Tikėjausi, kad pabaigusi mokyklą ir išvykusi studijuoti, pagaliau atsikratysiu pravardės. Deja, nutiko taip, kad mano kurso drauge tapo ir mano klasiokė, todėl universitete aš taip pat esu pažįstama kaip Špilka. Be abejo, ne kartą aplinkiniams sakiau, kad man nepatinka, kaip mane vadina, bandžiau į pravardę neatsišaukti, bet ji prie manęs prilipo tarsi etiketė. Draugai sako, kad tai smagus žodis, kad neturėčiau įsižeisti, kad Dovilių yra šimtai, o Špilka tik viena. Ką padariau ne taip, kad pravardės neišvengiau mokykloje ir ką daryti dabar, kad jos atsikratyčiau? Visgi man jau 21-eri, iš aplinkinių norėtųsi pagarbos, bet mano pastabos niekam neįdomios. Dovilė.
Psichologės MARIJOS VAŠTAKĖS komentaras
 |
| Psichologė Marija Vaštakė |
Labai sunku atsakyti į klausimą, ką pravardės savininkė darė ne taip, kad aplinkiniai ilgiems metams sugebėjo prilipdyti jai pravardę, tačiau, jei šis klausimas aktualus šiandien ir trukdo gyventi, ties juo verta sustoti. Reikia paklausti savęs, kiek aš pati šiuo metu prisiimu atsakomybės už tai, kad mane taip vadina? Gal aš kažkokiu savo elgesiu skatinu aplinkinius mane taip vadinti? Gal nepakankamai aiškiai įvardinu draugams ir pažįstamiems, kokius jausmus man kelia ši pravardė ir kad nebenoriu būti „Špilka“, o noriu būti Dovile.
Pravardžių reikšmėmis mūsų gyvenime 1980 metais susidomėjo JAV psichologai ir, atlikę mokslinį tyrimą 5-15 metų vaikų amžiaus grupėje, padarė išvadą, kad pravardės padeda vaikams atskirti „savus“ ir „svetimus“. Išaiškėjo, kad vaikai, turintys pravardes, yra labiau mėgiami, priimami vaikų grupėse nei tie, kurie pravardžių neturi. Turintys pravardę vaikai turi kažkokį išskirtinumą, traukiantį aplinkinių dėmėsį. Vaikai išmoksta dalinti pravardes mėgdžiodami suaugusius. Suaugusiųjų gyvenime pravardės taip pat egzistuoja – nuo mažybinių gyvūnų pavadinimų romantiškuose santykiuose iki pravardės, turinčios reikšmę nusikalstamų grupuočių sluoksniuose. Įdomu paminėti tai, kad kiekvienoje kultūroje pravardės skiriasi. Arabų tauta linkusi pravardėmis pažymėti išvaizdos išskirtinumus, o Japonijoje žmonėms pravardės suteikiamos pagal jų panašumą į kokį nors gyvūną ar vabzdį. Suaugę dažniausiai sugeba atsikratyti savo pravardžių, jei jos yra nemalonios, arba, atvirkščiai, didžiuojasi savo pravardėmis, nes jos suteikia išskirtinumo. Tačiau vaikai neretai labai išgyvena dėl savo pravardės ir turi sunkumų jos išvengti.
Kaip matome, laiško autorė iki šiol turi pravardę, kuri ją lydi nuo pat vaikystės. Pravardė „Špilka“ simbolizuoja Dovilės kūno sandarą – laibumą ir aukštą ūgį. Kuomet aplinkiniai vadina ją šia pravarde, tai kelia jausmą, kad ji yra negerbiama. Manau, pokyčius santykiuose su žmonėmis verta daryti jau šiandien. Patarčiau kas kartą, kai žmogus pavadina ne vardu, paminėti jam labai rimtai, kad girdėti šią pravardę yra nemalonu ir kad žymiai maloniau būtų girdėti savo vardą. Jei pašnekovas nekoreguoja savo veiksmų, vertėtų tai pakartoti dar kartą. Neverta atsiliepti į pravardę, palaukite, kol tas žmogus pavadins vardu. Galima paklausti pašnekovo, kokios priežastys neleidžia, kas trukdo vadinti mane vardu?
Apibendrinant, patarčiau laiško autorei imtis aktyvesnių veiksmų prisiimant daugiau atsakomybės už tai, kad pravardės nebūtų jos gyvenime, jei ji tikrai to nori. Ko gero, tam reikės laiko, nes pravardė jau ilgai gyvena Dovilės gyvenime, bet darant pokyčius savo reakcijose ir elgesyje, aplinkiniai į tai reaguos ir pravardė laikui bėgant išnyks.
Humoristo VITALIJAUS COLOLO komentaras
„Storas“ tapo „Loliku“
 |
| Vitalijus Cololo |
Pasak Vitalijaus, dauguma apkūnių žmonių gauna pirmąją pravardę – „Storas“. „Su tuo belieka arba susitaikyti, arba už tai duoti į snukį, – žodžių į vatą nevynioja televizijos laidų vedėjas. – Kai panaudoji smurtą, kaip mat pravardė pasikeičia. Taip nutiko ir man. Vėliau, studijų metais per televiziją rodė populiarų animacinį filmuką apie pingvinuką „Lolo“. Iš pradžių mane taip pakrikštijo, po to ėmė vadinti „Loliku“. Šios pravardės manęs niekada nežeidė“.
Vitalijaus manymu, pravardė turi būti susijusi su žmogaus asmenybe, išvaizda ar kažkokiu poelgiu: „Žinau, kodėl vieną mano pažįstamą pravardžiuoja „bulkute“. Kartą, besimokydamas mokykloje, jis iš parduotuvės pavogė bandelę. Visą tą dieną mes jį vadinome „bulkute“. Taip ši pravardė ir prilipo“.
Vitalijus įsitikinęs – jei pravardė yra įžeidžianti, su ja susitaikyti neverta. Vienas iš civilizuotesnių Vitalijaus siūlomų būdų nusikratyti nepatinkančios pravardės – pabandyti pasikeisti pačiam. „Pravardės per prievartą priklijuoti neįmanoma – juk galima tiesiog neatsiliepti į ją. Reikėtų kurį laiką pakentėti ir į pravardę nereaguoti. Jeigu mane dabar kas nors pavadintų „Storu“, aš tikrai neatsisukčiau. Gatvėje vaikšto labai daug stambių žmonių, tai nejaugi visi mes turėtume atsisukti? Pravardės yra panašios į priekabiavimą: kuo intensyviau reaguosi, tuo daugiau žibalo pilsi į ugnį“, – įsitikinęs V.Cololo.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt
