Vaidinate ir televizijoje, ir teatre. Kaip manote, kuo skiriasi televizija nuo teatro?
Televizijoje viskas vyksta greitai ir spontaniškai. Joje nėra didelių debatų, kaip vaidinti vieną arba kitą sceną. Per dieną kartais tenka nufilmuoti 20 scenų. Prieš scenos filmavimą trumpai apsitariama su režisieriumi, operatoriumi, kolegomis ir prasideda improvizacija. Jeigu nepavyksta, bandoma dar kartą.
Teatre 20 scenų (tiek maždaug turi vienas spektaklis) repetuoji 2–3 mėnesius, per tą laiką ieškai geriausių variantų, kaip vaidinti vieną ar kitą sceną. Pasiruošimas gan ilgas ir labai apgalvotas.
Teatras nuo televizijos, mano manymu, skiriasi dar ir tuo, kad televizijos serialai labiau skirti lengvam neįpareigojamam žiūrėjimui, o teatro misija visai kitokia – jame vengiama buitiškumo ir kasdienybės.
Kodėl pasirinkote aktorystę?
Kaip ir daugelis paauglių, ieškojau netipinės profesijos. Negalėjau savęs įsivaizduoti kontoroje, toks gyvenimas man tuo metu atrodė neįdomus ir kasdieniškas.
Dėl sprendimo nesigailiu, nors kartais pavydžiu žmonėms, kurie tiksliai žino, ką jie veiks po mėnesio ar dviejų.
Spektaklyje „Meistras Solnesas“ Jūs atliekate pagrindinį vaidmenį. Kas lėmė pasirinkimą?
Dirbti su aukščiausios prabos kūriniu ir dar su žmogumi, kuriuo pasitikiu, turiu omeny režisierę Janą Ross, neįmanoma buvo atsisakyti. Tokių vaidmenų dramaturgijos istorijoje yra labai nedaug, tai yra iššūkis aktoriui. Tiesą pasakius, po šios premjeros įgavau drąsos, dabar neįsivaizduoju vaidmens, kuris mane gąsdintų.
Kaip manote, kokį vaidmenį teatro gyvenime atlieka jaunieji aktoriai?
Man patinka, kai jauni žmonės ateina su trenksmu, drąsūs, bando padaryti kažką naujo, drastiško. Jų pagrindinis tikslas – sujudinti nusistovėjusią tvarką.
Ar lengva šių dienų aktoriaus duona?
Ji tikrai nėra lengva, bet įdomi. Daug sferų, kuriose gali save bandyti, manau, dabar visapusiško aktoriaus laikas. Vasarą teko bendrauti su vokiečių aktoriais, supratau, kad jų padėtis tokia pati, kaip ir mūsų Lietuvos aktorių. Jie daro viską, kad galėtų pragyventi, dirba televizijoje, po to dirba savo malonumui teatre. Teatras visą laiką aktoriui išliks svarbiausia vieta. Viskas, kas daroma gyvai, tampa didžiule vertybe, todėl tikiu teatro ateitimi.
