Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Palangai parduota vasara

Mikas Širvinskas ir Julius Smoriginas
Nerijaus Jankausko nuotrauka / Mikas Širvinskas ir Julius Smoriginas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Pats netikiu, kad čia esu“, – šypteli Mikas Širvinskas (37), kai nusistebiu pamačiusi jį vadovaujantį vienam Palangos restoranui. Kadaise realybės šou „Baras“ išgarsėjęs Mikas ir virtuvės šefu restorane dirbantis Julius Smoriginas (29) per pastarąjį mėnesį, kurį gyvena kurorte, spėjo pasijusti tikrais šurmulingosios Palangos gyventojais.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Netgi kaip tikras palangiškis Mikas vis dar neįdegęs, nes į pliažą nueina itin retai. Baro-restorano „Jūros akis“ vadovas darbą pradeda devintą ryto: pabendrauja su pirmaisiais rytinę kavą gurkšnojančiais poilsiautojais. Paskui iki pietų yra šiek tiek laisvo laiko. „Prie jūros nebėgame. Geriau į pirtelę prie gelbėjimo stoties nueiname. Nuo pirmos valandos poilsiautojai jau ima traukti pietų. Darbo būna iki penkių šešių vakaro... Paskui – kelios valandos ramybės ir vėl visi išeina į gatves iki gilios nakties. Darbą neretai baigiu kad ir antrą ar trečią valandą nakties, – dėsto restorano vadovas. – Gyvenimo tempas čia labai aiškus. Po pirmų dviejų savaičių viską perpranti. Jeigu nori kaifuoti nuo šito verslo, turi suktis. Man nesunku ir nešvarias lėkštes nurinkti, ir puodelį kavos atnešti... Net nuotaika pagerėja, kai pasikalbu su žmonėmis. O jie džiaugiasi mane čia išvydę. Ateina, šypsosi, sako: „Galų gale! Kaip faina, kad tu čia!“ Vadinasi, esu savo vietoje. Esu reikalingas.“

Kai Palangoje, pačiame J.Basanavičiaus gatvės viduryje, istorinį statinį įsigiję draugai paprašė pagalbos, Mikas nedvejojo. „OK, važiuojam“, – pasakiau. Nors prieš ketverius metus pasitraukiau iš restoranų verslo. Užsiėmiau pirčių ir kubilų, rąstinių namų pardavimu, nuoma, – pasakoja Mikas. – Vilniuje bandėme atidaryti vieną barą, kitą... Bet, matyt, ne laikas buvo... Be to, visi tie restoranai, barai, tas naktinis gyvenimas atsibodęs buvo... Norėjosi ko nors ramesnio, pastovesnio... Tačiau kai pradėjome dirbti Palangoje, pajutau, kaip pasiilgau tokios veiklos.“ Paskutinės abejonės išnyko pamačius, kokiame pastate teks dirbti. Palangos miesto istoriniam paveldui priklausanti vila statyta grafo Tiškevičiaus užsakymu. Kalbėta, meilužei... Iš išorės – ypatinga stogo konstrukcija, puošta smailiais bokšteliais. Viduje – net keturi slapti išėjimai ir vos trys prabangūs kambariai. Vienas iš jų taip ir vadinasi – „Meilužės“.

Man nesunku ir nešvarias lėkštes nurinkti, ir puodelį kavos atnešti... Net nuotaika pagerėja, kai pasikalbu su žmonėmis. O jie džiaugiasi mane čia išvydę.

„Turbūt visus tris milijonus išvysiu Basanavičiaus gatvėje – visą Lietuvos veidą, – juokiasi Mikas. – Čia daryti verslą sunkiau nei Vilniuje. Ten didžiąją dalį publikos, lankančios barus ir restoranus, pažįsti. Be to, ten dažnai veikia bandos jausmas: taip staiga madingos tapo vyninės, o visi pasijuto vynų žinovais ir ypatingais gurmanais... Tuo tarpu Palangoje kiekvieną žmogų turi prisivilioti kone asmeniškai. Čia būdamas supratau, kad jeigu pats neprieisi, nepakalbinsi, nepasiūlysi – kliento neturėsi.“

Kokia vilniečiui pasirodė Palanga? „Gąsdinanti... – neslepia restorano vadovas. – Dėl to, kad Palangos restoranų specifika – labai primityvi: duodama tai, ko nori liaudis. O ji nori to, kas jau daugybę metų patikrinta: dainų, estrados ir cepelinų.“ Bet Mikas užsispyrė – jo restorane popso nebus: „Iš tiesų Palangoje man bloga nuo vienintelio dalyko – rusiškos muzikos. Bet ką padarysi: basanavkė yra basanavkė... Anksčiau man pačiam džiazas ir bliuzas nepatiko. Bet, matyt, amžius daro savo ir čia man norisi būtent tokios muzikos.“

Lygiai taip pat virtuvės šefas, žymaus baleto choreografo Jurijaus Smorigino sūnus Julius į savo valdas neįsileidžia populiariausio maisto: cepelinų, vėdarų ir bulvinių blynų. „Palanga man niekada nepatiko. Vieną vasarą esu čia dirbęs viešbučio restorane. Bet paskui penkerius metus į kurortą kojos nekėliau, net pro šalį važiuodamas neužsukdavau. O šįkart jaučiuosi visai kitaip: kompanija – sava, darbas – tikras malonumas, nes turiu daug laisvės kurti tai, ką noriu. Paprastai restoranų savininkai mėgsta kištis į virtuvės reikalus, reguliuoja meniu... Tas pats, kaip tapytum paveikslą, o spalvas pakoreguotų ar savo parašą suraitytų kitas, – kalba ne viename Vilniaus restorane virtuvės šefu dirbęs vaikinas. – Aišku, lietuviai nelabai linkę eksperimentuoti. Turbūt vos į automobilį ar autobusą įsėdę jau žino, kur Palangoje valgys, ką pamatys, kur nueis...“

Palangos specifiką bandantis perprasti Julius neslepia, kad nedidelis kurortinis miestelis turi ir savo pranašumų: „Pavyzdžiui, kas rytą ateina močiutė su nuosavame darželyje užaugintais prieskoniais, žolelėmis. Nusiperku iš jos raudonėlių, mėtų. Kur dar tokio šviežumo gaučiau?“

„Ką čia kitas kabinsi, kai savo merginą turi... – šypsodamasis pasiteisina Julius, paklaustas, ar zulina akis į dailias, Basanavičiaus gatvės grindinį „šlifuojančias“ merginas. – Draugė Ina liko mokytis Vilniuje. Savaitgaliais atvažiuoja. Kaip ilgam išleido į kurortą? Pasitiki. Aišku, per atstumą bendrauti sunkiau, bet laikomės...“

Savaitgaliais mylimąjį stengiasi aplankyti ir Miko draugė Virginija. „Pasiilgsta. Ir aš jos pasiilgstu. Kankinasi, bet tiki manimi... Kitaip būtų neįmanoma, – šypteli. – Gerai, kad Virginija supranta, jog man šis darbas patinka. O kai man patinka, nuotaika puiki. Tada ir jai gerai. Visiems aplinkui dėl to gerai.“ Porelė jau pagalvoja apie vestuves, bet akivaizdu, kad ši vasara bus parduota Palangai. Mikas tikina pagundoms – jūrai, saulei ir gražioms, kūnus drabužiais menkai teprisidengusioms merginoms – būsiąs atsparus: „Kai imiesi darbo, kuris tau mielas, apie nieką kitą net negalvoji.“ Nebent apie svajonę, kuri jau puoselėjama ne vienus metus, – nuosavą kavinę, barą ar restoraną: „Dabar man net atrodo, kuo vėliau tą savo svajonę įgyvendinsiu, tuo geriau bus. Tuo linksmiau ir smagiau. Tam reikia tinkamo laiko ir tinkamos vietos. Tikiu, kad gyvenimas man suteiks progą turėti tokį restoraną, kokio noriu. Mielą širdžiai ir iki pat gyvenimo galo... Kad net kai būsiu seniukas, žmonės žinotų, kur mane rasti...“

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Virtuvė
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką