Ar lietuviai šiuo metu jau perka kalėdinius atvirukus?
Kada prasidės masinis pirkimas, niekada nežinai. Čia kaip abra kadabra. Matyt, tai dažnai net priklauso nuo temperatūros ore (šypsosi). Tačiau didelės kompanijos kalėdiniais atvirukais pradeda rūpintis dar spalio mėnesį.
O kada jūs pati pradedate apie juos galvoti, kada prasideda kūrybos procesas?
Aš visą laiką svajoju per vienas Kalėdas nusipiešti kolekciją kitoms Kalėdoms. Bet taip beveik niekada nepavyksta, nes Kalėdos mūsų leidykloje „Nieko rimto“ yra rūpesčių metas ir reikia visų darbuotojų turimų pajėgumų. Be to, aš dar turiu dirbtuvę „Menų valtys“, kurioje darau daug visokių užsiėmimų vaikams. O dar tas kalėdinis šurmulys, kurio metu padaugėja visokių renginukų.
Pradedi galvoti, jog po Kalėdų, per vaikų atostogas, kai bus štilis, aš pradėsiu kurti kitoms Kalėdoms. Tada labai džiaugiesi iškritusiu sniegu ir kartais net ir pavyksta nupiešti vieną kitą atviruką. Iki Trijų karalių dar būna nenupuoštos eglės, įkvepia šnarantis dovanų popierius šeimos šventėse – dar kurį laiką laikosi tas šventės pojūtis, tie šampano burbuliukai. O norėdamas sukurti kalėdinį atviruką tu turi būti nežmoniškai šventiškai nusiteikęs. Tau turi būti tokia šventė sieloje, kad būtų įmanoma sukurti atviruką.
Pavyzdžiui, dabar įtikėti Kalėdomis dar yra sunkoka. Bet tai yra specialybės dalis, kaip ir dizaineriai vasarą gamina kailinius ir žieminius batus, o žiemą galvoja apie vasaros kolekciją, maudymosi kostiumėlius ir plazdantį šilką, tai panašiai ir su atvirukais.
Dažniausiai liepos mėnesį aš užsidarau, sulaukiu tamsios nakties, pabandau įsivaizduoti, kad lauke sniegas...
Kažkur skaičiau, kad ir Žiulis Vernas panašiai rašydavo – jis iš tikrųjų niekur nekeliaudavo iš namų, bet žinojo, koks oras Arktyje, net peršalo rašydamas apie tuos nuotykius. Man būna panašiai. Tu gali susikurti tokią atmosferą, kad sunku būna patikėti, kai pateka saulė ir tu atskleidi užuolaidas, o lauke žalia. Juk pas tave tik ką siautėjo pūgos, snigo, skambėjo varpeliai ir visa kita. „Įvažiavimas“ į temą yra įmanomas kūrybiškiems žmonėms, turintiems išlavintą vaizduotę.
Kitą kartą spėji kokią kolekciją sukurti vėliau, kokį rugpjūčio mėnesį, kai traukiasi vasara, kai apima nostalgija. Tačiau būna, kad turi sukurti atviruką Kalėdoms, kai lauke saulė šviečia, lapai plazda, o tu nors į šaldytuvą lįsk.
Jeigu tu nori žmogui pasakyti, kad „aš esu ir tave sveikinu“, tai, žinoma, pakanka tik internetinio atviruko.
Kurdamas kalėdinį atviruką turi patikėti Kalėdų stebuklu. Kalėdinis atvirukas tai yra naivumo koncentratas, kaip ir Kūdikėlis Jėzus. Tai yra simbolis, į kurį įsikūnija absoliutus nekaltumas, skaistumas. Tu, darydamas atviruką, turi būti panašaus lygio, nes kitaip tu meluosi. Tu tikrai turi tikėti varpeliais, žvaigždelėm, briedžiukais, sniegeliais ir tuo gėriu, ramybe, kuri sklinda iš atviruko.
Šiemet turiu labai daug darbo su atvirukais, nors, atrodo, turėtų būti štilis. Tačiau susidomėjimo sulaukiame labai didelio, o ir minčių, neįgyvendintų eskizų dar turiu, todėl galbūt sausio mėnesį tikrai nusipiešiu kitas Kalėdas.
Ar Lietuvoje egzistuoja atvirukų siuntimo tradicija?
Aš nežinau ar ji kažkuo skiriasi nuo kitų šalių atvirukų siuntimo tradicijos. Gal tiek, kad lietuviai nesiuntinėja atvirukų ta proga, kad „smagiai pagėrėme arbatos vakar“. Britai siunčia atvirukus dėl to, kad „geras vakar buvo vakarėlis, labai ačiū“. Tokie atvirukai jiems reikalingi kasdien. Arba laidotuvių proga masiškai yra siunčiami užuojautos atvirukai. Pas mus tik po truputį atsargiai gal į puokštę įdedama. Pas mus pagrindinė proga susirašinėjimui atvirukais yra Kalėdos, gal kažkiek Velykos, paskui gimtadieniai.
Ar atvirukų kultūrai turi įtakos technologijų plitimas?
Jeigu tu nori žmogui pasakyti, kad „aš esu ir tave sveikinu“, tai, žinoma, pakanka tik interneto ir jame tu gali tai padaryti daug efektingiau: viskas ten gali krutėti, judėti, mojuoti, groti. Bet žmogus tik išklausys tą atviruką ir viskas. Na, gal dar parodys draugams, bet kiek kartų – klausimas, nes visiems laikas brangus. Toks atvirukas nusistums kaip seniena.
Popierinis atvirukas ant palangės kurį laiką stovės tikrai. Vėliau bus gaila jį išmesti, jei jis bus gražus. Jei jis bus ekskliuzyvinis, jis bus saugomas kaip meno kūrinys. Jei visiškai ekskliuzyvinis – jis galbūt bus įrėminamas ir taps to žmogaus gyvenimo dalimi. Taip kad šios dvi sritys pasiskirsto.
Skubantiems, greitiems „pusryčiams“ bus „McDonald's'“, o rimtiems pabendravimams – restoranas.
Tačiau mes kuriame visokius atvirukus. Labai liūdna būna nuvilti, kai žmonės prašo elektroninės versijos. Tada pagalvoji, kad tikrai nesunku ją padaryti, tam nereikia didelių gabumų. Be to, kuo jis blogesnis?
Kokį atviruką pasirinkti priklauso nuo poreikio. Jei reikia tik užsidėti pliusiuką, kad pasveikinau, tuomet gal ir verta pirkti elektroninį variantą, nes nereikia rūpintis atviruko siuntimu, voko pirkimu, o gal ir finansų ne visada tam yra. Čia panašiai kaip su maistu: juk ir į brangų restoraną kasdien nenueisi.
O kokie jūsų pačios mėgstamiausi atvirukai?
Man mieliausi atvirukai tie, kuriems visai netaupomi pinigai, kuriems gali pasirinkti popierių, spausdinimo techniką ir laiko turi pakankamai, kad galėtum jį padaryti puikų, vertą įrėminimo. Turiu tokius draugus Prancūzijoje, kurie atvirukus gamina rankomis. Tas atvirukas yra įpakuojamas ne šiaip į kokį voką, o į medinę dėželę. Mes, deja, Lietuvoje negalime sau tokių atvirukų leisti, nes nelabai bus kas juos perka. Bet tokią svajonę visada turėjau.
Man patinka ieškoti turinio ir leisti sau į atviruką jo sudėti daug, kad atvirukai šnekėtų apie vertybes.
Atvirukas nori nenori atsiduria praeivių sraute, ar tai būtų prekybos centras, ar knygynas, ar kioskas. Vis tiek jis patiria pirmą išbandymą – žmonių srautą, kuriame žmogus užmeta žvilgsnį kelioms sekundėms ir jis turi suprasti, apie ką tame atviruke kalbama. Atvirukas turi būti toks koncentruotas, toks lengvas, kad žmogus prarytų tą mintį ir prieitų iš arčiau su ja susipažinti. Tai turi būti tokio stiprumo kūrinys.
Jaunam dailininkui tai didelis išbandymas, dėl to atvirukų kūrėjai dažniausiai garsūs tampa jau po mirties. Tik tada jų darbai būna tokie žinomi, kad juos atpažįsti vien užmetęs akį. O vat pabandyk būti nežinomas ir nupiešti sparnuotą karvytę, kad žmogus ją pamatęs sakytų: „A! Aš turiu prieiti iš anksčiau pažiūrėti!“. Tai tas pats kas skambinti tylia fleita viduryje turgaus. Tačiau būna, kad net ir tyliausia muzika yra girdima didžiausiame triukšme. Man toks iššūkis patinka.
Visi specialistai, matę mano atvirukus, sakė: „Tai net ne atvirukai, tu per daug užkrauni turiniu. Ką jie veiks prekybos centre?“. Bet aš pagalvojau, kad mes visi dabar esame „Akropolyje“, neslėpkime to. Kaip ten bebūtų, visiems patogu prisiparkuoti ir be lietaus vaikščioti ir apsipirkinėti. Taigi natūraliai kultūra turi atsirasti ten, kur taip neskanu jai būti, nes tai yra tarnystė žmogaus sielai. Bepigu tarnauti brangioje galerijoje vien tik išrinktiesiems, bet tai yra apsaugota nuo visko. Bet pabandyk tu, artistas, išeiti į gatvę ir tą meną pateikti banaliam žiūrovui, sujaudink tą, kuris užsidaręs, kuris nieko nežino. Tai štai aš ir mėgstu tokius iššūkius.
Papasakokite, kaip atsitiko, kad jūs nuo atvirukų kūrybos perėjote prie knygų rašymo?
Iš tiesų mudu su Arvydu Vereckiu buvome geri pažįstami, jis nuolat stebėjo mano, kaip dailininkės, kelią. Jam buvo įdomu, kaip tokia trapi moteris kaip aš gali save išlaikyti neišeidama iš namų. Tuo metu, daugiau prieš dešimtmetį, aš piešdavau mažus paveikslėlius. Per įvairias muges ir šventes aš jų realizuodavau tiek, kad man užtekdavo pragyventi. Mano poreikiai būdavo nedideli, vaikiukai maži, taigi aš iš to gyvenau. Arvydas man tada sakė: „Gerai, tau dabar sekasi. Bet ar tu žiūri į priekį?“. Aš tuo metu buvau apimta tokios visuotinės susitaikymo filosofijos, todėl sakiau, kad kaip paukštelis randa ką palesti, tai ir mes, jei likimas bus geras, būsime pavalgę. Darbo nebijau jokio: jei nepirks paveikslėlių, eisiu dirbti ką nors kitą.
Bet net tada jau buvau pakankamai žinoma kaip dailininkė, tokia originalė, todėl pas mane ateidavo labai garsios firmos, nes tik jos tada galėdavo sau tai leisti, užsisakyti individualių šventinių atvirukų. Tada kilo mintis, kad galbūt reikėtų išleisti ne tai, ką tau užsako, o tai, ko tu nori pati. Taip aš sukūriau pirmąją savo angelų kolekciją.
Tada Arvydas įkūrė leidyklėlę, kuriai panaudojo tokią mano frazę – pasiteisinimą „Nieko rimto“. Kai kas nors klausdavo, ką paišai, atsakydavau: „Nieko rimto“.
Pabandyk tu, artistas, išeiti į gatvę ir tą meną pateikti banaliam žiūrovui, sujaudink tą, kuris užsidaręs, kuris nieko nežino. Tai štai aš ir mėgstu tokius iššūkius.
Paskui mane visada ėjo pasakos, iliustracijos. Ir draugams rašydavau kokius nors laiškus su pailiustravimais, arba kai pasakodavau ką paišau, išeidavo tokios mikropasakėlės. Aš esu labai žaismingas, vaikiškas žmogus, o jaunystėje iš viso buvau tokia svajoklė, virš žemės skrajojau. Bet Dievulis mane labai mylėjo, nes maitino mane iš mano linksmybių, kitus tai būtų patupdęs ir būtų liepęs grįžti į žemę.
Arvydas yra didelis provokatorius. Jis ateina pas dailininką, netgi pas patį garsiausią – Kęstutį Kasparavičių, ir užsako knygą. O juk dailininkai iš to ir gyvena. Lygiai taip pat Arvydui reikėjo mano pirmosios knygos. Aš ją turėjau juodraščiuose, bet iki šiol ji galėjo ten gulėti. Arvydas labai ja tikėjo, tą jis moka. Jis kaip koks sportininko treneris, kurio negali nuvilti. Esu ne vieną knygą dedikavusi Arvydui, jo tikėjimui, kad ji įvyks. Jei ne jis, aš galbūt nebūčiau išleidusi nė vienos knygelės. Būčiau pridariusi ištraukų, prirėminusi, bet tai būtų kažkur išsibarstę.
Arvydas dažniausiai paklausia, kaip vadintųsi knygelė, jeigu tu ją dabar rašytum? O aš esu tokia plepė, viską išpasakoju. Tada jis tyliai nueina ir parašo projektą, o paskui sako: „Žinai, tavo knygelė turi išeiti tada ir tada“. Būna net pykstamės dėl to. Bet jis priverčia įkūnyti idėjas.
Sakykit, kaip šiandien vertinate savo pasiekimus?
Nežinau. Man daug kas sako: „Sigute, tu esi visur, tu esi garsenybė!“. Bet aš drąsiai einu Vilniaus gatvėmis ir tikrai manau, kad manęs niekas neatpažįsta, todėl gerai jaučiuosi. Bet kartais mano draugai sako: „Man malonu su tavimi pasivaikščioti, nes visi į tave žiūri“. Arba kai su draugėmis vaikštome po parduotuves, einame į kavines, jos pastebi, kad mane žmonės atpažįsta. Bet aš to nemėgstu: aš nepatogiai pasijuntu. Kadangi esu šiek tiek autistė, kaip sraigė, nepastebiu aplinkinio pasaulio: einu ir matau lapus, šešėlius, pastatus, tikslą, į kurį judu, tačiau aš nepastebiu žvilgsnių. Tai turbūt mane ir gelbsti.
Bet šiaip aš manau, kad esu Dievo numylėtinė. Kas gali būti geriau nei gyventi iš to, ką tu mėgsti ir būnant gyvai girdėti, kad tavo kūryba suprantama. Čia per daug gerai, kad būtų tikra. Nežinau, gal nuoširdumas paperka. Mano atvirukai neapeliuoja į tą meną, kuriam tu turi būti specialiai pašvęstas, kad suvoktum. Juk yra masė menininkų, kurie tik po daugelio metų, kai jie jau buvo mirę, visuomenės buvo pripažinti. O man štai, tokiai paprastai mergaitei pasisekė būti suprantamai, išgirsti tuos aplodismentus.
Aš būčiau galbūt net nesiėmus piešti, jei ne tas žmonių šiltumas. Aš studijavau, kurį laiką dėsčiau moksleivių rūmuose, o kartais išeidavau į Pilies gatvę su molbertu ir piešdavau. Dažnai prieidavo žmonės, džiaugdavosi, kad esu. Tai mane ir išugdė, išaugino kaip ant mielių, nes patys mano žiūrovai mane palaikė. Ar gali būti geresnis likimas?
Daugeliui, ko gero, Sigutės Ach vardas asocijuojasi su jos paveikslėliais, o ne su veidu. Kodėl taip yra?
Jeigu esi dailininkas, tai natūraliai tave pažįsta iš darbų. Čia kaip ir muzikoje: gali žmogus sakyti, kad jis yra kompozitorius, bet kai tu jį išgirsi, tu jį atpažinsi, suprasi jo sielą. Dailininkas turi būti matomas savo darbais. O kaip žmogus žinomas jis žinomas kažkokiam artimųjų ratui.
Kai grįžęs namo po darbo tu matai pavargusią savo žmoną ir vaikelių mamą supranti, kad dabar atėjo tavo eilė, bet tu nori irgi padėti galvą ant pagalvės, tai knyga dažnai būna tas draugas, kurį atsivertęs tu padraugauji su vaiku ir pats su savimi.
Kaip kūryba veikia jūsų šeimyninį gyvenimą?Žinote, menininkas, kad ir ką jis bepieštų – sparnuotus zuikius, ar kosmoso begalybes – jis nėra patogus žmogus šeimai. Aš esu daugialypis žmogiukas: jei esu mama, tai nesu menininkė, jei piešiu, tai negaminu. Taip ir namai: galiu užsiimti namų jaukinimu, dekoravimu, bet jeigu aš įsijaučiu į savo kūrybą, tai dulkių galiu nevalyti pusę metų ir netgi pamirštu, kas tos dulkės.
Mano šeimoje visi turėjo priprasti, kad nežinia kada bus pietūs ir ar iš viso jie bus. Jei jie yra, tai visi labai džiaugiasi, ir man malonu. Bet būna ir taip, kad aš atsipeikėju, o jau dešimt vakaro.
Bet aš esu pozityvus žmogus ir mano aplinka mane myli, o aš juos irgi myliu. Didelių tragedijų mes nepatiriam, kurios dažniausiai lydi menininkus, nes talentas paima kažkokį žmogiškumo kampelį ir mes tampame negailestingais menininkais. Taip yra ir pas mane, net jei tu pieši nerimtą boružę.
O ar savo paveiksliukus rodydavote, pasakodavote apie juos vaikams?
Taip, nuo vaikų gal netgi viskas ir prasidėjo. Aš esu tas žmogiukas, kuris žaidžia su vaikais. Žinodama, kaip svarbu jiems skirti dėmesio, kalbėtis su vaiku jo kalba, gyventi jo aktualijom, nusileisti iki to vaiko. Tai yra didžiausias konfliktas jauniems tėvams, visą gyvenimą pašvęsti vaikams, bent jau trejus metus, kol jis tave išsunkia kaip kriaušę ir pradės dairytis, pradės gyventi savo gyvenimą.
Kai grįžęs namo po darbo tu matai pavargusią savo žmoną ir vaikelių mamą supranti, kad dabar atėjo tavo eilė, bet tu nori irgi padėti galvą ant pagalvės, tai knyga dažnai būna tas draugas, kurį atsivertęs tu padraugauji su vaiku ir pats su savimi. Tu ir pats pailsi, nes vaikų literatūra yra tokia stebuklinga šalis, kuri relaksuoja suaugusiuosius auginant vaikus ir bendrai šeimą padaro šeima. Pas mus šeimoje irgi yra tokia tradicija, kad per atostogas mes skaitome garsiai. Žinoma, vaikai jau dideli, paaugliai, jie jau tiek neužsibūna. Bet kai būdavo mažesni, tai jie taip užsiklausydavo, nesvarbu ką skaitydavo. O kai garsiai skaito, man labai patinka piešti.
