Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pabėgimas į Akropolį su Aidu Giniočiu

Keistuolių teatro vadovas Aidas Giniotis
A. Aleksandravičiaus nuotr. / Keistuolių teatro vadovas Aidas Giniotis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prieš spektaklio „Pabėgimas į Akropolį“ premjerą režisierius Aidas Giniotis atsakė į keletą 15min.lt klausimų. Priminsime, kad spektaklis „Pabėgimas į Akropolį“ sukurtas pagal Teatro „Atviras ratas“ aktorės, pradedančios dramaturgės Marijos Korenkaitės pjesę.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jūs esate žinomas Lietuvos dainų kūrėjas ir atlikėjas, kompozitorius, aktorius ir režisierius. Kaip visur suspėjate?

Kas baisiausia, nesuspėju. Bet tai leidžia atmesti smulkius dalykus, susikoncentruoti į svarbiausius. O dar baisiau – ne visada sugebu atskirti smulkmenas nuo svarbių dalykų. Todėl tenka pasikliauti likimu.

Tuomet kokią vietą Jūsų gyvenime užima aktorystė?

Aktorystė po truputį tampa mano hobiu. Tai visai neblogai, nes dar iki galo neišbarsčiau savo profesionalumo apraiškų, o vis rečiau pasitaikanti laimė vaidinti palaiko scenos pasiilgimo alkį.

Jūsų režisuotame spektaklyje „Pabėgimas į Akropolį“ parodomas šių dienų pasaulis. Ką apie jį manote? Ir apie jo žmones?

Esu žmogus, kuriame nuolat kariauja optimistas ir pesimistas. Lygiai taip pat sėkmingai galiu ir susinervinti, ir nusijuokti, susidūręs su mus supančia tuštybe, banalumu, nuogu materializmu. O kartais galiu nepagrįstai nuliūsti, patekęs į mano idealus atitinkančią terpę. Todėl ir spektaklis „Pabėgimas į Akropolį“ ir tragiškas, ir linksmas vienu metu. Bet čia ne vien mano nuopelnas. Pagrindas tam – puiki aktorės Marijos Korenkaitės pjesė.

Esu žmogus, kuriame nuolat kariauja optimistas ir pesimistas. Lygiai taip pat sėkmingai galiu ir susinervinti, ir nusijuokti, susidūręs su mus supančia tuštybe, banalumu, nuogu materializmu.

Spektaklyje „Pabėgimas į Akropolį“ akivaizdi kova tarp iliuzijos ir tikrovės. Kaip manote, ar įmanoma pagauti ribą tarp iliuzijos ir tikrovės?

Visą gyvenimą ją gaudau, žengiu už jos ir atgal, nes visą laiką kuriu iliuziją – teatrą. Ir turiu pastebėti, kad toje susikurtoje iliuzijoje kartais būna daug geriau nei tikrame gyvenime.

Tai toli gražu nebe pirmas jūsų režisuotas spektaklis. Kaip atėjo mintis režisuoti spektaklius?

Matyt, turiu tokią paskirtį iš prigimties. Galima tai vadinti ir Dievo dovana. Galima vadinti žiauriuoju likimo pirštu. Režisūra į mano kūrybinį gyvenimą atėjo savaime. Dar mokydamasis aktorystės akademijoje dažnai padėdavau draugams tvarkyti ištraukas, organizuodavau darbą, tik baigęs dirbau aktorystės dėstytoju, pirmaisiais metais teatre dažniau nei kiti, bėgdavau į salę pabūti „akimi iš šono“... Todėl nepajaučiau to didelio lūžio, pradėjęs režisuoti.

Kaip manote, ko žiūrovai pasisemia iš spektaklių?

Jei nepasisemtų, nustočiau kūręs. Nesakau, kad visi. Jei žiūrovas eina į teatrą tik pasijuokti ar dėl to, kad eiti į teatrą – „geras tonas“, jis ir gauna tik tai, ko atėjo. Bet jei žiūrovas ateina nusiteikęs tam tikram kūrybiniam dialogui tarp savęs ir aktoriaus – tada pasisemia abu. Tiek kūrėjas, tiek žiūrovas.

Kaip vertintumėte šių dienų jaunuosius aktorius?

Teigiamai. Po ilgo laiko grįžau dėstyti į Muzikos ir teatro akademiją, kur su Vladu Bagdonu išleidome vadinamąjį jaunųjų „keistuoliukų“, arba „Atviro rato“, kursą. Jis suteikia daug optimizmo, žvelgiant į ateinančią kartą. Jų kartai priklauso ir Rimo Tumino kursas, ir Gintaro Varno „utopistai“, ir kiti puikūs kursai. Regis, ši karta gali teigiamai paveikti ir stipriai pagyvinti šių dienų Lietuvos teatrą. To jiems labiausiai ir linkiu.
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką