Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„KukuMuku“ restorano-teatro vaikams savininkė Laura Normantienė: „Paprasti dalykai apskritai daro stebuklus“

Laura Normantienė
Nelės Chomičiūtės nuotr. / Laura Normantienė
Šaltinis: „Žmonės“
1
Skaitysiu vėliau
A A

„Sukurti pavadinimą vaikų restoranui buvo didelis iššūkis. Iš kelių variantų geriausiai skambėjo „Cooko Mooko“ („Virėjas Mokas“). Bet pagalvojome, kad ne visi teisingai sugebės užrašyti ar ištarti. Taip gimė „KukuMuku“, – pasakoja vos prieš du mėnesius Vilniuje atidaryto, bet jau neįtikėtino populiarumo sulaukusio restorano-teatro vaikams savininkė Laura Normantienė (31).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Ir kas gi ištestavo šitą pavadinimą? Žinoma, mano vaikai!“ – juokiasi Laura. Užteko ryte prieš išleidžiant į darželį sūnui Augustui (5) ir dukrytei Kamilei (3) pasakyti naująjį pavadinimą, o vakare atėjus jų pasiimti vaikai jau subėgo klausdami: „Teta Laura, teta Laura, kada „KukuMuku“ atsidarys?“ To užteko, kad Laura taptų tiesiog „KukuMuku mamyte“.

Dabar madinga steigti vynines, restoranus, gurmaniškas parduotuvėles. Bet tik – ne vaikų restoraną. Kodėl jums kilo tokia idėja?

Susimąsčiau apie tai, kai gimė pirmas vaikas – sūnus Augustas. Mūsų šeima vertina gerą maistą, pati neblogai gaminu, bet, sutikite, jaunai mamai su mažyliu visai nebesinori visą laiką tūnoti namuose. O išeiti į miestą būdavo problemiška. Net su panašaus amžiaus vaikus turinčiomis draugėmis geriau eidavome vienos pas kitas į svečius, nes su kūdikėliais mieste nueiti nebūdavo kur.

Kodėl? Kavinės netolerantiškos mamoms su kūdikiais?

Ne, tiesiog nepritaikytos. Nėra patogaus privažiavimo su vežimėliu, vystymo kambarėlio, maitinimo patalpos, specialaus kūdikiui ar mažam vaikui skirto maistelio... Juk kai su mažu vaiku išeini į miestą, turi pasirūpinti, kad jam reikės pavalgyti, kad reikės kažkur pakeisti sauskelnes. Vadinasi, tenka arba neštis kalną reikalingų daiktų ir paskui ieškoti, kur su jais pasidėti, arba taip planuoti laiką, kad spėtum grįžti namo...

Tada geriau apskritai neiti į miestą...

Tikrai taip. Jeigu dar ne centre gyvena, o kur toliau ar miegamajame rajone, dažna mama pasirenka tiesiog pasivaikščiojimą aplink namus.

Ėmiau svajoti apie vietą, kur mamoms su mažais vaikais būtų patogu. Restoranų verslas man – nesvetimas. Pajūryje gyvenantys tėvai tuo užsiima jau daugiau nei dvidešimt metų. Man buvo devyneri, kai tėvai Palangoje atidarė pirmą restoraną. Aš užaugau toje aplinkoje: dažniausiai visa šeima valgydavome savo kavinėje, man nuo mažens buvo diegiami sveikos mitybos principai, požiūris į maistą, šeimos bendravimą. Išmokau, kad neįmanoma kavinėje pavalgyti greitai, nes jeigu maistas ruošiamas šviežias, tai užtrunka. Lygiai taip pat neįmanoma gero patiekalo gauti už tris ar keturis litus, nes švieži, kokybiški produktai kainuoja. Aš ir pati anksti pradėjau galvoti apie nuosavą restoraną, bet tėvai atkalbinėjo.

Kada atsikraustėte į Vilnių?

Atvažiavau čia, kai įstojau į universitetą. Nusprendžiau studijuoti iškart du dalykus – teisę ir ekonomiką. Bet po dvejų metų supratau, kad iš ekonomikos daugiau nieko naujo negausiu: užaugusi verslininkų šeimoje, tada nusprendžiau, jog iš praktikos žinau daugiau, nei gali duoti teorija. Todėl likau studijuoti teisės.

Po studijų kelerius metus dirbau Generalinėje prokuratūroje. Bet kai pagimdžiau Augustėlį, nebenorėjau ten grįžti. Gal todėl, kad tame darbe nesijaučiau save realizuojanti. Su vyru, irgi teisininku – notaru, dar svarstėme: gal paauginus vaikus man reikėtų tęsti teisinę karjerą. Bet tada galutinai apsisprendžiau: tikrai savęs toje veikloje nebematau. Kadangi vyras mane puikiai pažįsta (mes jau beveik vienuolika metų kartu, o susituokę – tuoj bus septyneri), pasakė, kad palaikys, nors ir ką pasirinkčiau. O aš prisiminiau seną svajonę – pradėti nuosavą verslą. Buvau ją atidėjusi tik dėl to, kad pirmiausia norėjau sukurti šeimą.

Šiuolaikinės moterys dažniausiai mąsto atvirkščiai: pirma – karjera ir užtikrintas finansinis gyvenimas, o jau paskui – vaikai.

Visada planavau, kad tekėsiu dvidešimt penkerių. Beveik taip ir įvyko: ištekėjau dvidešimt ketverių, po metų gimė sūnus Augustas, dar po dvejų metų ir dviejų mėnesių – dukrytė Kamilė. Aš panašioje šeimoje užaugusi: turiu vos metais ir septyniais mėnesiais vyresnį brolį. Man atrodo, kuo mažesnis skirtumas tarp vaikų, tuo stipresnis emocinis ryšys juos jungia. Augustas augo labai ramiai, yra be galo mandagus, išlaikytas, gerietis. Augindama jį nesijaučiau išvarginta, motinystė man buvo tik džiaugsmas. Todėl ir nusprendėme, kad ilgai nelaukę norime antro vaiko.

Dabar man – trisdešimt vieni: vaikai jau paaugę, o aš esu jauna ir turiu laiko kurti verslus bei užsiimti pačia įvairiausia veikla. Juo labiau kad darbą galiu derinti su motinyste – mano vaikai labai daug laiko praleidžia naujajame mūsų restorane.

Tačiau viena yra galvoti, kad mieste trūksta kavinės, kuri būtų patogi mamoms su vaikais. Ir visai kas kita – pradėti tokią kurti.

Pamenu, kai Augustėliui buvo vos pusė metukų, su mama sėdėjome kavinukėje Vilniaus centre ir aš pasakojau jai, kaip noriu atidaryti kavinę Senamiestyje. Mama tada puolė atkalbinėti: „Nereikia. Kam? Tu gi žinai, koks tai vargas, kokia atsakomybė...“ Bet kai dar po kelerių metų papasakojau apie vaikų restorano idėją, tėvai mane jau palaikė.

Svarbiausia buvo unikali koncepcija. Nei Lietuvoje, nei kitur Europoje neteko matyti, kad į vieną būtų sujungti trys dalykai: restoranas, teatras ir žaidimų erdvės. Taip, yra kavinių su vaikams skirtomis žaidimų zonomis, yra žaidimų kambariai, bet jie labiau pritaikyti sportinei, laisvalaikio, o ne edukacinei veiklai. Kai tik čia įrengėme žaislinę virtuvėlę, kurioje vaikams galima mokytis gaminti, susipažinti su puodais, įrankiais, iškart pamatėme, kokio populiarumo ji sulaukė: išsirikiuoja ne tik mergaičių, bet ir berniukų eilės.

O štai teatro idėja šioje koncepcijoje atsirado visai netikėtai, iš pradžių planavau tik diskoteką mažyliams. Neslėpsiu, šitą mintį pasiskolinau iš kelionių: daugelio Turkijos ar kitų šalių kurortų viešbučiuose rengiamos specialios programos vaikams, kad nenuobodžiautų, mažuosius poilsiautojus užima animatoriai. Mačiau, kad mano vaikams labai patinka tos mini diskotekos. Mūsų restorane jos irgi pasiteisino visu šimtu procentų: vaikai šoka, o tėčiai filmuoja, fotografuoja, ploja...

Prieš kelis dešimtmečius Vilniuje veikė be galo populiari, dabar jau legendine vadinama kavinė vaikams „Nykštukas“. Esate joje buvusi?

Neteko, nes augau Palangoje. Bet mano vyras vilnietis pasakojo ne kartą ten lankęsis su tėvais. Prieš atidarydama savąjį restoraną, labai domėjausi „Nykštuko“ fenomenu, analizavau techninius dalykus: kokių stalų reikėtų – vaikiškų ar įprastų? Žinau, kad „Nykštukas“ turėjo žuvyčių akvariumą ir rate besisukančią tikrą voverę. Svarstėme ir mes apie gyvūnėlius. Bet kadangi dabar visi kovoja su gyvūnų žalojimu ir kankinimu, atsisakėme tos minties: nereikia jiems kelti streso. Užtat ant „KukuMuku“ sienos irgi atsirado freska – šviesi, moderni, kūrybiška.

Kuriant vaikams skirtos patalpos interjerą, buvo galima lengvai nukrypti į perdėto saldumo, rožinių pyragaičių pasaulį...

Pati nemėgstu kičinės rožinės, ryškių dalykų. Ir vaikai nuo tokių spalvų greitai pavargsta. Architektai turėjo aiškią užduotį: sukurti neutralią erdvę, kur būtų šviesu, jauku ir lengva. Lygiai taip pat nesinorėjo atkartoti „Nykštuko“ stiliaus, nes nuo tų laikų mūsų gyvenime daug kas pasikeitė.

Šiuolaikiniai vaikai – kitokie. Mano vaikystėje daugumos dalykų Lietuvoje tiesiog nebuvo: atvežtiniai saldainiai – svajonė, kramtomoji guma – stebuklas, bananai ir mandarinai – skanėstas tik per Naujuosius metus. O dabar visko yra per daug. Ir tarp tos gausos nori nenori reikia išlaikyti balansą, išmokyti vaiką atsirinkti, kas yra tikra ir kas – laikina. Šiandien Makvynas yra mada, o rytoj populiarus bus jau kitas animacinis personažas. Aš irgi iš pradžių svarsčiau: gal įrengti atskiras zonas – Makvyno, princesės... Bet, va, atėjo „Angry birds“ banga ir po pusmečio jau praėjo. Noriu, kad ne iš kičo vaikas augdamas mokytųsi...

Konkurencijos bijote? Juk gerą idėją kaipmat nusičiups kiti.

Žinau, kad bandys pakartoti, bet kažin ar pavyks taip, kaip mes padarėme. Patikėkite, šitas verslas atsipirks ne per vienus ir ne per dvejus metus, viskas sukurta naujai – nuo sienų iki buitinės įrangos. Kiekviena detalė apgalvota. Pavyzdžiui, atėjus į įprastą restoraną ant stalo jau būna patiesta staltiesė, padėti prieskonių indeliai, servetėlės, gal net įrankiai ir užkandėlės...

Bet čia tai – neįmanoma, nes vaikui neįdomu tvarkingai atsisėsti prie stalo, jis būtinai eis tikrinti kitų stalų – smalsaus, lies, kilnos. Vadinasi, reikėjo sugalvoti, kuo vaikus bent kelioms minutėms užimti. Taip gimė meniu dėžutė, o joje – stebuklingas rinkinukas: pieštukai, kuriuos pasičiupus iškart galima piešti, lipdukai, jo jo žaisliukas ir spalvingas kaleidoskopas. Juk reikia bent penkias minutes sulaikyti vaiką, kol visi išsirinks maistą. Apskritai bet kokio restorano esmė – geras maistas. Jeigu jis bus prastas, gali auksu sienas išdažyti, bet žmogus pas tave antrą kartą neateis.

Negi dvejų ar septynerių metų vaikui rūpi maisto kokybė?

Skonį, kokybę, pateikimą vaikai renkasi intuityviai. Apskritai aš daug ką vertinu pagal savo vaikus: jie iškart, be jokio apsimetinėjimo pasako, kas patinka ir kas ne. Jie kaip lakmuso popierėlis parodo – gera idėja ar nevykusi.

Kad idėja buvo teisinga, sprendžiu ir pagal savo lankytojus: dieną čia daugiausia renkasi mamos su mažais vaikučiais ar net kūdikėliais – tos, kurios anksčiau neturėjo kur užeiti kavos išgerti, su kitomis mamytėmis pabendrauti. O vakarais ateina šeimos. Būtent šito ir siekiau: juk mes nuolat skubame, lekiame, neturime laiko, per mažai dėmesio skiriame vaikams.

Todėl be galo miela matyti, kai ateina visa šeima, net su seneliais, visi bendrauja, tėčiai su sūnumis žaidžia stalo futbolą ar mašinytėmis, mamos su dukromis aiškinasi virtuvės reikalus... Matau, kaip vakarais jaunos šeimos čia ateina tam, kad ištrūktų iš namų rutinos, kad galėtų pabendrauti tarpusavyje. Būtent taip formuojasi šeimos ryšys. Turbūt tokias vietas reikėtų vadinti net ne vaikų, o visos šeimos restoranu. Tikiu, jeigu tėvai stengsis dėl savo vaikų, Lietuvoje visi daugiau šypsosimės.

Atrodo, kad jūs su šeima čia irgi leidžiate kone visus vakarus...

Na, ne visus (juokiasi)... Bet mums restoranas tikrai tapęs antraisiais namais, kartais – net pirmaisiais. Dar tiek daug norisi nuveikti, parodyti, įdiegti... Matau, kaip skiriasi mano vaikų elgesys ir požiūris, todėl noriu plačiau paskleisti maisto ir šeimos bendravimo kultūrą. Pamenu, kaip paėmiau į rankas knygą intriguojančiu pavadinimu „Prancūzų vaikai valgo viską“ ir negalėjau patikėti, kad tai įmanoma. Nes mano Augustas – nevalgus, be galo išrankus maistui.

Pasirodo, padėti gali tiesiog išėjimas su tėvais į kavinę, nes visai šeimai tai – šventė. Būtent ten išmokstama stalo ir maisto kultūros: kokiais įrankiais reikia valgyti skirtingą maistą, kaip pasirinkti patiekalus, ko negalima daryti prie stalo. Galų gale tėvai išmoksta, kad vaikas turi teisę pasirinkti pats, ką nori valgyti. Matau, kaip čia atėję tėveliai kantriai aiškina, kalbasi su vaikais, pasakoja apie stalo kultūrą. Gal namuose viso to išmokyti pritrūksta kantrybės, gal laiko, o čia visiems – šventė. Juk kai tavo vaikas gražiai elgiasi prie stalo ir kaimynai mato, tau gi taip smagu (juokiasi)...

Negi čia niekada neskamba: „Nenoriu! Nevalgysiu!“?

Būna visko. Nors susipešusių per du mėnesius dar nė vieno nebuvo. Labai nerimavau, ką reikės daryti, jei taip nutiks. Bet kažkaip viskas išsprendžiama gražiuoju: pavyzdžiui, restorane yra supynės, vaikai jas tiesiog dievina. Bet visi žino, kad, norint pasisupti, reikia ne stumdytis, o dalytis. Liko neišspręsta tik viena problema: vaikai nenori išeiti, o tėvai nesugeba jų gražiuoju išsivesti. Štai tada ateina geroji direktorė...

Tai – jūs?

Taip. Atsinešu meduolį ar kokį nedidelį skanėstą. Pirmiausia pažiūriu tėveliams į akis, ar galiu duoti, ir gavusi ženklą imu kalbėtis: „Va, čia tau dovanėlė. Ačiū, kad apsilankei pas mus. Dabar eime kartu apsirengsime, ir, žinok, mes tavęs čia vėl labai labai lauksime...“ Nepatikėsite, kaip gerai psichologiškai suveikia: vaikas akimirksniu nurimsta ir be ašarų eina rengtis. Jeigu manęs restorane tuo metu nėra, lygiai taip pat elgiasi padavėjos. Tėvai negali patikėti, kad taip paprastai viskas gali pavykti. Paprasti dalykai apskritai daro stebuklus.

„Žmonės“
Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką