Dabar populiaru
Publikuota: 2012 rugsėjo 14d. 19:13

Pirmąjį vaidybinį filmą „Nesamasis laikas“ kuriantis Mykolas Vildžiūnas: „Į kalną ridename didelį akmenį...“

Mykolas Vildžiūnas
Olego Bovšio nuotr. / Mykolas Vildžiūnas

Aktorius ir režisierius Mykolas Vildžiūnas (31) šiuo metu dirba prie pirmojo savo vaidybinio filmo „Nesamasis laikas“. Gimęs iš kūrėjo idėjos, virtęs scenarijumi, kuris ne kartą buvo taisytas ir pildytas, dabar būsimasis filmas, kaip sako pats Mykolas, yra nebe jo vieno, o daugybės žmonių produktas. „Nesamasis laikas“ alsuoja visos kūrybinės grupės, jų mylimųjų ir artimųjų, pažįstamų ir geros valios žmonių, tikinčių jaunų kino entuziastų jėga, mintimis ir viltimis.

Buvome susitikę prieš metus, kaip tik po to, kai kinuose buvo pristatytas filmas „Tadas Blinda. Pradžia“, jame atlikote ryškų poručiko Janeko Razumovskio vaidmenį. Kas įvyko per tuos metus?

Yra du atsakymai – labai daug visko ir tuo pačiu nieko. Tai, kas vyko, kalbant apie filmą, tiesiog įgavo pagreitį ir dabar virsta materija. Per praėjusius metus įvyko daugybė darbų– buvo parašyti trys scenarijaus variantai, galutinis scenarijus ir pradėjome filmo gamybą. Asmeninis gyvenimas kaip ir nesikeitė. Viskas buvo sukoncentruota į pirmąjį filmą. Žinoma, ta lietuviška realybė, kai reikia prašyti nuolaidų, kviesti filmuotis žmonės nemokamai, yra, ji nekinta. Tai daug suėda energijos, tačiau daug apie tai kalbėti nenoriu.

Olego Bovaio nuotr./Mykolas Vildžiūnas
Mykolas Vildžiūnas

O ar galima sakyti, kad per metus virtote iš aktoriaus režisieriumi?

Tikrai ne.  Aš ir prieš metus buvau lygiai tiek pat aktorius, kiek režisierius. Į aktorines studijas patekau ne iš noro tapti aktoriumi, aš labiausiai norėjau tapti operatoriumi, bet tuo metu aplinkybės susiklostė taip, kad studijų pasirinkimas Lietuvoje buvo nedidelis, bet nesigailiu, turėjau labai gerą dėstytoją. Apskritai tas mano aktoriaus ir režisieriaus susidvejinimas egzistuoja ne vienerius metus – aš arba vienoje kadro pusėje, arba kitoje. Skirtumas tas, kad šįkart išeisiu į viešumą su savo sumanymu, su savo filmu, o kine dirbu jau beveik 12 metų.

Mano aktoriaus ir režisieriaus susidvejinimas egzistuoja ne vienerius metus – aš arba vienoje kadro pusėje, arba kitoje.

Neabejoju, kad suvaidinus Janeką netrūko pasiūlymų dalyvauti ir kituose projektuose, jūsų veidas tapo pažįstamas daugybei žmonių. Visiems sakydavote „ne“ dėl savo kuriamo filmo?

Visada taip būna – kai pradedi kuo užsiimti, gauni įdomių pasiūlymų. Dėl poručiko vaidmens Lietuvos publika apie mane sužinojo plačiau, nors ne ką mažesnį vaidmenį atlikau brolio, Kristijono Vildžiūno filme „Aš esi tu“. Daugiau didesnių vaidmenų neturėjau. Manau, tai yra ne tik mano, bet filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ fenomenas bendrai – apie visą kūrybinę grupę Lietuva sužinojo pakankamai plačiai, ko verta vien tai, kad filmas 5 mėnesius laikėsi kino teatruose. Tai suteikė mums atpažįstamumo, nors nepasakyčiau, kad mane gatvėje pažįsta (šypsosi). Darbo pasiūlymų, aišku, pagausėjo. Jų yra ir labai įdomių – kūrybiškai ar finansine prasme. Tačiau jų nesiimu, nes nenoriu savęs fiziškai nukankinti. Šią akimirką filmas man yra prioritetinis dalykas, bet nėra taip, kad man paskambina ir aš pasiunčiu siūlančius darbą velniop. Ne. Bandau įkomponuoti darbus į savo grafiką, man kiekvienas pasiūlymas, susijęs su kūrybiniu darbu, yra įdomus. Daug metų dirbau pirmuoju režisieriaus asistentu ir nemanau, kad dėl to, jog dabar perėjau į kitą pakopą, prie to nebegrįšiu.

Olego Baukaio nuotr./Filmavimo aikatelėje
Filmavimo aikštelėje

Kai režisierius stato pirmąjį savo filmą, jo neišvengiamai klausia apie antrąjį. Kaip jūs įsivaizduojate tą antrąjį vaiką, ar jie bus panašūs?

Žinoma, apie tai pagalvoji. Sakoma, kad režisierius turi turėti bent tris-penkis sumanymus, kuriems yra pasiruošęs, o geriausia turėti net keletą paruoštų scenarijų. Turiu įvairių užrašų, ištraukų iš scenarijų, bet koks bus artimiausias mano filmas, aš negaliu pasakyti. Sumanymų yra įvairių, kai kurie jų Lietuvos kino industrijai per brangūs, kiti paprastesni, bet su įdomiu siužetu. Filmas, kurį iš visų savo sumanymų norėčiau įgyvendinti greičiausiai, skiriasi nuo „Nesamojo laiko“. Tai – kelio filmas, šiek tiek nutolęs nuo Lietuvos. Veiksmas vyksta kitomis aplinkybėmis, kitoje šalyje.

Kino pasaulio užkulisiuose girdėjau pagyrų „Nesamojo laiko“ scenarijui. Kuo jis skiriasi nuo daugybės kitų?

Nemanau, kad jis išskirtinis. Pati dramaturginė forma nekinta jau šimtą metų – reikia žiūrovą susipažinti su personažais, leisti pajusti, kokiomis aplinkybėmis vyksta veiksmas, tada kažkas turi įvykti, tuomet susiformuoja filmo tikslai ir personažai turi keliauti jų įgyvendinti. Jie išgyvena nuotykius, suklupimus, įvyksta vadinamoji vidurio kulminacija ir keliaujame link finalo. Pabaigoje, žinoma, moralas.

Toks yra ir mano scenarijus, kūriau jį pats, nors nesu scenaristas. Sakoma, kad kūrėjai pirmą filmą daro apie save. Taip, „Nesamasis laikas“ yra labai stipriai susijęs su manimi. Jis nėra autobiografinis, bet jame yra ryšių su tuo, ką aš išgyvenau. Istorija sukurta, nors kai kur atvirai sudėliota mano pažįstamų bruožų, o kiti personažai yra persipynę ir nebūtinai iš mano artimiausios aplinkos, kartais – net iš kitų šalių. Dėl to atsiranda pikantiškesnių prieskonių. Tarsi cepelinai su čili pipirais – lyg forma ta pati – cepelinas, bet aš ieškojau kitokių pagardų. Scenarijus, manau, vis dar atviras. Kai dirbame su aktoriais, jie laisvai atsineša savo vizijas, sapnus, jei jie tinka, įpiname. Palieku daug laisvės improvizacijai.

Olego Bovaio nuotr./Filmavimo akimirka
Filmavimo akimirka

Pats esate sakęs, kad nė vienas kūrėjas nekuria filmo sau. Kaip manote, kuo „Nesamasis laikas“ patrauks žiūrovus?

Filmo prodiuseriai, tiek Europoje, tiek Amerikoje, visada pirmiausiai galvoja apie veidus ir vardus – tai geriausiai parduodamas prekės įvaizdis. Aktoriai, kūrėjai, kompozitorius, dailininkas. Šiuo atveju labai į tai nesikoncentravome, nestatėme visko ant vieno ar kito žmogaus. Aktoriai buvo rinkti svarstant, ar jei gali išpildyti vaidmenį, ar jie tinka personažui savo galimybėmis. Filmą reikia sukurti įdomų – tai pagrindinė užduotis. Su jaunu operatoriumi Audriumi Budriu mes ieškome kuo daugiau vaizdinės laisvės, drąsiai judame, kad klampus dramos siužetas atrodytų dinamiškas. Tokiu atveju būna nesvarbu, kas vaidina – ar žiūrovas pažįsta aktorių asmeniškai, ar skaitė apie jį žurnale, ar jis – visiškas naujokas.

Niekas tikrai nekuria filmų sau, kiekvienam režisieriui pirmiausia svarbu, ką pasakys jo artimiausias žmogus, nes kūrėjas tam sugaišo metus ar dvejus, trejus, aukojo savo laiką, asmeninio gyvenimo malonumus, atostogas. Jei artimiausias žmogus pasako: „Tai dėl šito mes negyvenom?“ Tai jau signalas. Draugai taip pat sako savo pastabas. Gerai, jei kam ir nepatiko, jei kyla diskusija. Svarbiausia, kad žmonės neliktų abejingi. O kai šis etapas pasibaigia, norisi, kad filmą pamatyti kuo daugiau žmonių. „Nesamasis laikas“ – tai istorija apie jaunus, mano amžiaus, mano kartos žmones. Tai kartos filmas, nors jame visko plačiai, globaliai ir neįmanoma atpasakoti. Stengiamės apimti tik mažą fragmentą.

Luko Balandžio nuotr./Asmik Grigorian ir Mykolas Vildžiūnas
Asmik Grigorian ir Mykolas Vildžiūnas

Užsiminėte apie artimiausio žmogaus palaikymą. Jūsų santykiai su operos soliste Asmik Grigorian jau kurį laiką jokia paslaptis. Kaip ji vertina jūsų darbą prie šio filmo, ar dalyvavo jo kūrimo procese?

Mūsų kūrybiniai vandenynai skirtingi, tačiau, manau, kad kūrėjas nuo kūrėjo niekuo nesiskiria. Aš scenarijaus nuo nieko neslėpiau, daviau jį skaityti tiek artimiems žmonėms, tiek pažįstamiems, tiek srities profesionalams. Man buvo įdomi visų jų nuomonė – ar jie patyrė įspūdį, ar gali pateisinti personažus. Asmik yra iš tų žmonių kurie skaitė net ne vieną scenarijaus variantą. Beje, dabar filmuojame 11-ąjį scenarijaus variantą – tiek kartų jis buvo keistas ir pildytas. Asmik pasakydavo savo įspūdžius, aš jai užduodavau rūpimus klausimus, diskutuodavome, iš to dariau išvadas. Ji mane palaiko, kaip ir daugelis žmonių. Iš tiesų, mane palaiko daugybė žmonių. Labiausiai – tėvai, broliai ir visi, esantys šalia, kaimynai, draugai.

Į filmo kūrimo procesą yra įtraukta daug žmonių, mūsų kūrybos grupėje jų yra per 30. Nors, manau, titruose surašysime daugiau kaip 300 pavardžių – maždaug tiek žmonių susidarytų su visais aktoriais, žmonėmis, kurie rimtai padėjo,  prisidėjo tiesiogiai. O kiek dar yra netiesioginio palaikymo – tėvai, antrosios pusės... Tie žmonės jau dabar gyvena šiuo procesu, jiems rūpi rezultatas. Filmą darau aš, tai mano sumanymas ir mano scenarijus, tačiau be tų žmonių, kurie dirba, ir be tų žmonių, kurie juos palaiko, nebūtų nieko. Filmas jau dabar nebėra mano asmeninis ar skirtas tik mano draugams. Jis yra visiems tiems, kas jį kuria. Mes kalną ridename didelį ir sunkų akmenį ir bandome jį ne tik užridenti, bet ir išvengti aukų bei nepaslysti.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Toma Vaakevičiūtė
Toma Vaškevičiūtė

Kokie yra ryškiausi filmo aktoriai ir kodėl juos pasirinkote?

Beveik visus filmo aktorius pažįstu iš anksčiau. Artimiau filmavimų metu susipažinau tik su Nele Savičenko. Seniai ja žavėjausi kaip aktore. Ji – žmogus, kuris tiksliai sukuria personažą. Sigitas Račkys taip pat puikus aktorius. Jis retai pasirodo didžiajame ekrane, nors kartais jį galima išvysti televizijoje, bet aš jį žinau kaip aktorių iš Vilniaus mažojo teatro, ypač dėl ryškaus vaidmens „Vyšnių sode“. Sigitas vaidino ir mano brolio Kristijono debiutiniame trumpametražiame filme „Likusios dienos“. Šis aktorius – labai greitai besitransformuojantis, besikeičiantis žmogus ir tai yra labai gerai. Jiedu – mano filmo viduriniosios kartos aktoriai, juos pasirinkau pagrindinio herojaus Tado tėvų vaidmenims. Ieškojau žmonių, kurie poroje galėtų „pagimdyti“ pagrindinį personažą, negalėjau imti tiesiog gerų aktorių. Man labai pasisekė, kad šie du puikūs aktoriai itin dera šiai rolei.

Daug kas paskaitęs scenarijų sakydavo, kad vaidinti pagrindinį herojų reikėtų man pačiam. Tačiau mano užduotis buvo sukurti filmą, o ne parašyti sau scenarijų. 

Pagrindinį herojų vaidinantis Tadas Gryn filmo aktorių kompanijoje atsirado paskutinę minutę, iš pradžių ruošėmės su kitu aktoriumi. Į Tomos Vaškevičiūtės atliekamą vaidmenį pernai bandėme kitą aktorę, bet vėliau priėmiau sprendimą pajauninti personažą, tad Toma tiko, sukūrėme ją laisvą, vėjavaikišką. Tai net šiek tiek pakeitė istoriją.

Taip pat ieškojau pagyvenusių žmonių. Labai seni žmonės negali pakelti alinančio filmavimų krūvio, juos, kaip ir vaikus, reikia greitai nufilmuoti, kol jie neišsenka. Senas žmogus susikaupia, duoda stiprų užtaisą ir pavargstą. Mažą vaidmenį filme atliko aktorė Elvyra Žebertavičiūtė, kuriai esu labai dėkingas. Paskambinau jai vos kelios dienos iki filmavimo, ji kaip tik buvo laisva, atvyko, nusifilmavo. Tai – puiki meistrystė. Matai, kad aktorė ateina dirbti ir viską atiduoda, turi tik spėti pasiruošti ir nufilmuoti. Ji ne tik atidirbo kiekvieną minutę, bet ir klausė mūsų, jaunų pieniūkšlių, kurie, galbūt nedaug jos požiūriu supranta apie kūrybą ir meną, bet ji išklausė visas pastabas.

Dar vienas personažas, kurio dar neamžinome, teko ryškiam Lietuvos kino pasaulio žmogui, scenaristui, dramaturgui, romanistui Rimantui Šaveliui. Jis šiek tiek yra vaidinęs kine, bet iš tiesų jis yra tikrasis „kinošnikas“ – parašė daugybės lietuviškų filmų scenarijus, tame tarpe ir pirmąjį „Tadą Blindą“. Šiemet atšventęs 70-metį R.Šavelis yra labai sveiko, guvaus proto ir labai džiaugiuosi, kad jis sutiko atlikti įdomų, kintančio personažo vaidmenį. Toks herojus labai nuspalvina filmą.

Antrasis pagrindinis vyro vaidmuo – tai pagrindinio herojaus draugas Vitalis. Jį kuria mano kurso draugas Valentinas Novopolskis, vadinantis Rusų dramos teatre. Jis taip pat nepaprastai geras rusakalbis aktorius, kuris gyvena tik savo profesija. Rašydamas scenarijų galvojau apie jį ir žinojau, kad jis gali atlikti net sudėtingas scenas. Iš jaunesnių aktorių dar pasirodys Mindaugas Papinigis, Emilio Vėlyvio filmuose kūręs įsimintinus vaidmenis.

Kai režisierius yra ir aktorius, įprasta, kad jis pasirodo savo filme. Ar žiūrovai „Nesamajame laike“ jus išvys?

Daug kas paskaitęs scenarijų sakydavo, kad vaidinti pagrindinį herojų reikėtų man pačiam. Tačiau mano užduotis buvo sukurti filmą, o ne parašyti sau scenarijų. Kol kas dar nebuvo epizodo, kuriame vaidinčiau – neatsitraukiu nuo monitoriaus, filmavimo grupės ir operatoriaus. Liko maždaug pusė filmavimų, manau, dar šmėkštelėsiu filme. Galbūt tai bus vaidmuo be teksto. Tai padarysiu ne tam, kad padėčiau savotišką parašą. Tiesiog man tai patinka, o ir epizodiniai vaidmenys būna labai svarbūs. Pamenate, Quentinas Tarantino už vaidmenį savo legendiniame filme „Bulvarinis skaitalas“ (angl. „Pulp Fiction“) net buvo apdovanotas „Oskaru“.

Olego Baukaio nuotr./Nelė Savičenko ir Sigitas Račkys
Nelė Savičenko ir Sigitas Račkys

Trumpai papasakokite filmo siužetą...

Visas veiksmas vyksta penkias dienas, trys iš jų yra praleidžiamos ligoninėje. Vieną dieną mes matome įvykius iki patenkant į ligoninę ir vieną – po to. Nuolat prisimenama vaikystė – draugų istorija. Yra siužetinė linija vaikystės draugo, kuris pagrindinį herojų aplanko ligoninėje  ir jie prisimena bendrą praeitį. Kita linija – šiandiena, asmeninis gyvenimas, žmona, vaikas, darbas. Tai yra aktyvaus, labai daug dirbančio, mažai miegančio ir daug uždirbančio miesto žmogaus istorija. Tačiau pasiutusiai greitai gyvenančio vyro gyvenimas nesilipdo. Tas trijų dienų sustojimas ligoninėje iš esmės pakeičia jo gyvenimą. Nauji išgyvenimai pristabdo ir paskatina prisiminimus, kurie lemia tam tikrą vertybių pervertinimą ir žmogus tarsi veidrodyje pamato savo nebe iškreiptą, o tikrą atvaizdą ir nudelbęs galvą grįžta į gyvenimą atsiprašyti tų, prieš kuriuos jaučiasi kaltas.

Olego Bovaio nuotr./Filmavimo akimirka
Olego Bovšio nuotr./Filmavimo akimirka

 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką