Tai – netradicinis žymių šalies teatralų sukurtas veikalas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Pastatyme susibūrę triūsė net keturi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: libreto autorius Sigitas Parulskis, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius ir dirigentas Robertas Šervenikas.
„Post futurum“ kostiumus sukūrė dailininkė Agnė Kuzmickaitė, įspūdingas vaizdo projekcijas – Rimas Sakalauskas. Pastatymo choreografija rūpinosi Vesta Grabštaitė, šviesomis – Eugenijus Sabaliauskas.
Šio visų profesionalų darbo nepraleido ir žinoma publika. Tarp jų ir Jonas Sakalauskas su žmona Agne, neseniai pradėjęs vadovauti Operos ir baleto teatrui, menininkė Agnė Kišonaitė su vyru Mantu ir daugelis kitų.
Šios operos veiksmą kažkur Visatos platybėse pradeda Dievas (premjeroje jį dainavo Liudas Norvaišas) ir Šėtonas (Mindaugas Jankauskas). Jie nusprendžia statyti operą Lietuvos istorijos motyvais. Kaip mat prisistato fotografas paparacis (mimanso artistas Tomas Dapšauskas), kurį Dievas neapsikentęs paverčia Ožiu.
Scenoje išnyra Vytautas Didysis (Žygimantas Galinis) ir dainuoja apie Lietuvą „nuo jūrų ligi jūrų“. Jį apspinta Šėtono siųstas spalvingas kekšių choras ir nusitempia pragaran. Tuo metu daktaras Jonas Basanavičius (Eugenijus Chrebtovas) savo kambaryje ilgisi mirusios žmonos Gabrielės Eleonoros. Pasirodo jos dvasia (Joana Gedmintaitė), ir abu atlieka lyrinį meilės duetą…
