji Britanija pamažu laisvinasi, iš šono žiūrint gali rodytis, kad ten karantino jau beveik nėra. Kaip viskas atrodo jūsų akimis?

– Apribojimai čia buvo labai dideli ir labai ilgai. Tik visai ne per seniausiai atsidarė parduotuvės ir kirpyklos. Visgi taisyklės čia yra gana griežtos – į parduotuves įleidžiamas limituotas skaičius žmonių, dėl to, kad pakliūtum į vidų, dažnai tenka stovėti eilėse lauke. Taip pat visose vidinėse patalpose yra privalomos kaukės. Bet britai laisvės yra labai išsiilgę – pabūti bare ar restorane jiems yra švenčiau už gyvenimą.

Kol kas viskas yra atidaryta tik lauke. Vakarais būna šalta, bet netgi aš jau porą sykių buvau restorane. Pavyzdžiui, gegužės 2-ąją restorane sėdėjau su avikailiu – ir ką? Ir nuostabu, buvo puiki šventė! Ir visai nesvarbu, kad reikėjo tiek rengtis, nes būti su kitais žmonėmis, kad ir lauke, yra labai smagu.

Galbūt, kai spauda nušviečia, gali pasirodyti, kad britai jau gyvena tą „normalų“ gyvenimą. Taip iš tikrųjų nėra – kol kas neveikia nei muziejai, nei teatrai, nei kino teatrai: visi laukiame gegužės 17-osios, kada jie atsidarys. Beje, čia teatrai atsidarys su dideliais žiūrovų skaičiais: vidinėse patalpose galės būti užimta iki 50 proc. vietų, bet žiūrovų skaičius negalės viršyti 1000. Tokie skaičiai yra pakankami, kad daug teatrų vėl pradėtų dirbti.

„Scanpix“ nuotr./Kadras iš filmo „Krikštatėvis“, Dalia Ibelhauptaitė, Dexteris Fletcheris
„Scanpix“ nuotr./Kadras iš filmo „Krikštatėvis“, Dalia Ibelhauptaitė, Dexteris Fletcheris

– Pereinant prie jūsų darbų – palyginti neseniai pranešėte, kad su savo vyru darbuositės prie 10-ies dalių filmo apie „Krikštatėvio“ užkulisius. Ar šie darbai jau vyksta? Jei taip, kaip jums sekasi?

– Mano darbas su vyru vyksta jau daugelį metų, tik aš visada norėjau, kad tai būtų mano anonimiškas indėlis. Įvairūs Dexterio prodiuseriai, pradedant nuo dirbusių „Edžio Erelio“ filmuose ir baigiant tais, kurie prisidėjo prie „Rocketman“, mane jau anksčiau labai kalbino ateiti į vyro komandą ir kartu darbuotis.

Kad žengčiau tokį žingsnį, tuo metu kino pasaulyje dar nesijaučiau pakankamai stipri. Taip pat nepakankamai stipri man atrodė ir „Vilnius City Opera“ pozicija, kad jai galėčiau skirti mažiau laiko. „Vilnius City Opera“ skyriau keturiolika savo gyvenimo metų, kiekvieną savo dieną, gyvendama ir kvėpuodama būtent ja.

Jau paskutiniais metais pamačiau, kad daugelis mūsų solistų yra geriausieji tarptautinės klasės menininkai, pamačiau, kaip jie grįžta į Lietuvą ir čia parsiveža savo kitas patirtis. Supratau, kad ir man pačiai jau labai reikalinga pabandyti tai, kas nauja, man reikia būti ten, kur nėra lubų, kur reikia kovoti už meną, už jo idėją, bet ne už galimybę jį apskritai kurti, ne už buitinius dalykus.

Supratau ir tai, kad visą gyvenimą dirbau kitiems: dėl to, kad jaunimas turėtų ateitį, kad pasikeistų visuomenės požiūris į operą, į klasikinę muziką, į teatrą… Galbūt skamba kvailai, bet man tikrai buvo svarbu pakeisti lietuvių nuostatas.

Galbūt kitiems dirbau dėl to, kad taip buvau užauginta savo tėvelių, taip užaugo beveik visa mano karta. Mums materialios vertybės nebuvo tokios svarbios.

Būdama paauglė, Dalios Tamulevičiūtės ir Eimunto Nekrošiaus auksiniu kūrybos laikotarpiu, dirbau Valstybiniame jaunimo teatre – ten praleidau dvejus metus, kartu mačiau ir visai kitokius etinius, moralinius darbo principus, o jie su manimi pasiliko visą gyvenimą. Menas ir kūrybos procesas buvo svarbiausia.

Pamačiau, kaip nuostabu yra turėti savo teatrą, kaip nuostabu, kai režisierius, vizionierius geba per daugelį metų formuoti kolektyvą, repertuarą, savo mintis…

Galvojau, kad tokios galimybės yra duotos tik didžiausiems pasaulio vizionieriams, drįsčiau pasakyti – vyrams, kad to padaryti pati niekada negalėsiu, tad per daug apie kitas galimybes tuomet ir nemąsčiau.

Nepamirškime ir to, kad esu moteris režisierė, o dabar į šį titulą žiūrima visai kitaip. Anksčiau moterų režisierių iš viso tebuvo galbūt vos 2 ar 3, juo labiau operoje. Kai gavau progą kurti „Bohemiečius“ ir „Vilnius City Opera“, turėjau atiduoti viską, nes tokia buvo man likimo suteikta galimybė turėti savo šeimą, savo teatrą, įgyvendinti savo svajones ir savo teatro vizijas. Už tai atidaviau viską.

Dabar supratau, kad noriu ką nors sukurti sau, savo šeimai. Kadangi mano tėveliai yra mirę, o brolių ir seserų neturiu, vienintelė šeima man yra Dexteris. Noriu visas savo žinias, sukauptą patirtį atiduoti jo darbams, į kiną, taip ir kartu augti pati, dar labiau tobulėti.

Nuostabus jausmas yra tada, kai tu pabundi įkvėptas. Taip pat pirmą kartą po daug metų mano viduje vėl atsirado baimė ir jaudulys, kad galbūt kažko nežinau, kad šiandien galbūt kažką ne taip padarysiu, nuojauta, kad galbūt reikia dar pasiskaityti ir sužinoti daugiau…. Tai visiškas kaifas, fantastika, kai kūne vaikšto kūrybinis kraujas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

Dabar, jau prabėgus daugeliui metų, man gyvenimas dar suteikė galimybę – dirbti su savo vyru! Išlaikyti poros santykius buvo gana sunku, nes mūsų su Dexteriu darbai vykdavo skirtingose pasaulio šalyse. Kartais juokiamės, kad esame susituokę 24-erius metus ir kitais metais jau švęsime sidabrines vestuves, tačiau atrodo, kad kartu iš jų praleidome tik 12-ika, nes aš dažniausia būdavau Lietuvoje. Na, bet galiausiai ši patirtis mums tapo privalumu, ji mus padarė stipria pora.

Tai, kad kartu atsidūrėme kine, tikrai nėra nauja, jau kuris laikas brandinau šį sprendimą. 2020-aisiais sukūrėme savo kino kompaniją „DxD films“, dabar dirbame prie kelių filmų.

Visgi pasiūlymas kurti 10-ies dalių meninį serialą „Pasiūlymas“ („The Offer“) atėjo labai nelauktai, netgi dramatiškai. „Krikštatėvis“ yra visų kartų legendinis filmas, nepažįstu žmogaus, kuris manytų, jog jis – prastas. Pirmajam „Krikštatėvio“ filmui 2022-aisiais sueis 50-imt metų, tai yra filmas, kuris į mūsų sąmonę atvedė nerealius aktorystės mohikanus, kaip Alas Pacino, Robertas de Niro, į ekranus jis grąžino ir Marloną Brando, kuris tuo metu buvo nurašytas kaip per įnoringas aktorius. Žinoma, į kino pasaulį jis atvedė ir režisierių Francisą Fordą Coppolą.

Tai – legendos, apie kurias šnekame beveik po 50-ies metų. Kartu tai buvo pirmasis didelis Alo Pacino filmas, nes prieš tai jis buvo teatro aktorius.

Dexteriui buvo pasiūlyta būti šio projekto kūrėju ir pagrindiniu prodiuseriu, iš 10-ies dalių jis režisuos keturias (dvi pirmąsias ir dvi paskutines), o tai yra 4-ios valandos. Visose dešimtyje dalių jis yra atsakingas už vaizdą, scenarijų, aktorius. Kadangi dešimties valandų per aštuonis mėnesius nesurežisuosi, tai yra nerealu, Dexteriui padės dar du režisieriai.

Beje, kitais metais Dexteris švęs ir didelį savo jubiliejų – 50-imt metų nuo tada, kai pirmą sykį pasirodė filme (tuo metu jam buvo šešeri). Apskritai, kitais metais laukia daug jubiliejų – ir šis, ir mūsų sidabrinės vestuvės, ir „Krikštatėvio“ 50-metis, taigi, supuls labai daug gerų švenčių.

Lietuvoje labai dažnas požiūris, kad jeigu tau, moterie, yra 54-eri, tai neva yra tavo saulėlydis. Noriu pasakyti: ponai, nejuokaukite!

O projektas yra labai įdomus, jis ne dokumentinis, o meninis, tačiau pasiremia istorija. Bet kaip ir kiekviena istorija, ši yra pasakojama iš vieno žmogaus perspektyvos, šiuo atveju – per Alberto Ruddy, vienintelio „Krikštatėvio“ prodiuserio, vienintelio už tai gavusio „Oskarą“, akis.

A.Ruddy gyvas ir šiandien, jam yra 91-eri ir… jis yra mūsų projekto prodiusinėje komandoje, netgi gyvesnis už mus visus! Neseniai jis prodiusavo filmą su Clintu Eastwoodu, kuriam yra 90-imt metų. Panašu, kad jie abu jaučiasi puikiai. Jų energija rodo, kad ne nuo metų, o nuo požiūrio priklauso jaunatviškumas, o tai labai įkvepia.

Mano titulas šioje komandoje yra „prodiuserė“ – esu atsakinga už meninę visumą, scenarijų, režisūrą, vizualus. Man didelė likimo dovana yra būti tokioje komandoje, kurioje yra pirmasis „Krikštatėvio“ prodiuseris, tai yra fantastiška mokykla.

Lietuvoje labai dažnas požiūris, kad jeigu tau, moterie, yra 54-eri, tai neva yra tavo saulėlydis. Noriu pasakyti: ponai, nejuokaukite! Tai kaip tik yra pats gazas, pagaliau turiu daug nuostabios jėgos, atsiranda pasitikėjimas savimi, tu žinai, ką darai, ir tau nebereikia jaudintis.

– Iš tiesų, savo požiūriu esate tokia nelietuviška lietuvė – kopianti karjeros laiptais, nebijanti iššūkių, neužsizulinusi buityje moteris. Gal nuskambės banaliai, bet iš kur tas užtaisas ateina? Ar, kaip ir sakote, tai susiję su metams bėgant atsiradusiais pokyčiais, ar daugiau tai natūralios jūsų savybės?

– Man didelis įkvėpimas buvo mano mama – ji gyveno labai sunkiomis sąlygomis, 16-os metų buvo ištremta į Sibirą. Tuo metu jos didelė svajonė buvo mokytis ir ji buvo tokia užsispyrusi, kad netgi būdama Sibire, tremtyje, sugebėjo baigti universitetą – fizikos ir matematikos studijas. Jos diplomas ilgą laiką buvo eksponuojamas muziejuje Vilniuje, kaip pavyzdys to reto varianto, kiek daug žmogus nuveikė būdamas tremtyje.

Mamos užsispyrimas mane visada mokė, kad reikia turėti du ar tris darbus, jeigu nori būti sėkmingas. Matyt, tai vis dėlto yra įdėta, užkoduota manyje nuo vaikystės. Mama mane taip pat visada mokė, kad jeigu kas nors man sako „ne“, tikėti tuo nereikėtų, siūlė ieškoti būdų, kaip „ne“ paversti į „taip“.

Man didelis įkvėpimas buvo mano mama – ji gyveno labai sunkiomis sąlygomis, 16-os metų buvo ištremta į Sibirą. Tuo metu jos didelė svajonė buvo mokytis ir ji buvo tokia užsispyrusi, kad netgi būdama Sibire, tremtyje, sugebėjo baigti universitetą.

Dabar atėjo mano laikas, pribrendau eiti į kiną, kur nešuosi savo 14-os metų patirtį su „Vilnius City Opera“ (šiemet sukaks 15-ika metų). Nors visada norėjau būti režisiere, kai supratau, kad nėra nieko, kas galėtų prodiusuoti „Bohemiečius“, pati ėmiausi šių pareigų. Būtent darbas su „Vilnius City Opera“ man ir davė patirtį, žinias, kurias dabar galiu pritaikyti kine.

– Užsiminėte apie mamos patarimą visuomet dirbti 23 darbus, panašu, kad ir pati esate užsivertusi darbais. Kaip jums pavyksta išvengti perdegimo?

– Perdegi tuomet, kai nemyli to, ką darai, arba savo darbais netiki. Kitaip tariant, tau tas darbas yra darbas. Šiuo metu mes su Dexteriu turime gyventi Los Andželo laiku, vadinasi, mūsų darbas prasideda 15 val. ir dažnai baigiasi 1–2 valandą nakties, pasitaiko ir atvejų, kai baigiasi 3 valandą. Mano darbas su opera Lietuvoje paprastai prasideda 8 ryto.

Visada tenka rasti būdų, kaip pamiegoti, kaip pailsėti, kaip susitikti su draugais, su jais leisti laiką – tai yra svarbu sielai. Aišku, svarbus dalykas man visą gyvenimą buvo ir kelionės. Po labai didelių darbų su Dexteriu visada patraukdavome į ilgas keliones, ten pasisemdavome įkvėpimo, daug jėgų.

Perdegimas mano gyvenimo scenarijui yra ne opcija, nes kai sustoji, vakuumas visada yra užpildomas. Kartais tą tempą pristabdo tokie dalykai kaip karantinas.

Asmeninio albumo nuotr. /Dalios Ibelhauptaitės ir Dexterio Fletcherio vestuvės
Asmeninio albumo nuotr. /Dalios Ibelhauptaitės ir Dexterio Fletcherio vestuvės

– O ar turite nusimačiusi galutinę stotelę, tikslą, po kurio jau jausitės viską įgyvendinusi ir leisite sau pailsėti? Ar dar turite svajonių?

– Turiu dar labai daug tikslų. Būtinai noriu pamatyti, kada „Vilnius City Opera“ vaidins didelėje naujoje scenoje, noriu, kad išaugtų dar viena nauja operos jaunimo karta.

Taip pat norėčiau, kad kine po 10–15 metų mūsų darbai būtų tokie geri, jog Dexteris galėtų gauti „Oskarą“, ir tai nebūtų „Oskaras“ už viso gyvenimo nuopelnus, bet už konkretų darbą.

Po 20-ies metų norėčiau išvažiuoti į salą, kurioje būtų šilta. Joje pradėčiau rašyti prisiminimų knygas. Dėl to tikiuosi ilgai visko nepamiršti (juokiasi). Neplanuoju nei sustoti, nei išeiti į pensiją, nei sumažinti apsukų, kaip tik – planuoju jas dar didesnes.

Gyvenimą reikia semti pilnomis rieškutėmis, kaip gali, iki paskutinės akimirkos. Labai noriu, kad jaunimas būtų įkvėpti ir suprastų: nebūna taip, kad tiesiog pasiseka. Būna tik taip, kad žiauriai daug dirbi, daugiau negu kiti.

Nuo jaunystės stebėjau, kaip dirba kiti, ir stengiausi daryti bent pusantro karto daugiau. Tada ir ateina visi pasiekimai, tada pasidarai reikalingas.

Taip pat visada nenorėjau, kad man sakytų, jog esu moteris režisierė. Ne, norėjau būti moteris, kurios profesija yra režisierė. Tada savo veikla pasiekiau tiek, kad dėl jos dabar galiu stovėti su visais industriją vedančiais vyrais vienoje eilėje, ir joje nesijaučiu kitokia, nesijaučiu taip, kad likimas man tai davė tik dėl to, kad esu moteris. Tiesiog labai daug dirbau.

– O ar ta skirtis tarp vyrų ir moterų dar gaji teatro ir kino pasaulyje?

– Taip, ji tikrai yra iki šių dienų. Mane labai jaudina tai, kas dabar vyksta. Iš vienos pusės, tai yra nuostabu – moterims pagaliau yra suteikiamos galimybės augti, tačiau žiūrint iš šalies man baimę kelia vienas dalykas. Pavyzdžiui, kino studija dabar privalo įdarbinti 50 proc. moterų. Mano nuožiūra, reikėtų įdarbinti geriausius specialistus, juos atrinkti ne pagal lytį.

Manau, kad dabar lazda lenkiama šiek tiek į kitą pusę, dažnai tiesiog bandoma pasiekti reikalingos statistikos. Moterims reikia duoti šansą mokytis, leisti stoti į režisūrą, duoti galimybę kurti savo nepriklausomus filmus, spektaklius ir taip jas užauginti. Procesas, kaip tapau režisiere, buvo organiškas, buvau užauginta. Nuo 15-os metų stačiau spektaklius, mokiausi, visą laiką dirbau ir užaugau į tai, kuo esu dabar.

Šiandien apdovanojimuose visi žino, kad reikia balsuoti už moterį, nes tokios yra „naujos nerašytos“ taisyklės. Mane, kaip moterį, tai jaudina, bijau, kad per greitai įmesti į gilų vandenį ir neužauginti talentai neduos geriausio rezultato, skęs, o po kelerių metų visi patraukios pečiais ir sakys: na, ką, joms nepasisekė, nors ir davėm šansą.

Taigi žmones visų pirma reikia užauginti, skirti daugiau dėmesio pirminiame, talentų auginimo procese. Jeigu mums pasako, kad reikia įdarbinti 50 proc. moterų, tai dar nereiškia, kad lygybė jau yra.

– Ar jums asmeniškai teko susidurti su tokiu seksizmu teatre ar kine?

– Su tuo teko susidurti kiekvieną dieną, nuo pat pirmos dienos šiame lauke. Į režisūrą Maskvoje įstojau iš trečio karto. Pirmą kartą manęs neėmė dėl amžiaus, antrą – dėl to, kad gimiau moterimi. Man pasakė, kad šiemet moterų į kursą neima, joms vietos nėra.

Kai stojau trečią kartą, pirma frazė, kurią išgirdau iš profesoriaus Marko Zacharovo, buvo tokia: „Moterų režisierių nebūna, bet jūs galite pabandyti.“ Tada supratau: kadangi aš neegzistuoju, turiu nuleisti galvą ir dirbti daugiau negu visi kiti (juokiasi). Kai galvą pakėliau po ketverių metų, supratau, kad padariau daugiau negu visi likę – 5-erių metų kursą baigiau metais anksčiau, buvau pirmoji tai padariusi.

Anglijoje buvo panašiai – ten atsinešiau Stanislavskio sistemos žinias, o jį visi labai vertina, vis dėlto faktas, kad esu moteris, vienaip ar kitaip visada veikė. Manau, kad net kai pradėjome veiklą su „Bohemiečiais“, visi žiūrėjo gana keistai, galvojo, kas čia bus, kas ji tokia.

Taip, tai yra vyrų profesija, vyrų pasaulis, bet būdama labai jauna išmokau į visa tai nekreipti dėmesio, todėl tos diskriminacijos nei girdžiu, nei matau.

Kino pasaulyje jau pusantrų metų vystome projektą „Šventasis“ su vienu didžiausių Holivudo prodiuserių Lorenzo di Bonaventura. Esu pirmoji moteris jo prodiusinėje komandoje per jo visą karjerą, o dėl to jam kartais yra sunku.

Kino pasaulyje jau pusantrų metų vystome projektą „Šventasis“ su vienu didžiausių Holivudo prodiuserių Lorenzo di Bonaventura. Esu pirmoji moteris jo prodiuserinėje komandoje per jo visą karjerą, o dėl to jam kartais yra sunku (juokiasi).

Kadangi tokį požiūrį patiriu labai seniai, man nėra sunku – nebesistebiu. Bet pasaulis pamažu keičiasi ir tik savo darbu ir atsidavimu galima požiūrį pakeisti.

Labai palaikau jaunas moteris kūrėjas, esant vyrų pasaulyje joms „prasimušti“ yra mažiau galimybių. Manau, kad daug kas priklauso ir nuo mūsų – visko turime siekti darbu, talentu ir kova, aišku, dėl pastarojo varianto yra liūdna.

Mano gyvenime ta kova vyko kiekvieną dieną.

Negaliu pasakyti, kad kažkas man ėjo tiesiai į akis ir įžeidinėjo. Paskutinius 15 metų žmonės bijo man sakyti į nosį (juokiasi). Tačiau taip yra, tu tai jauti, matai iš tam tikrų ženklų… Bet jeigu kreipčiau į tai dėmesį, mane sulaužytų labai greitai, atimtų jėgas, nušautų mano pasitikėjimą savimi.

2007-aisiais nustojau skaityti komentarus ir nuo to laiko niekada jų net nežiūrėjau – nei gerų, nei blogų – nieko. Gerai atsimenu netgi dieną, kada priėmiau šį sprendimą – tai buvo Jurgos Ivanauskaitės laidotuvių diena, ji gulėjo pašarvota Bernardinų bažnyčioje. Aš visą dieną prasėdėjau prie jos karsto, jaučiausi labai vieniša, skaičiau straipsnius apie Jurgą ir po vienu iš jų pamačiau apie 600 komentarų.

Tada man pasirodė, kad komentarai bus širdingi, gražūs, kad įsijungusi juos jausiuosi esanti kartu su kitais. Bet kai juos paskaičiau, supratau, kad komentarai yra absoliutus BLOGIS. Tuomet nutariau komentarų išvis nebeskaityti.

Iki šiol nežinau, ką apie mane žmonės galvoja – ar vertina gerai, ar blogai, nes nieko neskaitau. Pagal tai, kaip žmonės perka bilietus, ateina ir šypsosi, atrodo, kad kažką darau teisingai. Tikiuosi, kad visi tie, kuriems nuo mano veiklos bloga, neateina, nemato ir negadina sau gyvenimo. Juk yra šitiek daug nuostabių dalykų – visiems į „Bohemiečių“ operą eiti nebūtina (šypsosi).

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

– Kalbamės per jūsų gimtadienį. Ar tai jums svarbi proga? Kaip jį sutinkate?

– Nesu iš tų, kurie labai mėgsta gimtadienius ar juos labai sureikšmina. Man labiau patinka švęsti su draugais, būti kartu – tada jaučiu džiaugsmą. Datų neskaičiuoju, bet kai turi žmonių, kurie tave myli, nori nenori atsimeni tą dieną, nes jie tau primena (juokiasi).

Iš tikrųjų mano gimtadienis puikus – su Dexteriu jį pradėjome švęsti nuo sekmadienio, nuostabiai pavakarieniavome. Londone atsidarė labai aukštos klasės restoranas, o jo šefas yra… lietuvis Tomas Lidakevičius.

Apie Tomą Lidakevičių nieko nežinojau iki tol, kol mūsų draugas prieš kelias savaites mūsų pakvietė įvertinti naujo restorano. Kai nuėjau ir pamačiau lietuvišką šefo pavardę, vos nenukritau – tada supratau, kad nebus čia cepelinų, tai bus aukščiausio, „Michelin“ lygio vakarienė. Tai šefas, kuris 14 metų dirba svarbiausiuose Londono restoranuose, netgi tokiuose, kurie turi ir dvi, ir tris „Michelin“ žvaigždutes, o tai yra jo pirmasis asmeninis restoranas.

Labai džiaugiuosi, kad Dexteris man padarė didelę šventę – sekmadienį šventėme būtent ten. O kai man atnešė desertą su lietuvišku užrašu „Su gimimo diena“ buvo išties jaudinanti akimirka...

Šiandien mano šventė kitokia – mūsų šeimos artimas draugas Jamie Oliveris specialiai man vienai keps antį. Taigi vakaras bus pavykęs – nėra kuo skųstis! (juokiasi)

– Ar pasakytumėte, jog šiuo laikotarpiu esate laiminga? Jei ne, ko iki tos pilnos laimės trūktų?

– Esu be galo laimingas, apdovanotas žmogus, dabar turiu ne vieną pasaulį, o net du. Pagaliau savo karjeroje, kaip mama sakė, turiu du darbus, kuriuos myliu ir kuriems atiduodu visą širdį – tai mano operos pasaulis Lietuvoje ir mano kino pasaulis su Dexteriu.

Dabar turiu viską. Jeigu rytoj atsitiktų taip, kad reikėtų išeiti, neturiu nė vienos sekundės, dėl ko gailėtis, kad nepadariau visko, ką galėjau. Visgi noriu padaryti dar daugiau.

Mano istorijoje ir mano kelionėje yra vienas vizualus pavyzdys, kuris viską pasako. Kai buvau labai jauna, mes neturėjome galimybės žiūrėti vakarietiškų filmų. „Krikštatėvį“, kaip ir daugelį kitų nuostabių filmų, žiūrėjau nelegaliai, kažkokiame neaiškiame Žirmūnų bute – neatsimenu nei pas ką lankiausi, nei kur tas butas buvo.

Prisimenu tai, kad šio buto langai buvo uždangstyti apklotais tam, jog žmonės nematytų, kas vyksta viduje, o filmą žiūrėjome iš tokios nutrintos, daug kartų kopijuotos videokasetės. Nuo to laiko aš absoliučiai įsimylėjau Alą Pacino, jis man buvo tiesiog fantastiškas!

Šiandien nuo Žirmūnų gyvenimas mane nuvedė iki to, kad už poros mėnesių, Liepos vidury, ir aš būsiu toje filmo apie „Krikštatėvį“ aikštelėje kartu su jo kūrėjais, aktoriais ir turėsiu galimybę ne tik prisiliesti prie tos medžiagos, bet ir būti šios istorijos dalimi, kaip ta pati mergaitė iš Žirmūnų.

Aš negaliu nebūti laiminga, nes turiu galimybę nueiti šią kelionę, būti jos dalimi.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

15:03
10:38
13:00

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką