Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Po Lietuvą su žirgais: Vienos dienos kelionės dienoraštis

Labdaringos baikerių kelionės akimirka
Gretos Graikšaitės nuotr. / Labdaringos baikerių kelionės akimirka
Šaltinis: 15min
0
A A

Ankstyvas rytas žadėjo daug gero. Pats oras ir prognozės kvietė šią dieną praleisti lauke, už Vilniaus ribų. Bet ne viskas buvo taip aišku ir paprasta. Aplink tvyrojo tirštas rūkas, o planuose laukė daugiau nei 650 kilometrų. Ir net mes patys nežinojome ar pavyks laiku atsidurti vietose, kurias buvome numatę.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pirmasis susitikimas degalinėje – ranką tiesia žavi motociklininkė, atvykusi labai punktualiai ir anksčiau už visus kitus.

Taip po vieną po kitą renkasi plieninių žirgų mylėtojai, kurie atsiliepė į kvietimą prisidėti prie šios edukacinės kelionės po Lietuvą, aplankant žirgus ir su jais susijusias vietas.

Kai kas iš jų motociklais važinėja jau labai seniai, bet kartu kai kuriems tai bus pirmieji artimi susitikimai su gyvais žirgais. Kaip vėliau matėsi iš reakcijų jausmas panašus į pirmąjį pasivažinėjimą – šiek tiek nedrąsu, šiek tiek neaišku – ko tikėtis.

Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka
Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka

Aikštelėje pasirodo ir kelionės vedliai. „Aš tikrai nepratęs taip anksti keltis...“ – nusiimdamas šalmą su šypsena taria Vaidas Baumila.

Prie jo prisijungia ir Aidas Bubinas, juokaudamas ir siūlydamas karštą sumuštinį vienos iš keliautojų šuneliui. Ilgiau neužsibūname. Trumpa įžanga kodėl važiuojame, bendras sutarimas kokiu greičiu važiuosime ir pajudame pirmojo tikslo link.

Pirmas sustojimas. Ši vieta keista. Ją gaubia daug paslapčių. Kodėl taip nutiko, kokie motyvai, ar apie tai buvo žinoma senai? Įspūdį sustiprina vis dar neišsisklaidžiusi migla. Per aukštą ir šlapią žolę žengiame link apleistų pastatų. Viduje tamsu, pučia skersvėjai, mėtosi stiklai.

Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka
Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka

Tamsioje didžiulėje apleistoje fermoje garsiai ir užtikrintai skamba Žirgų globos asociacijos vadovės Rūtos pasakojimas apie nesenus įvykius, apie šioje vietoje buvo kone badu marintus 150 žirgų. Gera žinia ta, kad didžiąją daugumą jų pavyko išgelbėti. Šioje vietoje, matant visas buvusias sąlygas, keliautojams nesunku nupasakoti, kodėl visgi įsikūrė ši organizacija ir ar tikrai Lietuvoje yra žirgų, kuriuos reikia globoti.

Geros nuotaikos nepraradę lipame ant motociklų. Kai kurie džiaugiasi laukiančiais keliais kilometrais žvyrkelio – tai bus bene vienintelė tokio kelio atkarpa. Atrodo ir rūkas pradėjo sklaidytis. Lėkdami siauriais, maloniai vingiuotais keliukais, kažkada buvusiais ralio trasa, besimėgaudami stačiais kalneliais pasiekiame Anykščius.

Artėdami prie sekančio sustojimo pamatome ir pirmuosius žirgus – keletas poilsiautojų joja šalimais esančio žirgyno pieva. Mus pasitinka Arklio muziejaus gidas.

Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka
Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka

Kukliai prisistatęs, pakviečia visą kompaniją užsukti į pirmąją ekspoziciją. Besiklausant išsamaus pasakojimo apie žirgų ir žmogaus gyvenimo sąsajas, pavyksta nugrimzti į lengvą užmarštį. Gido balsas skamba ritmingai ir perteikia daugybę informacijos, o galvoje ateina supratimas, kad iš tikro tiek nedaug mes bežinome apie žirgus – netolimoje praeityje buvusius nepamainomus žmogaus pagalbininkus.

Bevaikštant po muziejų paaiškėja ir posakio „Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“ prasmė. Pasirodo – arklio amžius yra nustatomas iš jo dantų. Priklausomai nuo metų ant gyvūno dantų atsiranda rievės – labai panašios į medžio kamieno rieves. Taigi, pagal tas rieves ir dantų formą galima gana tiksliai nusakyti kiek arkliui metų.

Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka
Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka

Kadangi ši kelionė edukacinė ir joje siekiame ne tik skleisti žinią apie atsakingą žirgų priežiūrą, bet ir norime pačius motociklininkus supažindinti su žirgais iš arti. Todėl pamojuojame muziejaus gidui ir sukame žirgus į vakarus. Judame į ūkį, kurio šeimininkai priglaudė kelis žirgus iš kelionės pradžioje lankytos fermos.

Atvykę į vietą pagaliau galime išsitraukti obuolius, morkas ir kitus skanėstus – keliaujame tiesiai į ganyklą.

Šį kartą mus pasitinka visa bandų žirgų. Matyt ir jie supranta kad tiek lankytojų atvyko ne tuščiomis. Visai kitas jausmas, kuomet prie žirgų prieini ne pats, kur nors saugiai žirgyne, o kai jie visi apsupa žmones iš visų pusių. Tuomet pamatęs tokį didelį ir stiprų padarą, nejučiomis pradedi jausti nebylią pagarbą, o pasisveikinimo gestu tampa ištiesta ranka su obuoliu.

Štai momentas, kuomet ilgo kelio šiek tiek išvarginti baikeriai atgyja. Prasideda įdomus žaidimas, kuriame žirgai stengiasi išvilioti kuo daugiau skanėstų, kuomet bandos lyderis kontroliuoja kitus žirgus ir saugo pateles.

Žaidimas, kuomet motociklininkai bando įveikti šiokią tokią baimę nesitraukti nuo prieinančio žirgo, o drąsiai jį pasitikti, paglostyti ir pavalgydinti, kartu siekiant neatsidurti kitiems žirgams už nugaros ar šalia dviejų žirgų, kurie pešasi dėl nukritusio obuolio. Ir žinoma – reikia kažkaip suspėti pasidaryti asmenukę, kol žirgas kramsnoja tavo duotą morką ar dobilų kuokštą.

Taip bežaidžiant net nepastebi, kaip gražiai atrodo šie žirgai – kailis žvilga, kūnai stiprūs ir įmitę, pasitikėjimas žmonėmis vėl sugrįžęs. Vos prieš kelis metus jie turėjo kovoti už išgyvenimą ir dauguma jų net iš tolo neprisileido žmogaus.

Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka
Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka

Išdalinę vaišes, grįžtame į kelią. Laukia bene atsakingiausios šios kelionės susitikimas.

Aštriosios Kirsnos dvare susirinkę vietos gyventojai, suaugę ir vaikai, nekantriai laukia keliautojų. Iškilmingai apsukę ratą sustatome motociklus pagrindiniame dvaro kieme. Nors visą dieną ir taip praleidome ant motociklų, pro akis neprasprūsta senutėlis, bet restauruotas mėlynas „IŽ“ motociklas.

Vienas kitas baikeris apsuka garbės ratą dvaro kieme, o šio dvaro žirgyno raitelė Deimantė su savo žirgu pabando lenktyniauti – kas greičiau.

Netrukus ji pradeda savo pasirodymą – parodydama kokių triukų galima išmokyti žirgą, kuomet su juo dirbama kantriai bei rodant didelį rūpestį. Nuostabą kelia klusniai piestu stojantis žirgas, kuris po akimirkos tai pačiai raitelei padeda nulipti ir užlipti atsiguldamas ant pilvo. Deimantė parodo ir kaip galima joti be jokių kamanų – vien tik mažos virvutės pagalba apjuostos aplink žirgo kaklą.

Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka
Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka

Išklausę Žirgų globos asociacijos atstovių pasakojimą apie žirgų ugdymą, auginimą ir atsakingą rūpinimąsi patraukiame į patį dvaro žirgyną. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – tai puikus pavyzdys, kokios išties geros gali būti sąlygos laikyti žirgus. Patys gardai atrodo kaip penkių žvaigždučių viešbutis – viskas švaru, tvarkinga, žirgai prižiūrėti, švarūs.

Bet kaip sužinome – jiems tai ne pats svarbiausias dalykas – kur kas maloniau sulaukti dešimčių rankų, glostančių ir dalijančių skanėstus. Žirgais labai socialūs gyvūnai, kartu ir labai taikūs. Tad dabar jau nėra jokio jaudulio prieiti prie jų arčiau ir juos paglostyti. Išlydime šiuos žirgus žinodami, kokiose gerose globojančiose rankose jie yra prižiūrimi.

Saulei besileidžiant važiuojame į galutinį kelionės tašką – Žirgų globos asociacijos centrą, įsikūrusį Darželių kaime. Judant keliu vaikome miglą ir kelių metrų aukštyje sklandančius laužų dūmus, kurie ranka pasiekiami. Diena prasidėjo ir baigiasi nuostabiu rūku, kuris sustiprina įspūdžius ir supančius gamtos vaizdus. Atvykę pamatome žibančias lemputes bei vaišėmis nukrautą stalą sodybos gale. Tačiau dar turime ką aplankyti.

Surinkę paskutinius obuolių ir morkų maišelius, judame pas šios kelionės herojus – organizacijos globojamus žirgus. Pasitinkame juos aptvertoje ganykloje. Aplink tamsu, beveik nieko nesimato. Kažkas pasiūlo pašvilpti ir taip pakviesti arklius. Šūkaudami ir čežindami obuolių maišelius išvystame žodžiais sunkiai nupasakojamą vaizdą.

Staiga vienas po kito, pro tarpą tarp krūmų iš miglos kamuolio pasirodo tamsūs žirgų siluetai. Šį kartą net nebandome fotografuoti – nieko nesimato, o ir pats vaizdas toks gražus, kad verta pasilikti kiekvieną jo akimirką čia atkeliavusių atmintyje.

Žaidimas kartojasi – žirgai supa mus iš visų pusių, apuosto kiekvieno kišenes ir godžiai šlamščia lauktuves. Iš baikerių lūpų skamba patvirtinimai, kad čia keliauti buvo verta, ir kad šį kelionė praturtino kiekvieną.

Migloje paskendo kelionės nesklandumai ir rūpesčiai, atmintyje kilo džiugūs momentai, kuriuos dar ir dar kartą kartojome prie Dzūkiškų vaišių stalo. Kalbos apie būsimus iššūkius, keliones, motociklus ir žinoma juokas dar ilgai aidėjo sodyboje, sklido į tamsų mišką ir galiausiai pasislėpė tirštame rūke....

Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka
Gretos Graikšaitės nuotr./Labdaringos baikerių kelionės akimirka
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką