Dabar populiaru
Publikuota: 2016 balandžio 16d. 20:10

Pietų ašigalį traktoriumi pasiekusi olandė: „O kas dabar man pasakys, kad tai neįmanoma?“

Manon Ossevoort Pietų ašigalyje
Asmeninio archyvo nuotr. / Manon Ossevoort Pietų ašigalyje

Ką reiškia svajoti ir kitus mokyti, kad bet kokią svajonę įmanoma išpildyti, olandė Manon Ossevoort (38) žino kaip niekas kitas – sugalvojusi traktoriumi nuo gimtojo miestuko nuvažiuoti iki Pietų ašigalio, ėmė ir tą padarė. Tiesa, užtruko dešimtmetį. „O kas dabar man pasakys, kad tai neįmanoma“, – kvatoja ekstremalaus pasaulio rekordo autorė.

Kodėl traktorius? „O ar žinote žemiškesnę transporto priemonę? – šypsosi Manon, ankstų rytą Vilniuje delnais apglėbusi puodelį kavos. – Kai sau pasakiau: „Važiuosiu į Pietų ašigalį!“, tebuvau labai entuziastinga 25-erių mergina. Beje, niekur už Europos ribų nesilankiusi ir nevairavusi traktoriaus – to kaimo berniukai nebūtų leidę, nes traktoriai juk jų sritis.“

Projektas „Tractor Girl“ – „Traktoriaus mergina“ prasidėjo 2005-aisiais: Manon išvairavo traktorių, turėdama tikslą juo nusikapstyti iki piečiausio Afrikos taško – Gerosios Vilties kyšulio. Jame, įveikusi 38 tūkstančius kilometrų, atsidūrė po bemaž ketverių riedėjimo traktoriumi metų, aplankiusi 22 Europos ir Afrikos šalis. Visur, kur važiavo, rinko raštelius ar skaitmenines laikmenas su sutiktų žmonių svajonėmis. Jas žadėjo palikti amžinai įšalusiame piečiausiame planetos taške.

Keiptaune, planavo Manon, pavyks rasti traktorių, tinkantį kelionei per Antarktidą, tada važiuoti toliau. Bet net ir didelės svajonės dažnai pildosi ne itin sklandžiai. Priverstinė ketverių metų pauzė ir ji – jau raudoname šiaurei pritaikytame „Massey Ferguson“ traktoriuje lediniame žemyne, namuose palikusi mažutėlę dukrą Hannah, kuriai šiandien dveji. Manon norėjo pakartoti garsiąją 1958-ųjų sero Edmundo Hillary ekspediciją vikšriniu traktoriumi į Pietų ašigalį, savo žygį jo garbei pavadino „Antarctica 2“. Tikslą 2014-ųjų gruodžio 9-ąją ji pasiekė, 2500 kilometrų ledynais nuriedėjusi ne vėžlio, bet traktoriaus greičiu, kuris dažnai tesiekė vos penkis kilometrus per valandą.

Tractor girl nuotr./Manon Ossevoort – olandė, traktoriumi nukeliavusi iki Pietų ašigalio
Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort – olandė, traktoriumi nukeliavusi iki Pietų ašigalio

– Sutikite, iš šalies jūsų kelionė atrodo beprotiška. Per Europą ir Afriką važiavote vienui viena?

Visur, kur važiavo, Manon rinko raštelius su sutiktų žmonių svajonėmis. Jas žadėjo palikti amžinai įšalusiame piečiausiame planetos taške.

– Per Europą – taip, išskyrus Balkanus. Ten jau keliavau su komanda. Paskui, pasiekusi Egiptą, taip pat turėjau palydovą – norėjau įsitikinti, kaip islamo šalys reaguos į traktorių vairuojančią merginą. Ten mane savo automobiliu lydėjo vaikinas, kuris vyko į Sudaną dalyvauti programoje „Gydytojai be sienų“. Bet važiuoti su palyda pasirodė per daug sudėtinga. Tuo įsitikinau dar Balkanuose. Ji – normaliame automobilyje, aš – lėtame traktoriuje. Susiderinti sunku. Šiaip ar taip, dažniausiai dardėdavau viena, dykumose traukiau smėlyje užklimpusias mašinas, autobusus, kartą pavežiau iki ligoninės gimdyvę, žmonės man šypsojosi. Pasiekusi Sudaną nutariau, kad kur kas laisviau jausiuosi likusi viena. Viena Afrikoje praleidau trejus su puse laimingų ir labai įdomių metų – miegodavau kur nors laukinėje gamtoje, svečiuodavausi pas vietos žmones. Ir jaučiausi saugi.

Tractor girl nuotr./Manon Ossevoort – olandė, traktoriumi nukeliavusi iki Pietų ašigalio
Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort ekspedicijos akimirka

Per visą kelionę turėjau du šunis. Pirmą sutikau palikdama Kosovą. Artėjo žiema, ėmė snigti, norėjau kuo greičiau pasiekti Afriką. Ir tada pamačiau mažą šuniuką. Balkanuose sienų kontrolė griežta. Patikrinę mano pasą, pareigūnai liepė gabenti šunį į Nyderlandus, nes aš ten registruota. Sakiau, kad neketinu greitu laiku grįžti, noriu nusikasti į Afriką, kur bus šilta ir šuniukui, ir man. Italijoje, prieš keliantis laivu į Egiptą, šuo gavo europietišką pasą su nuotrauka ir įrašytu vardu – Kosovo. Juo paskui linksmindavau Etiopijos ir kitų šalių pasieniečius, kurie susidomėdavo šunimi. „Turite klausimų? Gal jums parodyti jo pasą?“ – „Šuo su pasu?.. Pas mus ne visi žmonės juos turi.“

Žiūrėdami į traktorių žmonės patikėdavo, kad tikrai tereikia nenuleisti rankų, ką nors daryti, kad norai pildytųsi.

Labai gaila, bet po dvejų drauge praleistų metų Kosovo susirgo ir turėjau jį užmigdyti. Tada „įsivaikinau“ gatvėje rastą kalytę. Ji keliavo su manimi dar dvejus metus ir... Pietų Afrikoje netikėtai tapo nėščia. Ten ir atsivedė šuniukų. Dabar ši bendrakeleivė gyvena mano šeimos namuose.

– Kokiu būdu pakeliui rinkote žmonių svajones?

– Važiuodama per Europą, o ypač – per Afriką, dažnai sustodavau susipažinti su vietos žmonėmis, rengdavau pasirodymus jiems – esu profesionali aktorė ir kalbų sakytoja: vaidindavau, šnekėdavau apie svajonių pildymąsi, kas nors iš bendruomenės viską versdavo į savo kalbą. Taip bandžiau skleisti idėją, kad ir vidury Afrikos žmonės patikėtų, jog kiekviena svajonė – lyg sėkla, jei ją pasėsi, prižiūrėsi, jai pakaks saulės ir drėgmės, taps medžiu, kuris duoda vaisių.

Žiūrėdami į traktorių, sustojus paverstą palapine, miegamuoju – savotišku mano bunkeriu, žmonės patikėdavo, kad tikrai tereikia nenuleisti rankų, ką nors daryti, kad norai pildytųsi. Kiekvieno pasirodymo pabaigoje pasiūlydavau žiūrovams surašius svajones atiduoti lapelius mudviem su traktoriumi – taip jie visi tapdavo lyg ir mano nuotykio dalimi.

Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort Etiopijoje
Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort Etiopijoje

Po šitų pasirodymų ekspedicijos sekėjų internete gretos labai išsiplėtė. Žinia apie mane sklido sniego kamuolio principu – elektroniniais laiškais siųsti savo tikslus pradėjo žmonės iš Kanados, Pietų Korėjos, Naujosios Zelandijos. Per tuos metus, kol keliavau, kai kurios svajonės išsipildė ir jau eina į pirmą klasę – tai septynmečiai jų vaikai.

– Kodėl beveik metams įstrigote Keiptaune, iškart negrįžote namo?

– Pavėlavau į laivą, o traktorius, deja, plaukti nemoka. Likau. Bet, užuot panikavusi, Pietų Afrikoje ėmiau ieškoti ko nors, kas man galėtų padėti rasti ir paruošti traktorių, kuris atlaikytų Pietų ašigalio išbandymus. Entuziastingų geranoriškų žmonių buvo daug, bet pirmyn nesistūmiau. Suvokiau, kad dirbti galiu daug ką, tačiau rinkti ekspedicijos fondo lėšas nelabai norėčiau. Senąjį traktorių išsiunčiau į gimtąjį kaimą, galvodama, kad jį į metalo laužą galiu atiduoti, bet surinkti tūkstančiai svajonių? Ką daryti su jomis?

Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort su bendražyge kalyte Pietų Afrikoje
Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort su bendražyge kalyte Pietų Afrikoje

Vos traktorius pasiekė Olandiją, pasipylė žiniasklaidos antraštės – „Traktoriaus merginos“ kelionė – be laimingos pabaigos“. Mane jos taip užgavo! Tie, kurie mane palaikė, bandė guosti: „Tavo istorija turėtų baigtis laimingai, nes ji labai graži.“ Tokie žodžiai dar labiau skaudino, nes jaučiausi visiškai bejėgė. Spaudžiau save nesustoti – juk kai sugalvojau šią ekspediciją, tebuvau niekam nežinoma mergiotė, kuriai pakako drąsos vienai vairuoti traktorių per, pavyzdžiui, Sudaną, nejau tai, ką padariau, pamiršiu čia ir dabar? Laimingai nuvažiuoti vos ne 40 tūkstančių kilometrų ir staiga sustoti? Grįžau namo. Pasiryžau susisiekti su visais didžiausiais traktorių gamintojais pasaulyje, o jų juk nėra tiek daug. Siekiau susitikti su kompanijų direktoriais ir sulaukti momento, kai, žiūrėdami man į akis, jie pasakys: „Neįdomu.“ Tada būčiau nurimusi.

Tractor girl nuotr./Manon Ossevoort – olandė, traktoriumi nukeliavusi iki Pietų ašigalio
Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort – olandė, traktoriumi nukeliavusi iki Pietų ašigalio

Po trejų metų darbo tą pačią dieną radau ir rėmėją, ir... savo vyrą Rogierį. Ieškojau aviacijos kompanijos, kuri galėtų dovanoti lėktuvo bilietus. Taigi žmogų, kuris tarpininkavo sutariant su skrydžių bendrove KLM, pakviečiau puodelio kavos – taip norėjau padėkoti. Ir kaip tik tuo metu, geriant kavą su pyragu, paskambino vietiniai traktorių importuotojai: „Tavo planais susidomėjo „Massey Ferguson“.“ Ir jie ne šiaip sutiko remti – ėmėsi organizuoti ekspediciją, jiems patiems tai buvo svarbu. Galvojau, širdis iš laimės iššoks – tas skambutis taip išlauktas! Buvau nepaprastai susijaudinusi. O, sutapk man taip, svarbioji diena – penktadienis, popietė, gegužė, šviečia saulė. Pati sau pagalvojau ir garsiai pasakiau priešai sėdinčiam tada dar beveik nepažįstamam Rogieriui: „Ar aš neverta gero savaitgalio? O ką ketini veikti tu?“ Sėdome ant dviračių ir visą šeštadienį mynėme po Amsterdamą. „Matei naują pastatą tame rajone? Ne? Važiuojam!“ Ištisai važinėjome ir kalbėjomės, kalbėjomės. Valgėme smagiai lauke, vėl kalbėjomės, mynėme dviračius...

– ...ir galiausiai visi važinėjimai virto draugyste, paskui susilaukėte dukrytės Hannah.

– Na taip (juokiasi). Po tos dienos, kai atsirado rėmėjas ir gyvenimo partneris, viskas įsisuko didžiuliu greičiu. „Traktoriaus merginos“ projektas užtruko labai ilgai, susimąsčiau apie savo amžių – juk nebe jauniklė, kada, jei ne dabar, susilaukti vaikų? Užtempus jau gal būtų per vėlu.

Tractor girl nuotr./Manon Ossevoort vyras ir dukra
Tractor girl nuotr./Manon Ossevoort vyras ir dukra

Septynis mėnesius intensyviai rengėmės ekspedicijai, rėmėjai nutarė, jog laikas apie planus pranešti spaudos konferencijoje, tačiau pasitarę nusprendėme neskubėti, – tokį žygį darome kartą gyvenime, prisigyrus būtų negražu susimauti. Jie sutiko, kad reikia pridėti dar laiko. Tada viską organizavusiam vyrui išdrįsau pasakyti, kad bijau paskui turėti asmeninių bėdų – būsiu per sena gimdyti. Jis nesutriko: „Numatome ekspedicijos datą po metų ir devynių mėnesių, tad ramiai laukis ir gimdyk, dar liks laiko ir motinystės atostogoms.“

2014-aisiais gimė Hannah. Kai jai buvo dešimt mėnesių, mamytė susiruošė vėl sėsti į traktorių ir bildėti į Pietų ašigalį, o „Transavia“ kompanijoje pilotu dirbantis tėtis gavo tėvystės atostogas.

– Ir Rogieris po to nepareikalavo skyrybų?

– Tikrai ne! Dėl to, matyt, nerimavo ir ekspedicijos organizatoriai. Sakė, jei jaučiu, kad negaliu palikti tokio mažo vaiko, galima kelionės datą nukelti kad ir po penkerių metų. O man atrodė, kad geriausia važiuoti tada, kai Hannah yra jau ne bejėgis kūdikėlis, paaugusi, bet dar tokia maža, kad paskui nebeprisimins, jog mama buvo ilgam išvykusi. Artėjant kelionės datai, ėmė kankinti dvejonės: ar būsiu saugi? Juk turiu užauginti dukrytę. Tada ramino vyras, sakydamas, jog tiek metų paskyriau šitam projektui ir, jei lemiamu momentu dėsiu į krūmus, ką apie tai galėsiu papasakoti paaugusiai dukrai?

Asmeninio archyvo nuotr./Liūtai prie Manon Ossevoort traktoriaus Zimbabvėje
Asmeninio archyvo nuotr./Liūtai prie Manon Ossevoort traktoriaus Zimbabvėje

– Rogierio išbandymas tėvystės atostogomis buvo sėkmingas?

– Kuo puikiausias! Paskambinti palydoviniu telefonu ir pasikalbėti penkias minutes galėdavau ne dažniau nei kartą per savaitę. Ryšys buvo prastas. Jis vis kartodavo, koks yra laimingas dėl šitos progos pabūti dviese su dukryte, nes pats tikrai nebūtų sugalvojęs eiti tėvystės atostogų. Žinojimas, kad namuose viskas gerai, kad manęs ten laukia, manau, iš dalies lėmė sėkmę lediniame žemyne.

– Kiek ir kokių drabužių, maisto su savimi vežėtės?

– Su drabužiais paprasčiausia buvo Afrikoje. Šortų mūvėti negalėjau, nes sėdėdama traktoriuje būčiau atrodžiusi lyg nuoga. Prisiminiau gerą močiutės patarimą, kad padorios moterys turėtų segėti ilgus laisvus sijonus. Su sijonu išties nekaršta ir patogu – ne visada rasdavau tualetą gamtiniams reikalams, o tūptelėti kur su sijonu visai patogu ir gana „privatu“. Rinkdavausi palaidines ilgomis rankovėmis – taip saugodavausi nuo saulės.

Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort Pietų ašigalyje
Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort Pietų ašigalyje

Prie traktoriaus galinės dalies sugalvojau pritaisyti dėžę, ten tilpo mano drabužiai, maisto, vandens, degalų atsargos – visko maždaug tiek, kad įstrigusi galėčiau išgyventi iki trijų savaičių. Taip pat vietos turguje nusipirkau gabalą brezento – sustojusi nakčiai po atviru dangumi, per penkias minutes juo apklodavau galinę traktoriaus stogo dalį, atsargų dėžę, ant jos ir miegodavau saugi nuo žeme šliaužiojančių gyvačių ir skorpionų. O jei kas būtų nutikę, vienu rankos judesiu būčiau galėjusi nutraukti palapinės dangą, nerti į traktorių ir vairuoti tolyn.

Paskui sugalvojau tarp didžiųjų ratų pakabinti hamaką. Tai gal atrodo romantiška, bet iš esmės – labai praktiška. Vakarais pakilusį vėją užstodavo ratai, galėdavau ramiai sau suptis ir užkandžiauti.

Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort kelionė į Pietų ašigalį
Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort kelionė į Pietų ašigalį

Ruošdamiesi Antarktidai taip pat įsitaisėme palapinę. Šįsyk – tokią, kuri apkloja visą traktorių. Tai pasiūlė mano gide tapusi moteris iš Šiaurės Kanados. Iš pradžių skaniai juokiausi: „Ką, jūs manote, kad moteris gali miegoti vienoje palapinėje su traktoriumi?“ Bet toji kanadietė man viską paaiškino: juodo audeklo palapinė saugos nuo vėjo ir sugers saulės spindulius – kai važiavome, buvo poliarinė diena, – tad viduje temperatūra nenukris žemiau dvidešimties. Vadinasi, bet kada galėsiu traktorių užvesti, degalai nebus užšalę.

Afrikoje ir Antarktidoje įrodžiau, kad traktorius gali nuvažiuoti bet kur, tik negali vieno dalyko – riedėti greitai.

– Kiek laiko per parą miegodavote? Per ledynus vairavote pasikeisdami su mechaniku?

– Po dviejų pirmų dienų sugedo sistema, turėjusi šildyti tepalus ir degalus. Ir tada niekas nebesiryžo išjungti variklio ilgesniam laikui. Kadangi šviesu dvidešimt keturias valandas per parą, nutarėme su mechaniku vairuoti pasikeisdami – taip atrodė protingiau, nei tiesiog birbinti motorą, kol miegu.

Bet man teko absoliučiai didžiausia kelio dalis. Lydinčiose mašinose septyni žmonės miegodavo normaliai ir patogiai po aštuonetą valandų, paskui lėtai dardančio traktoriaus vėžėmis pasivydavo, aplenkdavo, įkurdavo stovyklą, atvažiavusi greitai pavakarieniaudavau ir eidavau pasnausti kokias tris valandas, tada – vėl bent septyniolikai valandų į traktorių.

Grožėdavausi baltu peizažu, stebėdavau GPS ir pasišokinėdama per ledynus riedėdavau pietų kryptimi. Taip – 16 parų. Atgal važiavome greičiau – užtrukome 11.

Afrikoje ir Antarktidoje įrodžiau, kad traktorius gali nuvažiuoti bet kur, tik negali vieno dalyko – riedėti greitai. Grįždami beveik nemiegojome ir spaudėme kiek įmanoma, nes per radijo ryšį išgirdome, kad ir priekyje, ir mums už nugarų siaučia baisios audros. Be to, adrenalino gavome tiek, kad akys pačios neužsimerkdavo. Dar labiau norėjome spėti į paskutinį lėktuvą, kuriuo galėjome pasiekti namus iki Kalėdų.

Tractor girl nuotr./Manon Ossevoort – olandė, traktoriumi nukeliavusi iki Pietų ašigalio
Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort kelionė į Pietų ašigalį

– Atleiskite už klausimą, bet kaip tokiame šaltyje sprendėte tualeto reikalus?

– Viskas įmanoma, tereikia neužsimiršti, kur esi, viską daryti greitai ir sisioti reikiama kryptimi, nelygu, iš kur pučia vėjas (juokiasi). Jei rimtai, šiuolaikiški šalčiui skirti drabužiai patogūs ir praktiški, su daug užtrauktukų reikiamose vietose, tad viskas įmanoma ir išsprendžiama. Tualetinį popierių puikiai atstoja sniego gniūžtė.

– Kelionę po Antarktidą pradėjote nuo rusų poliarinės stoties „Novo“. Kaip reagavo poliarininkai, staiga išvydę raudoną traktorių ir simpatišką moterį prie jo vairo?

– Skeptiškai. Pamenu, viena moteris, kuri tuoj tuoj turėjo tapti močiute, man įdavė mažą pliušinį meškiuką, prašydama Pietų ašigalyje jį nufotografuoti, sakė, nuotrauką siųs besilaukiančiai dukrai. Kai ji pamatė mane grįžtančią, tekina išbėgo pasitikti: „Žinot, visi mūsų vyrai kikeno ir lažinosi, kad ašigalio nepasieksit. Bet dabar jie nedrįsta išeiti ir jums į akis pažiūrėti.“

Šalia ašigalio esančioje Amundseno-Scotto amerikiečių mokslinių tyrimų stotyje, pasirodo, taip pat vyko lažybos – dauguma buvo tikri, kad man nepasiseks. Užtat paskui visi supuolė ir čiupo mane į glėbį.

Tractor girl nuotr./Manon Ossevoort – olandė, traktoriumi nukeliavusi iki Pietų ašigalio
Asmeninio archyvo nuotr./Manon Ossevoort Pietų ašigalyje

– Kaip po ekspedicijos pasikeitė jūsų gyvenimas?

– Pirmiausia apėmė nepaprastas palengvėjimas – juk padėjau tašką istorijoje, kuriai paskyriau dešimtmetį. Sunkų dešimtmetį. Dabar grįšiu prie savo profesijos – aktorystės ir istorijų pasakojimo. Per dešimtmetį prikaupiau daug vaizdo medžiagos – reikės imtis filmo, parašyti savo nuotykių knygą, kuri būtų lyg ir vaikiška, bet skirta suaugusiesiems. Pirmą knygą parašiau dar būdama Afrikoje – ją sėkmingai išpirko, todėl reikia rašyti antrą dalį. Taip pat mėgausiuosi buvimu su šeima.

– Hannah vis dar jūsų vienturtė?

– Taip. Po ekspedicijos tepraėjo pora beprotiškai intensyvių metų – mano istoriją iš pirmų lūpų norėjo išgirsti visi visi, pradedant princu iš Dubajaus, baigiant visokiais trenktais televizijos šou, dar begalė rimtų interviu.

– Kokį automobilį „traktoriaus mergina“ vairuoja gyvenime?

– Senutėlę iš tėvų paveldėtą mašiną, kuri jau niekaip nepereitų techninės apžiūros. Man jos užtenka – pernai iš Amsterdamo centro persikraustėme į mažą namelį miško viduryje. Vairuotojo pažymėjimą gavau aštuoniolikos, bet nesu labai techniška. Pamenu, sumaniusi savo traktoriaus odisėją, prisiekiau mamai, kad į kelionę leisiuosi tik tada, kai savo rankomis mokėsiu išrinkti ir surinkti traktorių. Ir dabar to nesugebėčiau. Bet tai bene vienintelis pažadas, kurio neištesėjau...

„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Patikrinta 15min Verslas

Tiesa ar melas? „Maxima“ vadovė K.Meidė: „Maisto kainos per 4 metus išaugo 5,3 proc.“

Aktualu

Seimui nepakanka balsų rasti valstybės pinigų LSDDP veiklai finansuoti

Vardai

Premjera 15min studijoje: Dominyko Vaitiekūno alter ego Vitalijus Špokaitis pristato klipą „Aš“

Verslas

Stasys Jakeliūnas: Krizės priežasčių tyrimas – ne keršto akcija, o būdas pasiruošti ateičiai

primena Aktualu

Pasakyta/padaryta: Kuo baigėsi bandymai išskaidrinti kalinių maitinimo viešuosius pirkimus

Vardai

Laimai Mertinienei – 59-eri: „Metai buvo sunkūs ir liūdni, bet kad verkčiau – to nebus“

Aktualu

Po STT išvadų Seimas sustabdė su atliekų deginimo jėgainėmis susijusio įstatymo priėmimą

Neįtikėtinas gamtos kūrinys – Antilopės kanjonas JAV

24sek

10 didžiausių LKL sezono intrigų

Aktualu

Į teismą atvesdintas nužudymu įtariamas kaunietis: auką subadė parduotuvėje

Pasaulis kišenėje

Tyrinėtojai po Duisburgu atrado apleistus nacių tunelius

Vardai

Praėjus 10 metų po pirmų vestuvių, Stano antrą kartą vedė savo trijų vaikų mamą Indrę Stavickienę

Aktualu

Nauji požeminiai konteineriai Vilniuje: bus patogu ar drums gyventojų ramybę?

Aktualu

M.Majauskas skundžiamas etikos sargams: S.Jakeliūnas įsitikinęs – priekabiavimo skandalas nesibaigė

Aktualu

Vytautas Plečkaitis: Kada kris Vokietijos kanclerės A.Merkel Vyriausybė?

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius atsisveikino su Lietuva

Vardai

Buvęs Karolinos Liukaitytės gyvenimo draugas Arnas Jurskis: „Nė vienos skyrybos nėra malonios“

Aktualu

Liudas Mažylis su TS-LKD dalyvaus rinkimuose į EP

Vardai

Prancūzijos ambasadoriaus atsisveikinimo vakare – svečių padėka už „protokolo laužymą“

Aktualu

Agnė Širinskienė Gabrielių Landsbergį kaltina politine korupcija

Naujienos

Patikrinta 15min Verslas

Tiesa ar melas? „Maxima“ vadovė K.Meidė: „Maisto kainos per 4 metus išaugo 5,3 proc.“

Gazas

„Dakaro 2019“ aistros: Benediktas Vanagas tvirtina, kad neturės milžiniškos persvaros

Aktualu

Seimas sukūrė laikinąją komisiją – jai vadovaus Agnė Širinskienė

Verslas

Išeitinių banga rugpjūtį lėmė didžiausias išmokas darbuotojams

Vardai

Atlikėja G.Karaliūnaitė ir vėl laisva: teismas padėjo tašką jos trečiųjų skyrybų byloje

Aktualu

„Valstiečiams“ nepavyko įteikti dovanos „Tvarkai ir teisingumui“

Vardai

Premjera 15min studijoje: Dominyko Vaitiekūno alter ego Vitalijus Špokaitis pristato klipą „Aš“

Aktualu

Seimui nepakanka balsų rasti valstybės pinigų LSDDP veiklai finansuoti

Verslas

Stasys Jakeliūnas: Krizės priežasčių tyrimas – ne keršto akcija, o būdas pasiruošti ateičiai

Vardai

Laimai Mertinienei – 59-eri: „Metai buvo sunkūs ir liūdni, bet kad verkčiau – to nebus“

Pasaulis kišenėje

Tyrinėtojai po Duisburgu atrado apleistus nacių tunelius

Vardai

Praėjus 10 metų po pirmų vestuvių, Stano antrąkart vedė savo trijų vaikų mamą Indrę Stavickienę

primena Aktualu

Pasakyta/padaryta: Kuo baigėsi bandymai išskaidrinti kalinių maitinimo viešuosius pirkimus

Aktualu

Po STT išvadų Seimas sustabdė su atliekų deginimo jėgainėmis susijusio įstatymo priėmimą

Aktualu

Į teismą atvesdintas nužudymu įtariamas kaunietis: auką subadė parduotuvėje

Aktualu

Vytautas Plečkaitis: Kada kris Vokietijos kanclerės A.Merkel Vyriausybė?

Vardai

Buvęs Karolinos Liukaitytės gyvenimo draugas Arnas Jurskis: „Nė vienos skyrybos nėra malonios“

Aktualu

Vietnamo policija išardė 26 mln. dolerių vertės lošimo tinklą internete

24sek

10 didžiausių LKL sezono intrigų

Neįtikėtinas gamtos kūrinys – Antilopės kanjonas JAV

Vardai

Daugiau vandens

Ginekologė pataria

Video

04:15
01:29
01:40

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką