Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pau Gasolis: „Nemėgstu pralaimėti. Pralaimėjus skauda“ (papildyta rugsėjo 29 d.)

Pau Gasolis
Butauto Barausko nuotrauka / Pau Gasolis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Po ispanų pergalės sekmadienį Kaune vykusiose paskutinėse Europos krepšinio čempionato rungtynėse šampanu aplietas Pau Gasolis (31) viena ranka braukė sulipusią susišiaušusių plaukų kupetą, kita – spaudė laimėtą taurę.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Ja nešinas paskui komandos draugus dideliais žingsniais patraukė į persirengimo kambarį – čempionišką siautulį: „Mes ir ėjome aukso.“ Apie nepasotinamą pergalių alkį, potraukį į mediciną, pinigus ir paprastus laimės teikiančius dalykus dar prieš finalą krepšinio žvaigždė pasakojo išskirtiniame interviu „Žmonėms“.

Kaskart laimėjęs svarbų titulą ar tik eidamas jo link, vienas ryškiausių Europos bei NBA krepšininkų, ir šiųmetėse žemyno pirmenybėse išrinktas į simbolinį geriausiųjų penketą, nepameta galvos. Bent jau toks atrodo iš šalies – inteligentiškas, daug skaito, pasaulį tyrinėja smalsiu rudų akių žvilgsniu, dažniau nei sportininkų mėgstamo repo klausosi klasikinių operų. Regis, tapti tuo, kuo šiandien pasaulyje yra Pau Gasolis, gali tik tas, kuris nuo mažens apskritą parą visa galva būna paniręs į krepšinį. Tačiau jo gyvenime, be sporto, visko tiek daug, o kelias į olimpą – išskirtinis. Paaukojęs svajonę gydyti žmones, iš krepšinio uždirbtus pinigus Pau mielai skiria labdarai, daug metų yra Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) geros valios ambasadorius, per trumpas atostogas lankosi skurdžiose šalyse, yra dažnas svečias vaikų ligoninėse – jis žino, jog už aikštės ir garbės pakylos spindesio yra visai kitas gyvenimas. Ir tai jam tikrai rūpi.

Beveik... gydytojas

Barselonoje, Šv. Pauliaus ligoninėje, gimęs ir jos globėjo vardą gavęs, sutrumpintai tiesiog Pau vadinamas vyriausiasis gydytojos Marisos ir slaugytojo Augusti sūnus vaikystėje nesvajojo apie didįjį sportą. Žaidė regbį, kitaip nei dauguma ispanų, nesižavėjo futbolu, bet mėgo krepšinį. Kai 1991-aisiais daugkartinis NBA čempionas Earvinas „Magicas“ Johnsonas pasauliui prisipažino, jog yra ŽIV nešiotojas, vienuolikametis Pau neteko žado: „Maniau, jis tuoj pat mirs. Pasklido mitų, kaip galima „pasigauti“ ŽIV. Pavyzdžiui, mes mokykloje bijojome keliese gerti kokakolą iš to paties buteliuko. Man žinia apie šią ligą buvo didelis sukrėtimas.“ Tąsyk grįžęs iš mokyklos jis paklausė tėvų, ar dievinamas Johnsonas išgyvens iki XXI amžiaus. To abu medikai Gasoliai pažadėti negalėjo. „Būdamas vaikas turėjau didelių svajonių. Todėl norėjau išrasti vaistus nuo AIDS, vėžio ir kitų žmoniją bauginančių ligų. Kai kas nors paklausdavo, kuo būsiu užaugęs, atsakydavau: daktaru. Susitelkiau į mokslus.“

Pau išties puikiai sekėsi. Jis įstojo į Barselonos universiteto Medicinos fakultetą, ir svajonė siekti gydytojo karjeros būtų išsipildžiusi, jei ne... ūgis. Ištįsęs iki dviejų metrų, vis nenustojo augti. Ir mokslams, ir krepšiniui gabus vaikinas jau buvo patraukęs sporto specialistų dėmesį. Gasolis sulaukė garsaus gimtojo miesto klubo „Barcleona“ kvietimo. Kurį laiką plėšėsi tarp dviejų sričių: buvo stropus aukštosios mokyklos pirmakursis ir perspektyvus „Barcelonos“ centras. Kadangi neturėjo automobilio, iš universiteto į krepšinio salę bildėdavo viešuoju transportu. Jį gerokai užkniso tai, kad autobuse turėdavo būti susikūprinęs, nunarinęs galvą, kitaip ją daužydavo į stogą. Toks gyvenimas išmokė įvairiausių gudrybių. Pavyzdžiui, treniruočių šortus mūvėti po kostiumo kelnėmis. Pirmą semestrą Pau baigė gerais pažymiais. Antrajame buvo priverstas praleisti vis daugiau paskaitų, nes teko daugiau keliauti su komanda.

„Tai privertė mane išmokti drausmės. Visiškai neturėjau asmeninio gyvenimo: buvę bendraklasiai smagiai leisdavo dienas ir naktis, komandos draugai linksmindavosi, kai nežaisdavo krepšinio. Na, o aš neturėjau nė akimirkos niekam kitam – tik medicinos mokslui ir sportui.“ Dėstytojai sakė pastabas, kad studentas per krepšinį praleidžia paskaitas, tačiau jis atkakliai mokėsi ir stūmėsi į priekį, sėkmingai išlaikęs egzaminus tikėjosi, jog pakaks jėgų visiems šešeriems studijų metams. Tačiau antrame kurse atsirado problemų, kurios nuo valios ir pastangų nebepriklausė: su bendramoksliais reikėjo atlikti laboratorinius darnus, praktiką ligoninėse. Tam valandų Gasolis neturėjo – jas privalėjo skirti krepšiniui, kuris kirtosi su studentiškų darbų tvarkaraščiais. Tuo laiku Pau dar nebuvo komandos žvaigždė, kuriai dėstytojai būtų galėję daug ką atleisti. Kol studijavo, žaisti jį išleisdavo nedaug – stigo praktikos, per mažai dirbo treniruočių salėje, nes tuo laiku skaitė vadovėlius ir rengėsi egzaminams. Galutinai supratęs, jog privalės mesti arba universitetą, arba krepšinį, pasikalbėjo su fakulteto dekanu, tėvais. „Pasirinkti man nebuvo labai sunku – jaučiau, kad kasdien tobulėju kaip krepšininkas, mačiau ten savo ateitį, galimybes. Treniravausi ir keliavau su profesionalų komanda – tai labai jaudino ir įkvėpė. Be to, maniau, jei nepasiseks krepšinyje, visuomet galėsiu grįžti į universitetą. Dekanas sakė, jog mane mielai vėl priims.“

Nemoka pasakyti „ne“

Galbūt tą dieną pasaulis prarado nuostabų gydytoją iš pašaukimo ar vaistų nuo nepagydomų ligų kūrėją, bet, kaip netrukus paaiškėjo, atrado tikrą krepšinio žvaigždę, šiuo metu – vieną ryškiausių šios sporto šakos asmenybių.

Būdamas 22-ejų ir baigęs galva ramstyti Barselonos autobusų stogus, Pau pateko į NBA – „Memphis Grizzlies“ komandą. Tačiau ir dabar, uždirbęs milijonus, jis toliau laisvalaikiu skaito medicinos žurnalus, istorines knygas, savarankiškai mokosi italų ir prancūzų kalbų, skambina klasiką elektroniniu pianinu...

Kai krepšininkas išsikraustė anapus Atlanto, ten nuvyko ir jo šeima – visi įsikūrė viename Memfio priemiestyje. Jaunesnieji broliai Marcas ir Adria lankė mokyklą. Pau išvykus į Los Andželą, tėvai norėjo keltis paskui, tačiau galiausiai liko Memfyje: „Grizzlies“ ėmė rungtyniauti tokio pat ūgio – 215 centimetrų  – tik stambesnis ir penkeriais metais jaunesnis Marcas.

Gasolių tėvai tebedirba medicinos srityje, o Pau ir toliau mielai varsto ligoninių duris. Ne tik remia mažuosius ligonius, kai šiems reikia finansinės pagalbos. Profesionalo klausimais vis pribloškia gydytojus. Sutaręs su mergaitės, kenčiančios nuo skoliozės, tėvais, ja pačia ir, žinoma, chirurgais, stebėjo stuburo operaciją. Po jos išėjo kiek apspangęs, bet labai laimingas. „Kai pamačiau, kaip greitai mergaitė sveiksta, supratau, kad tai – tikrasis stebuklas“, – džiaugiasi krepšininkas.

Stebuklu jis vadina ir Lietuvą – dėl krepšinio pamišusią šalį. „Aš susipažinęs su jūsų krepšinį – kažkada žavėjausi Arvydu Saboniu, rungtyniavau drauge su Šarūnu Jasikevičiumi, Artūru Karnišovu, vėliau susidraugavau su Linu Kleiza. Dabar patiko, kaip žaidžia Jonas Valančiūnas“, – vardija Pau. Šie lietuviai stebėjo jo žaidimą Europos čempionate: Arvydas Sabonis – iš ypač svarbiems asmenims skirtos ložės nuo pat pirmojo etapo Panevėžyje, NBA struktūros darbuotojas Artūras Karnišovas taip pat buvo tarp žiūrovų, Linas Kleiza garsiojo ispano gebėjimus vertino komentuodamas Ispanijos ir Lietuvos mačą.

Radęs laisvo laiko tarp rungtynių, Gasolis mielai dalyvavo UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto konferencijoje Kaune, kantriai ir klusniai kaip vaikas į kameras lietuviškai kartojo: „Ačiū. Už kiekvieną vaiką. Ačiū, Lietuva. Ačiū.“ Paskui – nuotraukos, pora interviu, kurie, panašu, būtų gerokai užsitęsę, jei ne ispanai žvaigždės asistentai: „Jis pats nemoka pasakyti „ne“.“

Pinigai laimės negarantuoja

Prabėgo daug metų, bet atmintyje gyvas vaizdas iš 2003-iųjų Europos čempionato Švedijoje, kai finale pralaimėjote Lietuvai. Dėl pergalės iš proto einančių lietuvių televizorių ekranai stambiu planu rodė jus, panarinusį galvą, ir skausmo ašaras akyse. Prabėgo nemažai metų, iškovojote daug titulų. Į nesėkmes reaguojate taip pat skaudžiai?

Metams bėgant, žinoma, visi pamažu keičiamės, įgyjame patirties, mokomės vertinti visokias situacijas. Kiekviena akimirka vis kitokia, todėl lygiai taip pat protu, mintimis, kūnu reaguoti į ją neįmanoma. Nors, tiesą sakant, negalėčiau guldyti galvos, kad sekmadienį Kaune būčiau elgęsis kitaip nei kažkada Švedijoje, jei mes taip pat apmaudžiai būtume pralaimėję... Man nepatinka pralaimėti. Pralaimėjus skauda. Nors sporte tai neišvengiama.

Čempionato metu socialiniame tinkle „Twitter“ kasdien atsirasdavo po keletą žinučių apie tai, ką veikiate, kaip po rungtynių Panevėžyje važiuojate į Vilnių, paskui – į Kauną, o prie televizoriaus palaikote tautietį tenisininką Rafaelį Nadalį. Visa tai rašo kažkuris iš jūsų asistentų?

Ne! Rašau aš pats. Ir išties gana dažnai. Tą darau daugiausia dėl savo gerbėjų. Tai padeda išsaugoti tiesioginį ryšį su jais. Visi tie, kurie manimi domisi, iš pirmų lūpų sužino, ką veikiu, kur keliauju, kaip man sekasi. Rašydamas žmonėms atiduodu dalį emocijų.

Kita čempionato žvaigždė prancūzas Tony Parkeris į Lietuvą atsivežė visą savo šeimą. Jūsų artimųjų čia nebuvo?

Ne. Šiltajam sezonui tėvai atvyko į Barseloną. Net ir nežinau, jie sugalvos grįžti į JAV ar liks ilgėliau Europoje. Mama nori ir toliau dirbti medicinos srityje. Tą daryti Amerikoje jai sudėtingiau dėl vizų ir visokiausių draudimų, leidimų.

Na, bet brolis Marcas visada yra šalia, kai abu atstovaujate Ispanijos nacionalinei komandai. Vaikystėje judu taip pat gerai sutarėte?

Mes konkuravome dėl daugybės dalykų. Labai konkuravome. Bet aš – didysis brolis, kuris niekada nemėgsta pralaimėti. Užtat mūsų mūšiai būdavo karšti. Kartais ne žodžius, o kumščius rimtai paleisdavome į darbą. Bet dabar jaučiame tikrą, nuoširdų, brolišką ryšį. Marcas – kitoks komandos draugas nei visi. Ir žaisdamas su juo jaučiuosi ypatingai.

Ką veikia kitas jūsų brolis – Adria?

Mažasis brolis? Na... Jis labai aukštas, žaidžia krepšinį. Dabar yra visa širdimi tam atsidavęs.

Jūsų tėvai vis dar nenutolo nuo medicinos. Gal ir pats, baigęs krepšininko karjerą, grįšite į šią sritį?

Būtų sudėtinga. Kad gautum gydytojo diplomą, reikia daug metų mokytis ir aukotis. Šie dalykai man dabar būtų per sunkiai pasiekiami. Bet nuo medicinos niekada nebuvau atitrūkęs. Lankausi keliose ligoninėse, ypač vaikų skyriuje Los Andžele.

Ar įsivaizduojate savo gyvenimą, kai baigsite žaisti krepšinį? Tam ruošiatės?

Nusiteikti tam labai sunku. Bet profesionalus sportininkas privalo turėti planą, kaip gyvens tada, kai baigs karjerą. Ta „bloga diena“ ateis kiekvienam, todėl reikia sau padėti – iš anksto viską numatyti, rasti galimybių save realizuoti. Vienam pereinamasis laikotarpis nuo sporto aukštumų iki pensijos trunka gana ilgai, o kitam – visai trumpai. Ir tai gali nutikti staiga. Esu tam pasirengęs ir sugalvojęs, kas baigus žaisti krepšinį leistų gyventi visavertį gyvenimą.

Ir kas jums, be sporto, teiktų džiaugsmą?

Nuo sporto nenutolčiau. Norėčiau būti Ispanijos krepšinio ambasadoriumi, kaip įmanoma populiarinti šią šaką savo šalyje ir savo šalį pasaulyje. Taip pat norėčiau dirbti vaikams – kad jie turėtų kuo daugiau galimybių treniruotis, gauti išsilavinimą. Tai jiems, augantiems, labai svarbu.

Šitiek darote dėl svetimų vaikų gerovės, bet dar neturite savų...

Na, neturiu. Nes manau, jog vaikai reikalauja didžiulės atsakomybės. Jų negalima susilaukti, jei nesi tam gerai pasirengęs. Visuomet svajojau apie savo atžalas – kada nors norėčiau auginti kelias, tik ne dabar. Ir ne artimiausiu metu. Bet vaikų tikrai dar turėsiu.

Ką reiškia būti garsiam? Kokia to kaina?

Tai – didžiulė atsakomybė. Ji taip pat labai riboja asmeninę erdvę. Kartais atrodo, jog geltonoji spauda nori pavogti tavo privatumą, o žmonėms paprastai būtent tokios žinios ir įdomios. Žinau, ką reiškia būti medžiojamam paparacų, kurie bet kokiomis aplinkybėmis siekia „sugauti“ mane ir tuos, su kuriais esu. Man tas labai nepatinka, bet taip jau nutinka – nieko nepakeisi.

Laisvo nuo krepšinio laiko turite labai mažai. Kaip jį leidžiate?

Man patinka keliauti, viskuo domėtis, gausinti žinias. Iš visų pasaulio kraštų brangiausia – Ispanija, nes tai – pirmieji namai. Taip pat – Jungtinės Valstijos, tapusios antraisiais namais, šalimi, kurioje praleidžiu labai daug laiko. Žaviuosi Kinija. Jos kultūra, tuo, kaip valstybė auga, kaip kyla jos ekonomika. Traukia ir įkvėpia Afrika.
Išties man įdomus visas pasaulis. Kartais didieji jo miestai atrodo pribloškiamai, o kitąsyk svajoju pabūti kur nors mažutėje saloje ar kalnuose. Būna, noriu nuo visų pasislėpti, kad niekas manęs nepažintų.

Kas jums apskritai yra pinigai?

Turėti pinigų – vadinasi, būti laisvam: jaustis ramiai ir patogiai, pernelyg nesukti galvos, iš ko gyvensi rytoj. Gali nusipirkti viską, ko nori, bet tai tikrai nereiškia, kad vien dėl sąskaitos banke esi laimingesnis už kitus. Turėti pinigų nėra joks tikslas, garantuojantis laimę, dėl to jų labai nesureikšminu. Taip, jie būtini, kad galėtum gyventi tam tikrame lygyje, leisti sau, ką nori. Todėl esu laimingas, jog žaisdamas krepšinį uždirbu išties daug.

Kokių įspūdžių, be to, kad pelnėte titulą, išsivešite iš Lietuvos?

Lietuva nuostabi. Panevėžyje buvo smagu, Vilniuje – labai gera, Kaune – puiku. Man smagu, kad lietuviai taip myli krepšinį. Juk tai – mano sportas, darbas. Todėl tokiame krašte tiesiog negaliu prastai jaustis.

Girdėjau, jog tarp rungtynių Vilniuje aplankėte ir naktinius klubus. Tikriausiai visi iškart jus atpažino?

Iš pradžių atėjęs prisėdau ir mėginau prisidengti rankomis, pasislėpti. Bet ne itin pavyko nei man, nei kartu buvusiems komandos draugams. Klube patiko: smagūs žmonės, gera muzika. Viskas buvo normaliai (šypsosi).

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką