Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 18d. 21:02

Nuotraukose – žinomi Lietuvos žmonės paauglystėje ir jaunystėje: ar atpažinsite?

Marijonas Mikutavičius, Audrius Bružas, Kristina Kazlauskaitė, Oskaras Koršunovas Interviu
Asmeninio albumo nuotr. / Marijonas Mikutavičius, Audrius Bružas, Kristina Kazlauskaitė, Oskaras Koršunovas

Kažkada jie buvo visai kitokie, negu mes juos žinome dabar – kai kurie iš jų maištavo, rengėsi ekstravagantiškai, bet dabar pasikeitė neatpažįstamai. Tiesa, kai kuriuose jų dar tebegalima pažinti tuos pačius žavius bruožus. 15min galerijoje – išskirtiniai Lietuvos žymių žmonių vaikystės, paauglystės ir jaunystės kadrai bei mintys apie tai, ką anuomet reiškė kitoniškas stilius.

Lietuvos žymių žmonių vaikystės, paauglystės ir jaunystės kadrai – galerijoje:

Žavus jaunuolis su džinsiniu švarkeliu, sportbačiais ir ilgais plaukais – toks kadaise buvo režisierius Oskaras Koršunovas. 15min jis pasakojo, kad taip rengėsi tikrai ne be reikalo – jo paauglystės laikotarpiu akį rėžianti apranga buvo itin svarbus asmenybės aspektas. Tai buvo tarsi asmeninių pažiūrų manifestas, tarsi pasakymas, kad kam nors yra nepritariama.

Išsiskirianti apranga, kaip kova prieš sistemą

„Buvo svarbūs skiriamieji ženklai. Aprangos kodas buvo tam tikras savęs pozicionavimas, nuoroda, kad priklausai vienai ar kitai grupei. Iš esmės savotiškai įdomus buvo laikas, – atgal į savo paauglystės metus žengė režisierius. – Tai buvo maištas. Ir maištas buvo ne kaip jaunuolių judėjimas, o kaip maištas prieš sistemą. Tarkim, jeigu tu eini su ilgu lietpalčiu ir su tam tikra šukuosena, tai buvo aišku, kad esi toks antisisteminis.“

Toks „antisisteminis“ buvo ir dabar visiems gerai žinomas režisierius O.Koršunovas, kaip pats teigė, turėjęs net porą paaugliškų stiliaus etapų.

„Vienas etapas buvo pankavimo. Aišku, tuo metu buvo labai svarbu apranga, tam tikri kodai, ženklai. Po to buvo tarsi tokia post-panko, new-wave'o naujoji banga, tai irgi buvo labai svarbu, bet tai jau buvo kitoks stilius“, – 15min pasakojo režisierius Oskaras Koršunovas.

Tuo metu, anot O.Koršunovo, net mokykloje direktorius sakydavo, kad tie, kurie yra apsirengę rudais ar žaliais marškiniais, dėl to yra fašistai.

Asmeninio albumo nuotr./Oskaras Koršunovas paauglystėje
Asmeninio albumo nuotr./Oskaras Koršunovas paauglystėje

„Taigi vyko tam tikras sąjūdis, bet tas sąjūdis, aš dabar galvoju, prasidėjo tarp jaunimo žymiai anksčiau – gal 1984-aisias. Jaunimas tą sąjūdį savotiškai ir kūrė. Dėl to gatvėse kibdavo ir milicinininkai, ir, kaip tais laikais sakydavome, montanos, tam tikri gatvės chuliganai, kurie savotiškai palaikydavo tvarką. Taigi, jeigu tu ėjai kažkaip keisčiau apsirengęs, jie turėjo tarsi moralinę teisę tave auklėti su kastetais ir visokiomis kitokiomis priemonėmis, kurias turėjo“, – pasakojo O.Koršunovas.

Kaip dabar prisimena režisierius, tuo metu antisisteminis jaunimas taip pat nebuvo pėsčias – gynėsi, dažnai po miestą vaikščiodavo su ginklais, todėl toks savęs pristatymo būdas kartkartėmis privesdavo ir prie muštynių.

Asmeninio albumo nuotr./Oskaras Koršunovas paauglystėje
Asmeninio albumo nuotr./Oskaras Koršunovas paauglystėje

Tiesa – tokie jaunieji maištautojai ne tik nuspalvindavo gatves, bet ir stengdavosi įnešti šviesos į nusistovėjusią visuomenę – O.Koršunovas atsimena, kad jaunimas reikšdavosi ir pokalbiuose, ir intelektualinėse diskusijose.

Tam, kad plėtotų savas idėjas, antisisteminiai turėjo net specialias lokacijas, kuriose rinkdavosi. Keletą jų pamena ir pats režisierius.

„Rinkdavosi Kalnų parke, Sporto rūmuose, prie Žemaitės paminklo Gedimino (tuo metu – Lenino) prospekte. Ir buvo kavinės – ledainė, „Vaiva“, čia, Pilies g. pradžioje. Dar kažkiek rinkdavosi „Žibutėje“, nors anksčiau ten buvo hipių vieta“, – paaugliškų susirinkimų vietas vardijo O.Koršunovas.

Tomo Ivanausko nuotr./Koršunovas „Kankinio“ repeticijoje
Tomo Ivanausko nuotr./Koršunovas „Kankinio“ repeticijoje

Po kurio laiko, anot režisieriaus, aprangos kodai pasidarė nebe tokie svarbūs. „Nors kai kurie aprangos kodai išliko, gal net sąmoningai buvo nukreiptas dėmesys į tai, ar tu atrodai labai respektabiliai. Tai vėlgi kalbėjo apie tai, kad pasidarė svarbiau kiti dalykai – dvasiniai, darbas. Spontaniškai atsirado tokio menininko, kuris labiau rūpinasi savo vidumi nei išvaizda, kodas“, – asmeninius pokyčius atpasakojo dramaturgas.

Pranešimą Gorbačiovui skaitė su bliuzele

15min susisiekus su visuomenės veikėju, politiku Vytautu Landsbergiu, šis skubiai bėgo ieškoti savo paauglystės nuotraukos. Nuskenavęs seną kadrą, jis sutiko papasakoti ir apie nuotraukos kontekstą bei kitą, tačiau vieną įsimintiniausių atvejų tiek jam pačiam, tiek kitiems, kai pademonstruotas stilius Sovietų Sąjungai transliavo maištingą žinią.

„Čia man maždaug 16 metų, turbūt 1948 metai – tai buvo mano pirmasis tarptautinis šachmatų turnyras, Sovietų Sąjungos jaunimo pirmenybės. Aš važiavau į Estiją, prie Talino buvo toks uostas, toks kurortas, ten vyko tas turnyras. Atsimenu, kad ten ruošiausi su Viktoru Korčnojumi ir kitais žinomais šachmatininkais. Su manimi važiavo net du treneriai, buvo rūpinamasi, kad aš ten pasirodyčiau ne visai paskutinis“, – paauglystės atsiminimais dalijosi pašnekovas.

Asmeninio albumo nuotr./Vytautas Landsbergis paauglystėje
Asmeninio albumo nuotr./Vytautas Landsbergis paauglystėje

Tuo metu V.Landsbergiui žaisti sekėsi neblogai. „Bet man pritrūko pusės taško per mano paties klaidą. Partiją aš jau buvau beveik laimėjęs. Bet taip atsitinka sporte“, – kalbėjo V.Landsbergis.

Dabar, anot jo, prie šachmatų lentos prisėsti tenka nebent labai retai. „Nėra nei su kuo, nei progų, nei laiko. Kol dar anūkai domėjosi ir žaisdavo, tai kartais su anūkais pažaisdavau, bet dabar jie suaugę. Net ir proanūkis kurį laiką domėjosi šachmatais, mes kartais pažaisdavome. Jis vis žadėjo prieš mėnesį ar du pas mane ateiti pažaisti šachmatais, bet taip ir nerado laiko ir neatėjo“, – gailėjosi pašnekovas.

Tiesa, svarstydamas paauglystės ir jaunystės stiliaus pokyčius, V.Landsbergis tikino, kad apranga ir prabanga jam niekada nebuvo pernelyg svarbios. „Nei aš neturėjau, nei mano mama neturėjo tokių galimybių, tai nebuvo visai jokios idėjos“, – pridūrė jis. Būtent V.Landsbergio mamai jo paauglystėje tekdavo našta sūnui parūpinti gražesnius drabužius – juk politikui neretai tekdavo lipti ant scenos kaip muzikantui ir pasirodyti koncertuose.

„Taigi iš kokio nors mano tėvo likusio kostiumo persiūdavo man kitą kostiumą ir pritaikydavo mano egzaminams konservatorijoje. Tai iš bėdos buvo ta visa apranga, nebuvo jokio stiliavimo“, – tikino jis.

Kaip vėliau prisiminė V.Landsbergis, jo aplinkoje kiti visada rasdavo būdų apsirengti stilingai kitomis priemonėmis – dėvėdavo gėlėtas kelnes, nešiodavo džinsinius drabužius.

Landsbergis.lt nuotr./Vytautas Lansdbergis jaunystėje
Landsbergis.lt nuotr./Vytautas Lansdbergis jaunystėje

„Bet man tai nebuvo aktualūs dalykai – ar amžius nesutapo, o gal aš jau buvau šiek tiek vyresnis, kai jie pradėjo nešioti gobeleno kelnes“, – svarstė politikas ir pridūrė, kad suaugusiajam tuo metu gėlėti drabužiai jau netiko – tai buvo moksleivių pramoga.

Vis dėlto, kaip pasakoja V.Landsbergis, tam tikras supratimas, kad apranga yra reikšminga, atsirado jo politinio gyvenimo pradžioje.

„Iki šiol žmonės nustemba pamatę filmuotą medžiagą arba nuotraukas, kaip aš pasirodau viešumoje, pagrindiniame Sovietų Sąjungos politiniame forume, Maskvoje, Liaudies deputatų suvažiavime, kur Lietuvos delegacijoje dažnai būdavau pagrindinis kalbėtojas. Per savo svarbiausią kalbą aš išėjau kalbėti prie visos nomenklatūros ir Gorbačiovui su tokia visiškai nebūdinga bliuzele, o ne su švarku ar kostiumu“, – išskirtinį atvejį prisiminė politikas. Anot jo, ši kalba ir teiginiai daugiausia buvo adresuoti pačiam Gorbačiovui, o tekstas buvo įteiktas tiesiai jam į rankas.

Minėtoji palaidinė tokia proga tikrai negalėjo tikti – ji, pasak V.Landsbergo, buvo pusiau sportinė, pusiau turistinė, todėl daug kam toks politiko sprendimas pasirodė mažų mažiausiai keistas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vytautas Landsbergis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vytautas Landsbergis

„Jaunesni žmonės ir dabar prisimena ir sako, kad štai išėjo žmogus, parodydamas, kad jis yra kitoks. Tame buvo truputį hipiško protesto, bet ne provokuojamo. Tiesiog visi žmonės ten buvo arba kostiumuoti, arba uniformuoti kariškiai su medaliais, taigi, labai pakylėta publika“, – sudarytą kontrastą žodžiais nupiešė V.Landsbergis.

Kaip dabar politikas mano, galbūt šiuo atveju jam įtakos padarė ir jaunystės draugas, kuris Amerikoje buvo „Fluxus“ ultraavangardinio judėjimo pradininkas, ideologinis vadas. Judėjimu buvo pabrėžiama absoliuti laisvė – laisvė aprangos, daiktų, kaip meno objektų, eksponavimo, nors iki tol jie laikyti menu nebuvo.

„Tai buvo antimenas, bet jis buvo eksponuojamas – jis dirgina protą ir skatina galvoti: kas čia tokio, kodėl taip keistai eksponuojama. Jeigu žmogus išeina į iškilmingą rimtą renginį keistokai apsirengęs, tai galbūt eina iš to paties prado, nori ką nors tuo pasakyti“, – kalbėjo pašnekovas.

VIDEO: TSRS liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje, 1989 m. gegužės 31 d. (archyvinė medžiaga)

Anot jo, savo išvaizda idėjas galima manifestuoti, tačiau nebūtinai įžūliai – galima ir neprovokuojamai būti kitokiam. Sakydamas kalbą V.Landsbergis, kaip jis pats teigia, galėjo pasirodyti kaip iš kito pasaulio, kaip iš kitos civilizacijos, galbūt iš kitokios šalies, tačiau iš ne visai sovietinės.

„Atsimenu, kaip apibūdindavo, kai kur nors Leningrade vykdavo jaunimo, studentų ar jaunų dėstytojų, kurie šiek tiek kitaip elgiasi, kitaip atrodo, ekskursijos. Jų paklausia: ar jūs sovietiniai ar ne? Ir jie atsakė: mes ne visai susovietinti. Labai šmaikščiai. Man tas patiko“, – pasakojo V.Landsbergis ir pridūrė, kad vis dėlto apranga sovietmečiu pasakyti galėjo daug.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:11
01:50
00:43

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką