Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 21d. 07:58

Petrui Kazlauskui suėjo 65-eri: „Liveta – didžiausia mano gyvenimo gelbėtoja“

Liveta ir Petras Kazlauskai Interviu
Andriaus Tamkevičiaus, asmeninio archyvo ir Mariaus Vizbaro nuotr. / Liveta ir Petras Kazlauskai
65-ąjį gimtadienį rugsėjo 21-ąją pasitikęs atlikėjas Petras Kazlauskas trankiai švęsti neketina – pagrindinė švenčių sudedamoji dalis jam yra paprasčiausia ramybė. O ir didelių norų tikina neturintis – svarbiausia spėti su visais susitikti ir praleisti laiką su artimiausiais žmonėmis. Vis dėlto paklaustas, kas yra didžiausias jo gyvenimo ramstis, jubiliatas atsako nė nedvejodamas: „Be Livetos aš niekas, mūsų po vieną net nelabai priima.“

Paklaususi, kaip Petras Kazlauskas sutinka savo 65-ąjį gimtadienį, išgirdau jo atodūsį. Pasirodo, gerai žinomas Lietuvos atlikėjas savo gimtadienių jau seniai nebemėgsta, nes šventės jam asocijuojasi su darbu. Taip yra todėl, kad jis su Liveta jau kurį laiką važinėja sveikinti jubiliatų ar kitą progą švenčiančių ir ne tik į kavines, bet ir į namus, o kartais per savaitę sudalyvauja net dviejuose ar trijuose pasibuvimuose. Dėl šios priežasties tą dieną, kai išvydo pasaulį, Petras nori minėti be gėlių ir šampano.

– Petrai, šiandien jums sukanka 65-eri. Kokias mintis sukelia šis skaičius ir ar žadate jį kaip nors paminėti?

– Jau penkiolika metų, kaip stengiuosi, kad man niekas neprimintų mano amžiaus. Suprantat, kai jau pradedi metus skaičiuoti į antrą pusę, nebelieka patoso ir džiugesio.

Paprastai per gimtadienius stengiamės kartu su Liveta kur nors išvažiuoti, dažnai į kitą šalį, toliau nuo žmonių. Bet net ir ten nuvažiavę nešvenčiame, nebent kas nors iš viešbučio personalo pamatę gimimo datą supranta ir atneša tortą (juokiasi).

Šiemet išvažiuoti nespėjome, nes pasidovanojau sau akių vokų pakėlimo operaciją, tai tenka darytis įvairius tyrimus. Su metais, pasirodo, man reikia „karpyti“ akių vokus. Nebuvau pasiryžęs, bet Liveta paragino, tad sutikau. Aišku, jauduliuką prieš operaciją vis tiek jaučiu.

Mariaus Vizbaro nuotr./Liveta ir Petras Kazlauskai
Mariaus Vizbaro nuotr./Liveta ir Petras Kazlauskai

Skaičius „65“ jau nebedžiugina. Galiu pasakyti, kurie metai apskritai gyvenime teikė laimės: šešiolika – kai gavau pasą, aštuoniolika, dvidešimt – ne, nes dar armijoje buvau, kažkodėl dar dvidešimt penki patiko ir tada jau tik penkiasdešimt.

O po penkiasdešimtmečio jau nė vieni metai nebekėlė šypsenos, nes vis kas nors atsitinka su sveikata: tai kokį slankstelį paskausta, tai pirštelį, tai koją, tai sąnarį, tai dar ką nors. Metai krauna ant mūsų naštą, bet džiaugiuosi, kad pragyvenau šiuos ir galiu gyventi dar kitus be sunkių ligų.

Metai krauna ant mūsų naštą, bet džiaugiuosi, kad pragyvenau šiuos ir galiu gyventi dar kitus be sunkių ligų.

– Neabejoju, kad jaunystėje švęsdavote gimtadienius...

– Taip, jaunystėje tai švęsdavau ir švęsdavau (juokiasi)! Kai pradėjome gyventi kartu su Liveta, pas mus į namelį dažnai sugužėdavo svečiai: vieną dieną draugai, kitą dieną kiti draugai, trečią – giminės. Vos tilpdavo visi!

Matot, šiemet kitaip dar ir dėl pandemijos. Ji mus labai pristabdė, dabar norisi ir privengti tų pasibuvimų.

– O kaip apskritai pasikeitė požiūris į gyvenimą per pastaruosius metus?

– Keitėsi, kaip ir visas gyvenimas (juokiasi). Aš gyvenęs dviejose santvarkose, prie kiekvienos reikėjo prisitaikyti, įsisavinti naujas taisykles.

Prieš kelias dienas susidūriau su dar vienu netikėtumu – „Sodra“ man pranešė, kad jau esu pensininkas, tačiau neturiu stažo, nes dirbau tai pagal verslo liudijimą, tai pagal individualios veiklos pažymą, todėl pensija bus itin maža. Ot, galvoju, žmogus visą gyvenimą dirbi, dainuoji, o sulaukus pensijos va kas nutinka. Ši žinia kiek nuliūdino.

– O be to, kad dirbote be darbo sutarties, dar yra dalykų, dėl kurių gailitės?

– O, koks klausimas (šypsosi). Ai, žinot, kartais gailiuosi savo charakterio, nes esu labai užsispyręs.

Ir taip nuo vaikystės – net mama sakydavo. Kai užeina man toks keistas užsispyrimas, tai nieko negaliu sau padaryti, o vėliau gailiuosi, kad taip elgiausi.

Kartais užsispyrimas padeda geriems dalykams, bet kai jau pridaro blogų, tai tada jau nelabai smagu (juokiasi).

Kartais gailiuosi savo charakterio, nes esu labai užsispyręs.

– O kada gyvenime esate laimingiausias?

– Labiausiai džiaugiuosi tada, kai įsigyju naują instrumentą arba kai galvoje gimsta nauja daina. Tokiais momentais atsijungiu nuo pasaulio, atsisėdu prie klavišinio instrumento arba paimu į rankas gitarą ir pradedu savo kūrybinį procesą. Tada ištirpsta laikas, o aš džiaugiuosi, kad galiu jo neskaičiuoti, lygiai taip pat, kaip ir metų.

Asmeninio albumo nuotr./Liveta Kazlauskienė, Petras Kazlauskas
Asmeninio albumo nuotr./Liveta Kazlauskienė, Petras Kazlauskas

Tada galvoju, kad tik Dievas ir toliau duotų tokių minčių ir galimybę kurti apie ką noriu ir muzikuoti bet kokioje šalyje. Tarybų valdžios metais nebuvo galima kurti, tik atlikti tarybinių autorių dainas.

– Kaip jums šiandien sekasi muzikos pasaulyje? Minėjote, kad turite daug privačių koncertų, o kaip su viešais? Ar dažnai lipate ant scenos?

– Dabar koncertai buvo tik miesto šventėse, lauke, o salėse ar salytėse dar nelabai. Kadangi turime tiek daug užimtų dienų, užsakytų pasveikinimams, tai net nelabai ir apsiimame groti ilgesnius koncertus.

Sveikinimus dažniausiai užsakinėja į užsienį emigravę žmonės savo tėvams ar seneliams. Sulaukiame skambučių iš įvairiausių pasaulio šalių: Norvegijos, Švedijos, Danijos, Anglijos, Airijos, Vokietijos ir net iš Zanzibaro. Kartais per savaitę dirbame net penkis kartus.

Pasveikinę savo dainomis, net patys užsikrečiame šventine nuotaika. Dažnai mūsų pasirodymas būna staigmena, tad tenka užklupti žmones netikėtai, kartais – pjaunant žolę kieme (juokiasi). Mus pamačius žmonėms net akys išsiplečia, jie negali patikėti, kaip čia tie žmonės iš televizoriaus išlipo.

Asmeninio albumo nuotr./Petras Kazlauskas
Asmeninio albumo nuotr./Petras Kazlauskas

– Dar kalbant apie jūsų muzikinę karjerą, ar joje dar daug neįgyvendintų užmojų?

– Esu prirašęs daug dainų, net į du albumus tilptų, bet žmonės jau nustojo pirkti kompaktines plokšteles (CD). Koncertų metu vis pristatome po naują dainą ir žiūrime, kuri geriau nuskamba, bet jau keleri metai svarstome, kur jas sutalpinti – gal į flešiuką sukišti, ar kur. Iš pradžių prapuolė juostelės, o dabar – jau ir diskai.

O šiaip man gimsta daug minčių. Kai nerandu žodžių joms išreikšti, sukuriu melodiją, padarau instrumentinę pjesę, ją įrašau. Man apskritai keliaujant labai smagu klausytis kiekvienos šalies skambesio, pastebiu, kad jis visur skirtingas. Grįžęs įrašau girdėtas melodijas, o jų įrašus leidžiu šventėse, per pertraukėles, kai visi eina gerti kavos. Turiu linksmų, liūdnų, romantiškų, meditatyvių, svajingų, visokių.

Andriaus Tamkevičiaus nuotr./Liveta Kazlauskienė, Petras Kazlauskas ir Ingrida Kazlauskaitė
Andriaus Tamkevičiaus nuotr./Liveta Kazlauskienė, Petras Kazlauskas ir Ingrida Kazlauskaitė

Džiaugiuosi, kad kyla minčių kurti. Žinoma, jeigu niekas nesunervina (juokiasi). O sunervinti mane lengva. Pavyzdžiui, vakar gavau 30 eurų baudą už viršytą greitį. Dabar jau važinėju atsargiai, kaip senelis, kad tik neviršyčiau greičio (juokiasi).

– Žvelgiant į praeitį, kas visada buvo jūsų pats didžiausias užnugaris, dešinioji ranka?

– O, Liveta (svajingai nutęsia). Ji yra visko sumanytoja, kovotoja už mane ir visus, įkvėpėja. Nežinau, ar būčiau prikūręs tiek dainų, jei ne jausmas jai. Liveta moka sukelti visokias emocines bangas: ir lyrines, ir linksmas. Ji ir bėdoj, ir varge, ir skausme, ir bet kur, ji – mano gelbėtoja.

Be viso to – Liveta yra ir mano minčių skaitytoja. Būna, apsirengiu kaip nors, bet galvoju, ai, gal reikia apsirengti geriau mėlynai. Tada prieinu prie Livetos, o ji sako – o, kaip tik norėjau, kad tu apsirengtum būtent taip, o man net sakyt nereikėjo, pats taip pasirinkai.

Andriaus Tamkevičiaus nuotr./Liveta Kazlauskienė, Petras Kazlauskas ir Ingrida Kazlauskaitė
Andriaus Tamkevičiaus nuotr./Liveta Kazlauskienė, Petras Kazlauskas ir Ingrida Kazlauskaitė

Supratau, kad mes – kartu, o be jos aš niekas. Mums net kartais sako – Kazlauskai yra vienis. Mūsų po vieną net nelabai priima (juokiasi). Teko kartą važiuoti koncertuoti be Livetos, su Nelly Paltiniene, nes Liveta buvo išvažiavusi į Malaiziją, į džiungles, su Vytautu Kernagiu. Tada visi klausinėjo, kur Liveta. Taip pat buvo ir tada, kai koncertavo viena Liveta. Taigi, reiks taip kartu, įsikibus į vienas kitą, eiti per gyvenimą ir toliau, kol dar laiko balsai ir sveikata.

– Kaip gražu... O ar buvo kas nors, ką jumyse Liveta pakeitė?

– Taip, prieš ją sutinkant aš buvau toks truputį chuliganas, o ji mane patraukė į gerąją pusę, pristabdė nuo blogo elgesio. Mokykloje nesielgiau gerai, net nenorėjo manęs dėl to priimti mokytis, nes tuo metu elgesys būdavo vertinamas balais, o mano balas buvo vos 3.

Į tą vadinamą chuliganizmą paauglystėje buvo įtraukę draugai, o išgelbėjo mane ne tik Liveta, bet ir muzika. Kai mokykloje atsidarė pučiamųjų orkestras, pradėjau ten groti. Taip ir neišbridau iš muzikos pasaulio.

Andriaus Tamkevičiaus nuotr./Liveta Kazlauskienė, Petras Kazlauskas ir Ingrida Kazlauskaitė
Andriaus Tamkevičiaus nuotr./Liveta Kazlauskienė, Petras Kazlauskas ir Ingrida Kazlauskaitė

– Dėl ko dar esate labiausiai dėkingas žmonai Livetai ir dukrai Ingridai?

– Dėl to, kad jos užpildo mano gyvenimą. Be jų net nežinočiau, kaip gyventi. Pas mus viskas kartu. Pavyzdžiui, važiuojame pirkti automobilį irgi kartu, vienam nusipirkti man nepavyktų. Liveta greitai prieina, apžiūri, paklauso variklį. Kartą važiavau be jos pirkti mašinos ir tikrai pasigailėjau – iš jos nieko gero nebuvo. Pasitikiu Livetos nuomone ir nuojauta visame kame – net ir automobilių reikaluose.

– Ar dažnai matotės su dukra?

– Dabar ji gyvena atskirai, tai nelabai. Vos keletą kartų per savaitę

– Džiaugiatės, kad ji, kaip ir jūs, pasuko muzikos keliu?

– Taip, mes ją vežiodavomės kartu su savimi į koncertus nuo pat mažumės. Dabar ji turi savo programą, su kuria koncertuoja. Į koncertus pasikviečia šokėjų. Ingrida dainuoja ir prancūziškai, nes jai labai gerai sekėsi šios kalbos mokytis mokykloje, buvo įvertinta dešimtukais, todėl dabar dainuoja be akcento.

Manto Grimo nuotr./Ingrida Kazlauskaitė
Manto Grimo nuotr./Ingrida Kazlauskaitė

Pas mus su Liveta ateina vyresni žmonės, o jaunesni renkasi Ingridą. Nors viena daina yra stebuklinga. Ji vadinasi „Tau tau tau“. Kartais žmonės atsiunčia vaizdo įrašus, kuriuose šoka dar net žodžio ištarti nemokanti mergaitė. Šią dainą atlikome ir norvegams, ir anglams, ir kinams. Kažkas žmonėms atsitinka, išgirdus šią dainą, net patys stebimės.

Kai labai dažnai dainuoji tą patį kūrinį, turi vis iš naujo įsijausti, nes gi negali atsainiai jo atlikti. Net nežinau tos paslapties, kodėl iš daugybės dainų įstringa vos kelios ir niekad nemiršta jų populiarumas.

– Grįžtant prie jūsų, tiek metų praėjo, bet gal visgi liko kokia nors svajonė, kurios dar nespėjote išpildyti?

– Kad aš tų svajonių nelabai turiu. Kaip sako, pasvajoji per daug, tai Dievas pakoreguoja. Stengiuosi daug į priekį nesvajoti.

TV TOPAS nuotr./Liveta ir Petras Kazlauskai
TV TOPAS nuotr./Liveta ir Petras Kazlauskai

Vienintelis dalykas, apie kurį vis dėlto pagalvoju, yra tai, kad noriu aplankyti gimines. Pavyzdžiui, Vokietijoje gyvena Livetos giminės, o niekaip neišeina pas juos nuvažiuoti, bet tikimės, kad greitu metu pavyks. Man svarbiausia yra susitikti su žmonėmis ir pasikalbėti, nes paskui žmonės išeina ir nebespėji pasimatyti, o pravažiavus pro jų buvusius namus pasidaro taip liūdna.

– Ir pabaigai, ko palinkėtumėte sau gimtadienio proga?

– Sau palinkėčiau sveikatos. Aš noriu nesirgti, todėl grūdinuosi šaltame vandenyje, žiemą – sniege, eketėje, stengiuosi kuo mažiau dėl visko nervintis ir lengviau bei sveikiau valgyti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:21:02

Video

11:02
41:02
00:39

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką