Žurnalas „Žmonės“ kalbino Mantą jo kelionei baigiantis.
Palei asfaltuotą kelią palengva žingsniuojantį Mantą sutinkame kažkur pusiaukelėje tarp Lazdijų ir Veisiejų. Saulės ir vėjo nugairintas veidas, didelė kuprinė ant pečių ir maža filmavimo kamera rankose – jį nesunku atpažinti. Keletas kadrų pakelėje, ir sodinamės Mantą į mašiną, vežamės tolyn už Veisiejų, kur fotografas užmatė įspūdingą bokštą. Tiesa, prieš tai Mantui pažadame, jog baigę interviu ir fotosesiją parvešime jį atgal, kur įsisodinome.
„Prie Zarasų mane nusivežė į sodybą – sakė, pats niekaip jos nerasiu. Kitą dieną tuos keturis kilometrus aplink Zarasus ėjau – kitaip negalėjau“, – šypsosi Mantas.
Jei žino, kad nužingsniuos ten, kur reikia, Mantas keliauja ne plentu, o siaurais vieškeliukais. „Kartais tikrai verta mesti kelią dėl takelio, – patikina. – Patikėkite, tokios kelionės ir tokių įspūdžių už jokius pinigus nenusipirksi.“
Kai kaimo parduotuvėlėje pirkai vandenį, pardavėja tik gūžtelėjo pečiais taip ir nesupratusi, koks tavo kelionės tikslas...Pernai pavasarį sugalvojau, kad reikėtų ką nors įdomaus, svarbaus gyvenime nuveikti. Visi aplinkui tik ir sako, kokia mūsų Lietuva graži, kiek daug visko čia galima pamatyti, tačiau vis tiek važiuoja į Turkiją ar Egiptą, ten fotografuojasi, dalijasi kurortinėmis nuotraukomis. Nusprendžiau, jog užteks kalbėti, reikia ką nors daryti. Iš pradžių turėjau minčių aplink Lietuvą keliauti dviračiu, bet pamaniau, kad taip keliauja masės, o štai pėsčiomis – ne tiek ir daug. Ir dabar, jei sutinku ką nors einantį pėsčiomis, dažniausiai tai būna senukas, kuriam stotelėje nesustojo autobusas.
Norėjau kelionę skirti apmąstymams: ką toliau gyvenime daryti, kuo užsiimti, kaip save realizuoti, į kurią pusę krypti – daugiau mažiau ji tapo piligrimine. Radau atsakymus į daugybę klausimų. Tai – mano Jokūbo kelias Lietuvoje...
Iš pradžių turėjau tikslą šiaurine Lietuvos dalimi nueiti iki pajūrio. Maniau, jei jau pasieksiu finišą, tai bus kur kas daugiau, nei galėčiau tikėtis iš savo kūno. Prieš išeidamas turbūt buvau labiausiai tokioms kelionėms nepasiruošęs žmogus (juokiasi). Visada buvau tas, kuriam nutrina batai, kuriam iškyla didžiausios pūslės, negana to, buvau pats neraumeningiausias pasaulyje. Prieš kelionę stengiausi nemažai vaikščioti, nevažinėjau automobiliu, bet nė karto taip ir nepagalvojau, kad į darbą reikėtų žingsniuoti ne šiaip, o su kuprine ant pečių. Pirmomis kelionės dienomis kuprinė buvo didžiausias – dvidešimt penkis kilogramus sveriantis – šokas mano pečiams.
Norėjau kelionę skirti apmąstymams: ką toliau gyvenime daryti, kuo užsiimti, kaip save realizuoti, į kurią pusę krypti – daugiau mažiau ji tapo piligrimine. Tai – mano Jokūbo kelias Lietuvoje...
Pirmą dieną valdė didelis entuziazmas, bet antra buvo arčiausiai to, kad būčiau pasidavęs: pečiai – nuspausti, ant kojų – pūslės... Kaip žmonės švaisto pinigus, taip pirmosiomis dienomis aš švaisčiau kilometrus – ėjau į kairę, į dešinę, užsukdavau, kur tik norėdavosi, visiškai netaupiau jėgų.
Žingsniuodamas antrą dieną, vieną akimirką pajutau, kad kažkas iš paskos važiuoja dviračiu. Kadangi peilis buvo giliai kurpinėje, nusprendžiau, jog su „persekiotoju“ reikėtų bendrauti draugiškai. Buvau sugalvojęs tądien pasiekti Švenčionis, bet žmogus pasiūlė nepriėjus Švenčionių užsukti pas jį, pernakvoti. Dar prieš kelionę sakiau sau, kad padraskysiu likimui akis, todėl sutikau.
Ėjome, kalbėjomės – iš pradžių netgi buvo visai smagu, bet po pirmų dešimties kilometrų eiti darėsi sunkiau, batai spaudė, kuprinė veržė. Sustoju ilsėtis, o kompanionas skubina, nes nori kuo greičiau namus pasiekti. Kai jauti skausmą, dingsta nuotaika, tada nebesinori su niekuo kalbėtis. Kai stabtelėjome pailsėti po dvidešimt penkių kilometrų, jau svarsčiau: pasakyti jam ar ne, kad baigiu kelionę.
Susikaupiau. Nuėjome iki jo namų, pernakvojau. Kitą dieną buvo labai sunku, bet lengviau nei antrąją, todėl ryžausi tęsti. O toliau tik lengvėjo. Artėdamas prie jūros jaučiau, kad kojos lengvai gali nunešti ir trisdešimt kilometrų, pečių niekas nebespaudė. Dabar atrodo, kad galėčiau dar keletą kilogramų ant nugaros užsimesti...
Pasiekus Klaipėdą tavo kelionė nesibaigė?
Pamaniau: kada, jei ne dabar. Kitąmet ryžtis dar vienai tokiai kelionei nebūtų lengva, o ir laiko dar turėjau, todėl atgal į Vilnių patraukiau taip pat pėsčiomis, tik šįkart – per pietinę Lietuvos dalį. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi pavargęs: iš pradžių problemų kėlė kojos, kuprinė, dabar vis dažniau kamuoja psichologinis nuovargis. Grįždamas kažkur ties Šilute, Pagėgiais pajutau, kad jau nusibodo eiti vienam.
Kartais norisi būti Tibeto šventiku, mokančiu bent kelias minutes nieko negalvoti. Greitai sukdamosi mintys taip pat vargina. Viską su savimi jau iškalbėjau, ką norėjau, tą apgalvojau, visos dainos jau išdainuotos (šypsosi)... Dabar norėtųsi paėjėti su kokiu draugu, pasikalbėti, o gal tiesiog su artimu žmogumi jaukioje tyloje pabūti. Kita vertus, nors ir laukiu finišo, sykiu ateina suvokimas, kad kelionė buvo didelė, kad grįžus ir pailsėjus pasidarys gaila, jog grįžau.
Laikaisi kokio nors grafiko?
Per dieną nueinu apie trisdešimt kilometrų. Kartais įveikiu ir trisdešimt devynis ar keturiasdešimt tris. Stengiuosi neskubėti. Neturiu tikslo apeiti Lietuvą kuo greičiau, noriu kuo daugiau pamatyti ir su kuo daugiau žmonių pabendrauti.
O yra su kuo bendrauti?
Dar ir kiek! Mažesnėse gyvenvietėse, kaimukuose žmonės nesidrovi žiūrėti į mane lyg į eksponatą, kiti užkalbina, kartais net arbatos pasiūlo. Labanoro girios pakraštyje, labai gražiame kaimuke, norėjau vienos močiutės paklausti, kiek man dar liko eiti, o ji ne tik pasakė, bet ir pakvietė užeiti arbatos, pritepė sumuštinių, siūlė dar ir bulvinių blynų pasilikti. Sutikau nemažai ir jaunų žmonių, susidraugavome, su kai kuriais, tikiu, kada nors būtinai dar susitiksime. Žeimelyje, Pakruojo rajone, priėjau vieną namą, ketinau paprašyti leisti pasistatyti kieme palapinę.
Sakau: „Esu Mantas, keliauju per Lietuvą...“ O man atšauna: „Bartuševičius! Nežinojau, kad keliaudamas per Lietuvą ir į Žiemelį užsuksi!“ Truputį už mane vyresnis vaikinas, pasirodo, sekė internete mano kelionę, domėjosi, kaip man sekasi. Kitą dieną stumdamasis dviratį palydėjo mane kokius aštuonis kilometrus...
Kas pasakė, kad lietuviai – uždari žmonės?! Dar jie – labai svetingi. Jei man grįžus kas nors pabandys pasakyti priešingai, kraujas tikrai užvirs.
Vyresnių žmonių įdomu klausytis, jie turi daug ką papasakoti. Kai išsiaiškina, kad einu vienas, kai pamato, jog nesu koks vagis ar žudikas, mielai įsileidžia, viską išsipasakoja. Kai kurie kartais net per daug atlapoja širdis. Kas pasakė, kad lietuviai – uždari žmonės?! Dar jie – labai svetingi. Jei man grįžus kas nors pabandys pasakyti priešingai, kraujas tikrai užvirs.
Turbūt vienintelis dalykas, kuris kaskart nuliūdina, tai geriantys lietuviai. Mažuose miesteliuose, kaimeliuose vyrai, būna, vienuoliktą valandą ryto prie pabaigto butelio sėdi ir jau dairosi kito. Apie pietus darbingo amžiaus vyrai būna nedarbingi...
Keliaudamas pėsčiomis ir dar – visiškai vienas, jautiesi saugus?
Jei nakčiai neapsistoju pas žmones, stengiuosi bent jau paprašyti leisti pasistatyti kieme palapinę – taip ir saugiau, ir smagiau. Turiu bėdą: labai kietai miegu. Pašonėje daug visko gali vykti, o aš miegosiu ir nieko negirdėsiu. Mane su visa palapine galėtų pagrobti – veikiausiai vis tiek nepabusčiau (juokiasi).
Dar kelionės pradžioje patyriau, kaip nejauku ir nesaugu eiti sutemus. Kai pasiekiau Kaltanėnus, buvo antra valanda nakties. Šviesos užgesusios, prašytis nakvynės jau nepatogu, tad nuėjau už miestelio. Tarp medžių pasistačiau palapinę, įsinešiau į vidų kuprinę, prisirišau ją prie rankos, šalia pasidėjau peilį, nors puikiai žinojau, kad jei kas ir sugalvotų mane plėšti, peilio turbūt nespėčiau sugriebti (juokiasi). Negana to, keliauti sutemus nesaugu – turiu atšvaitinę liemenę, bet ir ji vargu ar padėtų, ypač – savaitgalį. Alkoholio padauginusi liaudis labai drąsiai sėda prie vairo, o tada „manevruoja“ kaimo keliukais.
Kažkodėl jaučiu, kad kai tėvams, draugams, bičiuliams, pažįstamiems pranešei, jog keliausi aplink Lietuvą, buvo ir tokių, kurie tik pasukiojo pirštą prie smilkinio?
Skeptikų buvo daug, nelabai kas tikėjo, kad iš tikrųjų eisiu, – juk tokiam žygiui reikia būti gerai pasirengusiam. Daug kas ir dabar mano, kad ne einu pėsčiomis, o tranzuoju (šypsosi).
Dar kelionės pradžioje patyriau, kaip nejauku ir nesaugu eiti sutemus. Kai pasiekiau Kaltanėnus, buvo antra valanda nakties. Šviesos užgesusios, prašytis nakvynės jau nepatogu, tad nuėjau už miestelio.
Tėvai irgi buvo šiek tiek skeptiškai nusiteikę. Iš pradžių manė, kad tai ganėtinai kvaila sūnaus užgaida: kam aplink Lietuvą eiti pėsčiomis, jei galima apvažiuoti – ir greičiau, ir pigiau. Kai suprato, kad iš tikrųjų susiruošiau eiti, nuožmiai bandė nuo to atkalbėti: „Nenueisi, nepajėgsi, nesaugu...“
Kurį laiką ši tema namuose buvo neliečiama, bet kai likus mėnesiui tėvai visgi suprato, kad manęs nebeperkalbės, palaikė: padėjo supirkti reikalingus daiktus, mama pridėjo vaistų nuo pagydomų ir nepagydomų ligų.
Apskritai mama pasistengė, kad man nebūtų lengva (juokiasi). Susikrauti kuprinę buvo gana paprasta: vaistai, kremai nuo saulės – „prieš“, „per“ ir „po“, o visa kita – kas telpa. Drabužių, regis, kone visiems metų laikams įsimečiau – galėčiau net ir žiemą drąsiai eiti. Vienu momentu galvojau, jog mama kartu išeis, kad tik galėtų prižiūrėti, ar viską naudoju. Laimei, prieš kelias dienas atvažiavo senelis ir visus nereikalingus daiktus išsivežė.
Turi stiprią palaikymo komandą?
Senelis mano, kad man kelionėje viskas blogai. Manęs aplankyti jis buvo jau keturis kartus ir kaskart sako, kad nori atvažiuoti apžiūrėti miesto. Dar atveža mamos įdėtų lauknešėlių – naminės dešros, lašinukų, daržovių, kažkodėl vafliukų, kurių nevalgau, ir, žinoma, vaistų – neduok Dieve, ko nors pritrūksiu. Ir dar antrą mobilųjį telefoną atsiuntė, nes vieną dieną maniškis nusėdo ir neturėjau, kaip namiškiams paskambinti. Žodžiu, niekur aš nuo jų nepabėgsiu (juokiasi)...
Su tuo, ką turiu ant kupros, į didesnius miestus galėčiau net neužsukti. Visko – atsigerti, maisto, higienos priemonių – galima nusipirkti kaimo krautuvėlėse. Kelionei einant į pabaigą, nusprendžiau pasilepinti ir paužkandžiauti kavinėse, juolab kad ir mama sako, jog suvalgyčiau ko nors šilto (šypsosi).
Jei ne paslaptis, koks tavo kelionės biudžetas?
Kuprinė, batai, filmavimo kamera – didžiosios išlaidos manęs laukė prieš kelionę. Pati kelionė pareikalavo iki tūkstančio litų, galbūt net mažiau. Gyvendamas Vilniuje tikrai daugiau būčiau išleidęs.
Ne vien pinigai tokioje kelionėje kitaip skaičiuojami. Valandos, kilometrai – taip pat?
Praėjus maždaug savaitei, nelabai žinojau, kokia yra diena, – po truputį tai prarado prasmę. Užsukus į kokį miestelį gal ir lengviau pastebėti, kokia diena, o kelyje nėra nei pirmadienio, nei šeštadienio. Pastebėjau, kad kelionę pradėjau matuoti ne dienomis, o kilometrais. Turiu telefoną, bet stengiuosi jame kuo mažiau lindėti, nors kartais pasidaro labai nuobodu. Stengiuosi kuo mažiau žiūrėti, kas dedasi pasaulyje, o stebėti, kas vyksta aplinkui. Išmokau netgi valandas pagal saulę nustatyti...
Reklaminis filmukas apie Lietuvą ir knyga – tai yra tai, kuo užsiimsi grįžęs?
Eidamas turiu daug laiko apmąstymams, jau žinau, koks bus filmas, apie ką knyga (šypsosi). Netgi pavadinimą knygai sugalvojau – greičiausiai vadinsis „Aplink“. Mėgstu pajuokauti, man patinka ironija, sarkazmas, todėl knyga turėtų būti juokinga ir nuotaikinga. Kasdien sąsiuvinyje pasižymiu miestelių pavadinimus, žmonių vardus, kiek nuėjau per dieną, patirtus nuotykius ir staiga užklupusias mintis. Rašydamas knygą kelionę prisiminsiu kiekvieną dieną.
O tada ir vėl keliausi?
Po atostogų reikės atostogų, kad pailsėčiau, o tada žiūrėsiu. Žmonės įtikinėja, kad man dabar reikia rimtesnio iššūkio. Kas žino... Iš tikrųjų jau esu sumąstęs vieną labai didelę kelionę, bet kol kas anksti apie ją kalbėti. Žinau tik viena: kitoje kelionėje taip nebeužkrausiu kojų – man jų gaila. Neabejoju, jei kojos galėtų atsiskirti nuo manęs, taip ir padarytų...
