TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Ovidijus Vyšniauskas: ir duetai juk – tik žaidimas

Ovidijus Vyšniauskas ir Irena Matijošaitienė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Ovidijus Vyšniauskas ir Irena Matijošaitienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Skandalas! LNK projekte „Žvaigždžių duetai“ – skyrybos. Priežastis – tokia, kaip įprasta: nesutapo charakteriai. „Bet juk visa tai – tik žaidimas“, – šypteli dainininkas Ovidijus Vyšniauskas (52). Neatrodo, kad jis labai graužtųsi dėl iširusio dueto su kauniete verslininke Irena Matijošaitiene.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Ovidijau, sakei, gyveni tarp Kauno ir Rygos. Ką ten veiki?

Ne taip seniai Rygoje įvyko operos „Game is Over“ („Žaidimas baigtas“) premjera. Tiesą sakant, tai dar ne opera, tik jos fragmentai – didžiulis krikščioniškas projektas. Ne vienas jame dalyvavau – ir Česlovas Gabalis, Vladas Kovaliovas, Vaidas Vyšniauskas.
Operoje skambėjo Biblijos tekstai, istorija nuo tada, kai iš dangaus buvo ištrenktas Liuciferis iki Armagedono – paskutiniojo teismo dienos. Dainavau pranašo partiją. Buvau toks pagyvenęs pranašas vienuolio abitu. Vaidmuo – vienas iš pagrindinių.
Tai, apie ką kalbame per muziką, dabar itin aktualu. Žmonėms nebėra daugiau ko griebtis, kuo tikėti...

Vis labiau atsigręžiame į dvasines vertybes?


O į ką dar gręžtis? Kartą su draugu žvejojau. Išsikalbėjome. „Ai, – sako mano draugas, – tas tavo Dievas... Mano dievas – tai „žalias“.“ Suprask, doleris. Tada aš jo klausiu: „O kas, jei vieną dieną tavo dievas ims ir baigsis?“ „Nežinau, – sako draugas, – turbūt teks nusišauti.“ Ir iš tiesų atėjo laikas, tas žmogus viską prarado, dvi savaites gulėjo ištiktas komos. „Pavedė“ tas žalias dievas... Aš turiu vienintelį ir žinau, kad jis manęs niekuomet neapleis.
Patikėk, tiek muzikos esu krimtęs, tiek daug klausęsis, bet kai dainuoju pranašą, šiurpas eina per nugarą. Per premjerą tūkstančiai žmonių stovėjo ir plojo plojo. Džiaugsmo buvo ir ašarų – pačių tikriausių.

Štai tau ir prasmė, matyt!

Dainuoti – visada misija. Juk žiūrovams nepasakysi, kad dantį skauda, kad namie blogai. Tai nėra lengvas ir paprastas darbas, kaip daug kam gali pasirodyti. Anąkart tėveliui skundžiuosi: ir tada dirbu, ir tada, negaliu atvažiuoti. O jis man: „Koks ten tavo darbas? Taigi šventė viena!“ Vienas vienaip tą darbą supranta, kitas – kitaip. O tu nulipi nuo scenos visą save atidavęs, prie tavęs kas nors su diktofonu ar mikrofonu. Taip ir norisi pasakyti: leiskit pirmiausia ramiai pabūti.

Tikriausiai ir pabūni? Juk balių festivalių tavo gyvenime nebėra?


Kad nebe jaunystė, nuo tiltų nebešokinėjame. Išsikrauti kitaip norisi – patylėti, miške pabūti. Turiu tokią auksinę vietelę prie vandens. Nuvažiuoju, atsigulu naktį po žvaigždėmis, žuvys pliaukši, paukščiai suokia. Galvoju: dar ir toks gyvenimas yra! Šiemet pirmą kartą Naujuosius sutikau su šeima. Neprisimenu, kada taip buvę... Nuvažiavom į mišką, bičiulis girininkas uždegė didžiulį laužą, susėdom ant šieno prikimštų maišų – ugnis, mėnesiena, balta aplink, tokia ramybė... Niekada tokios šventės neturėjau.

Aš laisvas žmogus, bet nesu profesionalus įžeidinėtojas. Jei kas buvo ne taip, Irute, atsiprašau.

O kaip tavo kūryba?

Turiu nedidelę studiją, joje ir kuriu.

Gal ir vaikai padeda? Ar nors vienas pasuko tėvo pėdomis?

Vidurinioji, Aušrinė (20), labai muzikali. Iš pradžių atrodė, kad dainuos, bet dabar visa paniro į šokį – flamenką. Vyriausioji Vaiva (33), nors ir baigė muzikos mokyklą, tapo medike, su vyru gyvena ir dirba Osle.
Padovanojo anūkutį man, Gustui jau metukai, esu tėvukas. Mažėliui Adomui (8) rūpi viskas. Moka Michaelo Jacksono judesius, turi puikią muzikinę atmintį, lanko muzikos mokyklą. Kai perpras natas, pažins fortepijoną, galės rinktis, ką nori. Gal kada ir sudainuosime kartu.
 
Galima tikėtis naujo tavo albumo?

Jo įrašai šiek tiek pristabdyti, užgriuvo kiti darbai. Krizė? Ji kažkaip vis pro šalį, pro šalį. Man atrodo, jei žmogus ją įsileis vidun, tai ir paskęs. Kai viduje užimta, jokiai krizei neatsiras vietos. Neabejoju, kad „užsilenks“ tie, kurie gyvena ir tiki, ką sako spauda, televizija. Tai tokia programa! Aš netikiu ir nesirengiu stabdyti savo, savo vaikų gyvenimo galvodamas apie krizę. Ne toks žmogus! Nenoriu elgtis, kaip kažkam patogu.
 
Dažnai taip elgiesi?

Taip jau išeina... Masėms skirtos taisyklės man netinka, aš jų nesuprantu.

Na, judviejų skyrybos su Irena Matijošaitiene „Žvaigždžių duetuose“ irgi – ne pagal taisykles...

Susitinka skirtingi žmonės. Jų gyvenimai, lūkesčiai skiriasi. Vienokie buvo manieji, kitokie – Irutės. Keista, kai kalbama apie šaltus tarpusavio santykius. Mūsų namų durys buvo plačiai atvertos, mano studijoje dirbdavome.
Iš tiesų tai – juk tik žaidimas. Anksčiau ar vėliau visi iš jo iškris, išsibarstys.

O gal kai kurie žmonės per rimtai žiūri į tokius žaidimus?


Na, esu žaidęs ir rimtesnių. Šiaip ar taip, profesionalas, teko rimčiau laimėti ir dar rimčiau pralaimėti – toks gyvenimas. Aš nesureikšminu, kai kas sureikšmina...

Kad televizijoje taip jau yra – viskas lyg pro didinamąjį stiklą...


Na, pagaliau yra bloga naujiena (juokiasi)! Žinai, jei atsiduočiau tam žaidimui visiškai, tai gulčiau su duetais ir kelčiausi. Tik tada reikėtų viską stabdyti, aukoti kitus savo darbus ir užsiėmimus. Taisyklių privalu laikytis – žaidime turi būti žaidimo. Imsies iš visų jėgų, susireikšminsi – tik įtampos atsiras. O jei, neduok Dieve, nepavyks, viskas pradės rodytis tikra katastrofa. Neverta nieko taip giliai imti į širdį.
Prisipažinsiu: blogai jaučiausi pamatęs, kaip už mus balsuoja žmonės. Tikrai buvo nesmagu, bet nemanau, kad toks balsavimas specialiai suorganizuotas. Simpatijos, pažįstamų būrys, ėmė visi ir sužaidė. Tik argi tai tragedija? Nukrito tiltas? Lėktuvas sudužo? Kad tik tiek bėdos...

Įsivaizduoju, duetai buvo taip sumanyti – dainuoja profesionalas ir neprofesionalas. Mudu su Irena tokie ir buvome, o pasirodo, įmanoma gerokai daugiau. Ar chorvedys neprofesionalas? O choras? Tai gal man Joe Cockerį pasikviesti? Aš, jis, Irutė vidury – štai jums mūsų duetas.
Esu dirbęs ir su Inga Valinskiene, ir su Irena Starošaite, suprantu, prie kiekvieno žmogaus reikia skirtingai prieiti. Gal nesu pats geriausias mokytojas, bet žinau, kaip pateikti dainą. Mums pusmetį reikėjo ruoštis, kad rezultatai būtų geri, o dainuoti turėjome tuojau pat. Tik žiūrėti į visa tai reikia paprasčiau...

Ne visada pavyksta...

Aš laisvas žmogus, bet nesu profesionalus įžeidinėtojas. Jei kas buvo ne taip, Irute, atsiprašau.
 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką