Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 6d. 21:04

Pirmąjį lietuvišką serialą apie gėjų porą sukūręs Š.Banevičius: „Man bučiuotis su vyru – ne problema“

Deividas Breivė, Šarūnas Banevičius Interviu
Asmeninio albumo nuotr. / Deividas Breivė, Šarūnas Banevičius

Kovo mėnesį „YouTube“ platformoje pasirodė pirmasis lietuviškas serialas apie homoseksualių asmenų meilę „Tomas myli Domą“. Vienas jo kūrėjų, aktorius Šarūnas Banevičius 15min pasakoja iš pat pradžių tikėjęsis juo provokuoti susiskaldžiusius tautiečius ar net papykdyti „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ dalyvius, tačiau vėliau supratęs, kad serialas sužavėjo net ir didžiausius homofobus, kurie šiuo būdu įsitraukė į diskusiją apie LGBT. Smalsiai, be pykčio.

– Kaip jums apskritai kilo idėja sukurti „YouTube“ kanalą, o vėliau – ir serialą apie LGBT bendruomenės narius?

– Trumpai pradedant nuo kanalo – turėjau per daug laisvo laiko dėl koronaviruso pandemijos, teatrų ir scenų uždarymo, tos tvyrančios nežinios, todėl reikėjo ką nors daryti. Jeigu plačiau – šia veikla užsiimti ryžausi palankiai susiklosčius aplinkybėms: gavau paskatinimą iš šalies, atsirado reikiamos sąlygos kurti, susiformavo reikalinga komanda ir iškart nėriau visa galva, nors į internetą visada žiūrėjau gana atsargiai, nepaisant to, kad kūrybinėmis veiklomis ten užsiimdavo dalis mano pažįstamų. Taigi padedamas kitų sukūriau kanalą, atvirą belekokiai laisvai kūrybai, „bile kurti“. Jį pavadinau „SharaBanai“, o ten leidau sau šaudyti tokiomis idėjomis, kurių gal „neprastumsi“ televizijoje.

Kai prasidėjo gėjų vajus, konvencijų temos, iš pradžių man tiesiog šovė idėja sukurti sarkastišką satyrą apie gėjų porą, tokią utopinę situaciją. Tarkim, parodyti, kaip gyvena du vyrai, abu vienas kitą myli, tačiau vienas iš jų atstovauja daugiau europietiškai pozicijai, o kitas – sovietinei, gal net tokiai, kurią būtų galima pavadinti lietuviška. Apie visavertį serialą dar negalvojau, bet vėliau natūraliai jis tapo, mano nuomone, normaliu serialu, kurtu pagal visas serialo taisykles.

VIDEO: TOMAS MYLI DOMĄ. PIRMA SERIJA

Taigi iš pradžių norėjau tik tiek – lengvai pasijuokti, galbūt net įnešti šiokio tokio absurdo jausmo. Bet kai su kolega Deividu Breive serialą pradėjome rašyti ir jame vaidinti, jis labai gražiai pasakė: „Čia yra slidus reikalas, reikėtų kurti atsargiai, su širdimi.“ Tada supratau, kad tai negali būti tiesiog sarkastiškas vaizdelis.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Šarūnas Banevičius
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Šarūnas Banevičius

Netrukus pastebėjau, kaip žmonės pradėjo sekti mūsų kuriamą istoriją, žiūrėti tai kaip normalų serialą. Aišku, formatas čia kitoks, neįprastas, serijos trunka ir, tarkim, 8 minutes, būna, ir 13 minučių. Bet supratau, kad kuriame tiesiog paprastą serialą, kad toks serialas Lietuvoje – vienintelis parodantis, kaip vyras myli vyrą. Pagalvojau, kad televizijoje man to padaryti nebūtų pavykę, jeigu ateičiau ir sakyčiau: chebra, darom tokį serialą! Sakytų man: tu juokauji…

Internetas ir mūsų kanalas mums suteikė galimybę sukurti serialą, kuris turėjo būti sarkastiška provokacija, bet po to supratau, kad nė velnio nieko nenorime nieko provokuoti. Istorija čia pasakojama gražiai, o gautos negatyvios žinutės sudaro gal tik 20 procentų. Likę 80 procentų yra tik paskatos.

VIDEO: BELEKOKIA GRUPĖ - BELEKAS

Tiesą sakant, neseniai gavau ir man geriausiai nuskambėjusį komplimentą. Prie manęs priėjo toks stambus vyriokas su treningais ir pasakė: „B**t, jeigu ką, tai aš prieš p*darus, bet jūsų serialas mano mėgstamiausias.“ Supratau, kad turbūt kažką darome teisingai.

– Scenarijų kuriate patys. O kas dar sudaro jūsų kūrybinę grupę, ar joje daug žmonių?

– Esame suformavę normalią filmavimo aikštelės komandą, bet ji yra sumažinta, tarsi lego versija. Turime porą operatorių – vieną profesionalų, o kitą – mėgėją, bet labai norintį mokytis. Turime montuotoją, kuris yra daugiau talentingas mėgėjas nei profesionalas. Taigi, mūsų komandą sudaro entuziastų ir profesionalų mišinys.

Asmeninio albumo nuotr./Deividas Breivė ir Šarūnas Banevičius
Asmeninio albumo nuotr./Deividas Breivė ir Šarūnas Banevičius

Iš profesionalų turime vieną operatorių ir aktorius, tarp jų ir mane. Kartu aš rašau scenarijų ir režisuoju, nors šioje srityje esu tik mėgėjas. D.Breivė taip pat kuria vizualus ir visaip kaip dalyvauja bendrame procese.

Kartais aikštelėje turime net profesionalią grimuotoją ir ne bet kokią: nesumeluosiu sakydamas, kad ji yra viena geriausių Lietuvoje. Ji mums padaro supernuolaidą, nes mes tiesiog faini. Kartais turime net ir aikštelės dailininkę. Muziką mums kuria profesionalus muzikantas Kęstutis Vaitkevičius, jį drąsiai galiu vadinti kompozitoriumi, nes jis muziką yra kūręs ir mano spektakliui.

Projekte dalyvauja ir mano žmona Eglė Kačiulytė-Banevičienė, ji čia atlieka daugybę funkcijų – kartais dirba ir grimuotoja, ir dailininke, ir vairuotoja, ir virėja, ir režisieriaus asistente, ir dar žmona spėja pabūti. Taigi, išėjo toks ir skurdo kinas, bet iš esmės nieko netrūko, turėjome viską, ko reikia, kad įvyktų visavertis filmavimas.

– Ar prieš pradėdami filmuoti neturėjote baimių, kad, visuomenei šiais klausimais išsiskaldžius, jus užpuls tradicinių šeimų gynėjai?

– Nebijojau, bet man buvo smalsu, kaip viena ar kita žmonių grupė sureaguos. Galų gale, jeigu bijai, tai kam išvis ką nors kurti? Kūryba turi kelti diskusiją, kartais net provokuoti. Man blogos komedijos yra tos, kur nors ir visą laiką juokeisi, iš jų nieko neatsimeni, nes jų paskirtis yra tik virpinti žiūrovo presą. Manau, kad virpinti reikėtų ir smegenis.

VIDEO: TOMAS MYLI DOMĄ. ŠEŠTA SERIJA

Norėjau, kad galbūt kažkas supyktų, kad pradėtų kelti klausimus, ginti, kad įvyktų diskusija, kuri jau ir vyksta šiuo metu. Taigi nebijojau, bet man pasidarė keista, kad negatyvo negavau tiek, kiek tikėjausi, o tam jau buvau pasiruošęs – maniau, kad manęs išsižadės klasiokai, draugai ir t. t... (juokiasi)

Asmeninio albumo nuotr./Šarūnas Banevičius
Asmeninio albumo nuotr./Šarūnas Banevičius

Pats augau Kaune, labai homofobiškoje aplinkoje. Deja, bet tokios nuotaikos ten vis dar išlikusios – jeigu su vyresniais klasiokais ar draugais pasišneku, šiuo klausimu jie labai kategoriški. Visgi, kas man pasirodė įdomu tą serialą paleidus, tai kad tie žmonės su manimi ne kovoja, o eina į diskusiją. Jie smalsūs, klausinėja, kaip čia viskas vyksta.

– Manote, kad menas – raktas į kokybiškesnę diskusiją?

– Taip. Dabar vyksta gana juokinga diskusija. Esu sutikęs ne vieną, kuris labai ginčijasi Stambulo konvencijos tema, bet jos net nėra skaitęs. Pats perskaičiau tuos 42 puslapius, o tai nėra daug, todėl manau, kad dabar vykstanti diskusija yra tikrai nevisavertė, ji vyksta tik dėl to, kad kažkas apgintų savo tiesą, kuri dažnai yra net ne paties besiginčijančio, o kažkieno kito primesta.

O menu to, ką mes dabar darome, nepavadinčiau, nors jis ir neša panašią žinutę.

– Jūsų serialas Lietuvoje yra tikrai pirmasis, kurio pagrindiniai veikėjai – LGBT bendruomenės nariai. Ar tai nėra kartu ir didelė atsakomybės našta, priverčianti susimąstyti, kaip viską perteikti kaip įmanoma geriau?

– Na, taip. Svarbu yra gerai pagalvoti, ką stengiuosi daryti ir dirbdamas teatre. Dažnai mes pykstame ant štampų ir klišių, įsivaizduojame gėjus kažkaip kitaip nei save. Bet diskusija pasidaro kitokia, kai pabandai į juos pasižiūrėti ne per stereotipų ir sąmokslo teorijų šydą, o žmogiškai ir iš arti, suprasdamas, kad tas gėjus galbūt itin skaudžiai išgyvena, kad toks yra, kad pasitaiko net labai liūdnų pasekmių, prie ko priveda aplinkos spaudimas.

Asmeninio albumo nuotr./„Tomas myli Domą“ filmavimo užkulisiai
Asmeninio albumo nuotr./„Tomas myli Domą“ filmavimo užkulisiai
Asmeninio albumo nuotr./„Tomas myli Domą“ filmavimo užkulisiai
Asmeninio albumo nuotr./„Tomas myli Domą“ filmavimo užkulisiai

– Serialas yra komedija. Ar nebaisu paėmus tokią jautresnę visuomenėje temą tarsi prisidėti prie to naratyvo, kad LGBT bendruomenės nariai yra karikatūriniai veikėjai?

– Manau, kad yra tokių, kurie taip ir interpretuoja. Nežinau, ar man pasisekė, bet mano siekis buvo pavaizduoti abi puses, vienodai pasijuokti iš abiejų, nenusverti svarstyklių kažkur labai aiškiai. Taip, galbūt kurioje nors serijoje viskas nusisveria daugiau į vieną ar kitą pusę, bet pusiausvyrą stengiuosi išlaikyti, kad serialą galėtume pamatyti įvairiapusiškai.

Iš ko čia juoktis? Iš homofobų? Na, tai jų nuomonė, kuri priklauso ir nuo išsilavinimo, ir nuo aplinkos, kurioje augo, – tai labai platus klausimas. Ir visi žiūrintys interpretuos visaip – pagal savo aplinką, išsilavinimą, taip, kaip buvo auklėti.

Bet kokiu atveju mūsų tikslas nebuvo šaipytis nei iš vienų, nei iš kitų. Beje, pastebėjau, kad po paskutinės serijos einame daugiau nuo komedijos į dramos pusę, tikrumą. Su D.Breive taip pat nenorime perspausti, turime nemažai bičiulių, kurie yra homoseksualūs, o jų yra įvairių – net ir užknisančių, kaip ir su visais žmonėmis būna.

– O kokių reakcijų po serialo sulaukėte iš pačios LGBT bendruomenės?

– Negaliu už visus atsakyti, bet, kiek man buvo rašyta ar sakyta, reakcijos buvo pozityvios. Manau, kad ir Dominykas Vaitiekūnas nesupyks, jeigu jį dabar pacituosiu. Jis man paskambino ir sakė: „Blemba, Šarai, taikliai.“ Paklausiau jo, ar tikrai, taip pat jam pasakiau, kad norėjau sukurti galbūt daugiau utopinę situaciją, kaip tokie du skirtingai pasaulį matantys žmonės negalėtų gyventi po vienu stogu. Manau, kad juos vis tiek turėtų jungti tas pats požiūris. O jis man atsakė: „Ne, taip iš tikro ir būna.“

Luko Balandžio / 15min nuotr./Muzikali tragikomedija „Dar vienas Džokeris“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Muzikali tragikomedija „Dar vienas Džokeris“

Pavyzdžiui, užvakar apsipirkinėjau parduotuvėje ir pamačiau vyrą, kuris akivaizdžiai yra gėjus (viliuosi, kad dėl to neįsižeis) – toks ledinis, jaunas berniukas. Jis manęs paklausė: „Kada kita Tomo ir Domo serija?“ Pasakiau, kad šiandien. „O, ar jau įkėlėte? Jėzau, kaip fainai, jums paminklą reikia pastatyti!“ – atsakė jis.

Iš tos parduotuvės išėjau nusiteikęs žiauriai pozityviai, tikrai to nesitikėjau. Prieš tai galvojau, kad tikrai bus nors pora vietų, kur nusivaidinsime ar nusišnekėsime ta tema, nes per daug dėl jos ir nesikonsultavau. Jeigu šia tema kurčiau rimtą kiną, vis tiek imčiausi analitinio darbo, konsultuočiausi. Šįkart šiek tiek pasiklausinėjau, vienam kitam parodžiau serijas ir paklausiau, ar nenusišnekėjau.

Atsimenu ir tai, kaip klausiau, ar tarp homoseksualių žmonių vis dar sklando tas anekdotinis klausimas, kuris iš jų yra „aktyvas“ ar „pasyvas“. Man atsakė: „Durnas tu! Niekas taip nesako. Tai yra nesąmonė, kuri yra sugalvota anekdotams.“

– Galbūt ir sau pačiam pavyko sugriauti dalį stereotipų apie LGBT bendruomenę?

– Kadangi esu augęs Kaune, taip pat turėjau nugalėti savo vidinį homofobą. Augau toje aplinkoje, kuri tikrai buvo ypač homofobiška, kur viskas buvo paremta kalėjimo žargonu. Todėl ir man pačiam reikėjo pralaužti tuos ledus, juk negimiau europiečiu (juokiasi).

Karolio Bakūno nuotr./Šarūnas Banevičius
Karolio Bakūno nuotr./Šarūnas Banevičius

Atsimenu, kai po penkerių metų kursiokas, su kuriuo durniuodavau, buvau net pasibučiavęs, viešai pripažino esąs homoseksualus. Tada, žinoma, nustebau, kėliau sau labai daug klausimų, viduje kirbėjo visokių homofobiškų minčių… Bet kuo daugiau gilinausi, tuo labiau šita mano dalis ir nyko.

To turbūt ir kitiems palinkėčiau – tiems, kurie labiau bijo LGBT eitynių nei tradicinių šeimų maršo, tiems, kurie mano, kad pastarasis variantas yra geriau, siūlyčiau daugiau pasidomėti, pasigilinti, paklausti, pasikalbėti.

Manau, kad tas esamas pyktis ir ateina iš nežinojimo, nesupratimo, baimės ir norėjimo įtikti priešiškai nusiteikusiai aplinkai. Nes jei, neduokdie, pagalvosi kitaip – p**aras.

Tai man primena tą banalią situaciją, kur yra išrandamas traukinys, o dalis visuomenės stovi su kryžiais ir sako: čia velnias, niekas nevažiuos tuo traukiniu, eisime pėsti iš principo! O gal vis dėlto važiuojame tuo traukiniu? Žiūrėk, su laiku paaiškės, kad nieks nesugriovė tradicinių šeimų ir neišvogė vaikų, ir visai draugiškai galima važiuoti tuo traukiniu.

Galbūt ateityje į dviejų žmonių sąjungą bus žiūrima palankiau. Aš pats šitą situaciją matau paprastai – LGBT nariai turi teisę būti visaverčiais piliečiais ir turėti lygias teises. O kai kalbama apie švietimą, turėtų būti kita diskusija, nes tai – labai subtilus dalykas.

– Ne paslaptis – dalis heteroseksualių vyrų vargiai sutiktų bučiuotis su kitu vyru, o jūs seriale tai darote. Ar teko įveikti kokių nors kompleksų, ar gelbėjo tai, kad esate aktorius ir jums tai natūralu?

– Aktorių yra įvairių ir kiekvienas turi savų kompleksų. Pavyzdžiui, žinau vieną, kuris negali net kitos moters pabučiuoti, nes taip smarkiai myli savo žmoną. Dėl to jam reikia labai stipriai perlipti per save.

Tomas Foto nuotr./Šarūnas Banevičius ir Jonas Gricius
Tomas Foto nuotr./Šarūnas Banevičius ir Jonas Gricius

Man pačiam bučiuotis su vyru nėra problema. Labai mėgstu lankytis Italijoje, kur vyrai vienas kitus pabučiuoja stipriau nei savo moteris. Man ta kultūra priimtinesnė, ten į žmogaus kūną žiūrima visai kitaip ir, jeigu jau reikia į lūpas įsisiurbti, tai siurbiesi.

Bet tokių minčių, kad, esą, kaip čia į mane žiūrės dėl bučinių, tikrai nėra. Aišku, sekso scenų nedarysime, dėl to nesikonsultuosiu, nes ne apie tai šis serialas yra.

– Kaip manote, kiek laiko turi praeiti, kol lietuviškuose televizijų serialuose atsiras LGBT bendruomenės porų?

– Viename seriale, kurį prieš maždaug 7-erius metus rodė per LNK, jau buvo pavaizduota gėjų pora. Tai buvo komedijos žanro, pirktinis serialas, lietuviškas perdirbinys, todėl normalu, kad tie gėjai ten taip ir atsirado. Tik pamenu, kad gėjų vaidmenis gavę žmonės nežinojo, kaip juos vaidinti – ar iš to daryti komediją, ar „Dviračio žinias“, ar bandyti rimtą vaidybą. Viskas atrodė labai nejaukiai, neorganiškai, ar bent jau man taip pasirodė.

Manau, kad dar turi praeiti laiko, nes dabar Lietuvoje tvyro didelė įtampa. Ir pats neseniai gavau iš tokio žmogaus žinutę: „Ar tu baigsi tą š*kninę propagandą?“ Kas keisčiausia, vėliau pasižiūrėjau, kas man rašo – pasirodo, tai aktorius.

VIDEO: TOMAS MYLI DOMĄ. SEPTINTA SERIJA

Jeigu dabar televizijoje atsirastų kokia nors homoseksualių žmonių pora, ne parodijoje, o rimtame seriale, garantuotai pusė Lietuvos pradėtų šaukti, kad čia propaganda ir kad gėjai kišami „net į normalius TV serialus“.

Asmeninio albumo nuotr./„Tomas myli Domą“ filmavimo užkulisiai
Asmeninio albumo nuotr./„Tomas myli Domą“ filmavimo užkulisiai

Visgi esu gana diplomatiškas, už ką dalis žmonių gali supykti. Manau, kad kartais kai kurie LGBT nariai specialiai pykdo ir nervina tam tikrą žmonių sluoksnį, vietoje to, kad daugiau užsiimtų švietimų ar žmonėms išaiškintų, ko jie siekia, kad nenori sugriauti tradicinės šeimos ar atimti vaikų, o tada juos suvalgyti. Homoseksualūs asmenys paprastai tiesiog nori elementarių žmogaus teisių.

Yra ir tokių homoseksualių asmenų, kurie sako nenorintys eiti į LGBT pusę, nes nepripažįsta tam tikros leksikos. Kartais atrodo, kad iš kai kurių pusės specialiai yra vykdoma provokacija, kad žmonės nervinasi ir kai kurie LGBT bendruomenės nariai iš to minta. Kuo labiau nervinasi – tuo labiau minta. Nesakau, kad tai visa grupė žmonių, bet tiesiog jos dalis, kuri, rodos, tarsi provokuoja.

Tokia įtampa dabar ir tvyro – vietoje to, kad žmonės eitų į dialogą, jie vienas kitą provokuoja. Maršai kiekvieną dieną nevyksta, todėl turi tvyroti tikrai didelė įtampa, kad taip nutiktų. Šeimų gynimo maršas man aktualus, nes gyvenu netoli tos vietos, kur jis vyks, todėl norėtųsi, kad tie marširuotojai man neapsisiotų sienų ir nesigirdėtų po langais rusiškų anekdotų ar Dambrausko dainų. Dabar galvoju, kaip man apsisaugoti – tujomis apsodinti jau nespėsiu, o spygliuota tvora būtų per žiauru (juokiasi).

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Video

22:36
08:58
22:37

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką