1. Drabužiai iš mados išeina po savaitės
Kažkada senais gerais laikais buvo du pagrindiniai mados sezonai: pavasario/vasaros ir rudens/žiemos. Tačiau tai jau seniai praeityje, nes 2014-aisiais galima priskaičiuoti net 52 „smulkesnius sezonus“ per metus – naujos tendencijos greitosios mados tinkluose pasirodo kone kas savaitę. Drabužių parduotuvių tikslas yra tiesiog parduoti kuo daugiau ir kuo greičiau, dėl to reikia išgalvoti vis naujų dalykų, kuriuos kiekvienas madingas žmogus „privalo turėti“.
Tai, ką įsigijai prieš savaitę, jau tiesiog nebemadinga.
Kaip rašo Elizabeth Cline savo knygoje „Overdressed: The Shockingly High Cost of Cheap Fashion“, greitosios mados tinkluose drabužiai kainuoja nebrangiai, nes jie koncentruojasi ne į kokybę, o vien tik į kiekybę. Elizabeth Cline savo knygoje atkreipia dėmesį, kad „Zara“ parduotuvėse naujų prekių atvežama du kartus per savaitę, H&M bei „Forever 21“ asortimentą papildo kiekvieną dieną, o „Topshop“ savo internetinėje parduotuvėje kas savaitę pristato po 400 naujų modelių.
Greitųjų mados tinklų dizaineriai nuolatos kuria naujus drabužius, taigi klientai naują drabužį panešioję vos savaitę pasijaučia lyg išėję iš mados – parduotuves juk pasiekė naujos prekės ir tai, ką įsigijai prieš savaitę, jau tiesiog nebemadinga.
2. „Nuolaidos“ iš tiesų visai nėra nuolaidos
Išparduotuvėse esančios prekės niekada net ir nebuvo pardavinėjamos garsių prekinių ženklų parduotuvėse. Jos kuriamos specialiai išparduotuvėms.
Pačios taupiausios madistės vaikšto į garsių prekinių ženklų išparduotuves ir džiaugiasi įsigijusios neva kokybišką daiktą už gerokai mažesnę kainą. Deja, dažniausiai išparduotuvėse esančios prekės niekada net ir nebuvo pardavinėjamos garsių prekinių ženklų parduotuvėse. Jos kuriamos specialiai išparduotuvėms ir tiesiog priverčia klientą patikėti, kad jis nusiperka daiktą pigiau.
„Priešingai nei daugelis mano, išparduotuvių drabužiai niekada net nepatenka į „įprastas“ parduotuves ir yra siuvami visai kitose siuvyklose nei tie „įprastieji“ brangių parduotuvių drabužiai“, – Jay Hallsteinas rašo straipsnyje „The Myth of the Maxxinista“.
Tiesa yra ta, kad išparduotuvės derasi su dizaineriais, jog galėtų jų etiketes uždėti ant pigiau pasiūtų drabužių savose gamyklose. Išparduotuvėse žmogus tiesiogine to žodžio prasme yra apmulkinamas: jis mano, kad nebrangiai nusiperka žinomos ir brangios firmos gaminį iš ankstesnės kolekcijos, kuri nebuvo išparduota, tačiau iš tiesų labai smarkiai permoka už prastos kokybės daiktą.
3. Ant drabužių yra švino ir pavojingų cheminių medžiagų
Nemažai greitosios mados tinklų, net ir praėjus metams po pasirašyto susitarimo, kad sumažins sunkiųjų metalų kiekį savo produktuose, vis dar pardavinėja rankines, diržus ir batus, kurių sudėtyje esantis švinas viršija leistinas normas.
Greitosios mados tinklai vis dar pardavinėja rankines, diržus ir batus, kurių sudėtyje esantis švinas viršija leistinas normas.
Kaip pastebi „The New York Times“, viršytos švino normos ypač kenksmingos jaunoms merginoms, nes organizme susikaupęs švinas nėštumo metu paplinta po visą kūną ir gali pakenkti ne tik motinai, bet ir kūdikiui. Švino perteklius organizme taip pat yra viena iš nevaisingumo priežasčių, jis padidina širdies smūgio tikimybę bei didina kraujospūdį. Mokslininkai sutaria, kad apskritai nėra jokios „saugios“ švino normos, tačiau rinka turi savo taisykles ir mokslininkai yra bejėgiai.
Be švino, greitųjų mados tinklų drabužiuose randama ir pesticidų, insekticidų, formaldehido, liepsnos inhibitorių ir kitų žinomų kancerogenų, kurie kenksmingi sveikatai.
4. Drabužiai specialiai siuvami taip, kad greičiau suplyštų
Greitųjų mados tinklų tikslas yra priversti žmogų kuo dažniau pirkti naujus drabužius, net jeigu jis to nenori. Ne šiaip sau dailūs megztukai praranda savo formą ar spalvą po vieno ar kelių skalbimų, o sagos krenta ir užtrauktukai plyšta neretai dar būnant persirengimo kabinose.
Megztukai praranda formą po vieno skalbimo, o sagos krenta ir užtrauktukai plyšta dar būnant persirengimo kabinose.
„Tokios parduotuvės kaip H&M pagamina šimtus milijonų drabužių per metus. Jie užsideda nedidelį antkainį, bet uždirba milžiniškus pinigus pardavę nesuskaičiuojamą gausybę drabužių“, – savo knygoje rašo Elizabeth Cline.
Problema ta, kad susinešioję drabužiai niekam nebetinkami – jų nei atiduosi labdarai, nei perparduosi, taigi jie keliauja tiesiai į šiukšlyną. Štai vidutinis amerikietis per metus išmeta apie 30 kg tekstilės. Kadangi didžioji dalis drabužių yra pagaminti iš sintetinių medžiagų, prireikia net kelių dešimtmečių, kad jie galutinai suirtų.
5. Drabužių puošyba – nelegalių darbuotojų ir vaikų darbas
Anot knygos „To Die For: Is Fashion Wearing Out the World?“ autorės Lucy Siegle, nuo 20 iki 60 proc. drabužių, kuriuos matote greitosios mados tinklų parduotuvėse, pasiuva neoficialūs darbuotojai savo namuose.
Skurdžiausiuose pasaulio regionuose slepiasi milijonai žmonių, dirbančių pusvelčiui savo lūšnose
Nors yra mašinų, kurios gali prisiųti blizgučius ir karoliukus ant drabužio taip, kad tai atrodytų tarsi rankų darbas, tačiau jos yra labai brangios. Kadangi didžioji dalis drabužių yra siuvami šalyse, kur pigi darbo jėga, labai reta gamykla nori investuoti į brangią įrangą, ypač jeigu gamykloje siuvamai drabužiai greitosios mados tinklams, kuriems nereikia kokybės. Tada gamykla per tarpinininkus samdo žmones, kurie rankomis už grašius dekoruoja reikiamas drabužių dalis.
Atlikusi išsamų tyrimą Lucy Siegle sužinojo, kad skurdžiausiuose pasaulio regionuose slepiasi milijonai žmonių, dirbančių pusvelčiui savo namuose, tiksliau – lūšnose. Dažnai tokiems neoficialiems darbuotojams padeda jų vaikai – jie visi siuva taip greitai, kaip tik sugeba, ir daro tai visą dieną iki sutemsta.
„Jiems vadovauja tironiški tarpininkai, kurie moka vienas iš mažiausių algų visoje aprangos industrijoje“, – rašo Lucy Siegle.
