Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 27d. 21:08

Po žinios apie vėžį – pirmasis Aušros Maldeikienės interviu: „Tik nuplikti nenoriu“

Aušra Maldeikienė Tik 15min
Valdo Kopūsto / 15min nuotr. / Aušra Maldeikienė

Gerdama vyną ir valgydama midijas Aušra Maldeikienė penktadienio vakarą šventė bičiulės gimtadienį. Norėčiau parašyti, kad šventė ir savąjį, bet ji kelis kartus pokalbio metu pakartojo, jog visiems reikia išmokti nelaidoti žmonių anksčiau laiko. Taigi šventė gimtadienį ir 15min davė išskirtinį interviu po žinios apie antros stadijos krūties vėžį. Apie nusiskutusį K.Masiulį, kuris tapo tik gražesniu, apie baimę pačiai netekti plaukų ir ne baimę šiame etape būti be antros pusės. Su gera doze humoro, žinoma.

Vėžio diagnozę politikė išgirdo netikėtai šių metų rugpjūtį, tačiau dabar supranta, kad ligos simptomų būta. Vis jaučiamą nuovargį Aušra priskyrė rinkiminiu laikotarpiu patirtam stresui, padidėjusiam darbo krūviui, nors vis neramino jausena, kad silpnumas jaučiamas net ir tuomet, kai jo, atrodė, ir būti neturėtų.

Vis dėlto pas šeimos daktarą moteris apsilankė norėdama gauti naują receptą akiniams, atrodė, kad silpsta regėjimas. O kad jau politikė užsuko pas medikus, jos daktarė pasiūlė atlikti visus tyrimus, kuriuos vyresniame amžiuje patariama atlikti kasmet. Paaiškėjo, kad Aušra serga antros stadijos krūties vėžiu.

„Rado, patikrino, išpjovė“, – it žirnius išbėrė politikė.

Sakau, kad tikriausiai per savo darbo praktiką dar nesu girdėjusi, kad kas taip greitai nupasakotų ligos eigą. Na, bet atsikerta Aušra, gi taip ir buvo. Kaip pati sako, iš šio etapo nelabai ką ir papasakosi, emociškai ir fiziškai sunkesnis laikotarpis laukia dabar.

Gydytojai politikei teigia, kad vėžio nebėra, bet prevenciškai paskirta chemoterapija, kad vėžys neišplistų limfose ar nepasikartotų. Aušra girdėjusi, kad prevencinė chemoterapija – pati bjauriausia, bet priduria: „Maža čia problema, gal tik nesinori, kad plaukai iškristų.“

– Ar jūsų šeimoje buvo sergančių vėžiu?

– Ne, čia aš ta, kur pirmoji.

– Ar tokiose situacijose daktarai linkę paaiškinti, ką kaltinti reikėtų?

– Nieko nereikia kaltinti. Ne, reikia kaltinti amžių. Gi man 61-eri metai.

– Bet puikiai atrodote.

– Va, kai moteris atrodo per gerai, reiškia, kad galbūt kažkas ne taip. Reikia atrodyti pagal savo amžių. O aš tikrai atrodau jaunesnė. Gal mano organizme tie visi hormonai pasimetę (juokiasi).

Žmonės suserga. Ir labai bloga mada yra ieškoti ligų šaknų. Ar cukrų valgei? Gi niekas nekaltas. Kažkodėl niekas to neklausia sergančių gripu, nors ten tai tikrai reikia kaltų ieškoti. Kai koks nors gripu sergantis beprotis vaikšto gatvėmis ir visus kėsinasi užkrėsti, kodėl jo niekas nešaudo? Aš tai tokius šaudyčiau.

Ai, bet kalbant apie gripą, tai nesuspėjau pasiskiepyti. Sergant vėžiu būtina skiepytis, bet daktarai nusprendė, kad man jau negalima, nes per mažai laiko iki chemoterapijos. Tai jei jau kokia epidemija prasidės, reikės tik taksi važinėti, su niekuo nesusitikinėti. Bet aš pasisaugosiu, ką padarysi.

Viganto Ovadnevo nuotr./Europarlamentarė Aušra Maldeikienė
Viganto Ovadnevo nuotr./Europarlamentarė Aušra Maldeikienė

– Greitai čia mes nušokome prie gripo. Atsiprašau, kad grįšiu prie akimirkos, kai išgirdote diagnozę. Man atrodo, tai – pats sunkiausias momentas.

– Susinervinau tą momentą, susinervinau. Bet pasidarė taip įdomu gyventi, gyvenimas įdomus užsiėmimas, man visai patinka, o čia dabar taip... Bet kiek aš ten prasinervinau – gal mažiau nei parą? Vaikai pasakė, kad jeigu jau taip, mamyt, labai blogai, gal jau ieškok, kur čia tave palaidoti. Supykau, pradėjau juoktis ir diskusiją baigėme.

Mano šeima turi gerą humoro jausmą, supranta ir kada reikia išklausyti, o tada, sako, kad laikas eiti prie reikalo.

Susinervinau tą momentą, susinervinau

Nacionaliniame vėžio institute teko praleisti nemažai laiko, bet ten viskas tikrai labai gerai. Nueini, iš karto tave pastato į eilę – ten yra taisyklė, kad per 10 dienų, jei pirmą kartą nueini, turi patekti pas gydytoją, tai man po 8 dienų jau pasisekė. Daktaras sakė, kad mažiau žmonių buvo.

Padarė tyrimus, paguldė į ligoninę, skirtingų daktarų komisija pasakojo, kas manęs laukia. Na, žinokite, labai puikų įspūdį susidariau. Galiu paliudyti, kad mūsų Nacionalinis vėžio institutas yra aukščiausio lygio.

– Įpuolėte tiesiai į aktualijas. Ar A.Verygos išreikšta solidarizacija padeda sergantiems vėžiu?

– Šiaip man visą gyvenimą labai patiko pliki vyrai. Jie man atrodė kažkokie labai intelektualūs. Nuoširdžiai.

Manau, kad tai yra labai gražus gestas, jei padarytas iš širdies. Tiesa, jeigu mano kokia draugė sumąstytų tokią nesąmonę, pulčiau prieš ją ant kelių, kad nedurniuotų. Bet kad palaikė Saulių (S.Skvernelis – red.past.) ir nusiskuto, manau, kad tikrai gerai.

Nelabai supratau, ko ten Kęstutis (K.Masiulis – red.past.) pradėjo šurmulį kelti. Bet kai nusiskuto, dar gražesniu patapo. Aš jam taip ir pasakiau: „Žinai, Kęstuti, dabar atrodai gražiau, jauniau.“

Kai nusiskuto Kęstutis, dar gražesnis patapo.

– O jeigu pačiai reikėtų išsirinkti politiką, kad šis dėl jūsų plaukus nusiskustų, kurį rinktumėtės?

– Dėl manęs – nė vienas. O aš nusiskusčiau dėl Ingridos (I.Šimonytės – red.past.). Bet labai nenoriu skustis.

Vis dėlto įvairiai būna. Jei taip nutiks, išgyvensim. Bet jau girdėjau variantų, kai žmonėms per chemoterapiją būna labai sunku, o kai kurie net nesupranta, ko čia visi taip bijo.

Žinoma, tikrai nenoriu prarasti plaukų, bet prarasiu, tai ką – pagyvensiu be plaukų.

– Bet tai gal dabar metas šiek tiek sustoti ir pasiilsėti?

– Ne, kol kas nesu praleidusi nė vieno posėdžio, visuomet dirbau. Tiesą sakant, aš po operacijos jaučiuosi geriau, nei metus iki tol. Dabar jaučiuosi tikrai sveika, nes iki šiol nežinodavau, kas man yra.

Bet apie simptomus reikia klausinėti daktarų, nes man taip buvo, kitam kitaip. Jokių požymių nejaučiau, tik kartais galvodavau, kodėl aš taip beprotiškai privargstu, nors atrodydavo, kad nieko nedariau. Atsiguldavau vakarais ir galvodavau, Dieve, kaip nėra jėgų. Nurašė visi stresui, dar kažkam.

Atsiguldavau vakarais ir galvodavau, Dieve, kaip nėra jėgų

Bet kai padarė operaciją, po kelių dienų supratau, kad, va, pagaliau gyvenu gerai. Šiuo metu esu sveika, o kai bus chemoterapija, žiūrėsim.

Vis dėlto sergant vėžiu ir pasaulyje yra normali praktika, kad žmogus gyvena normalų gyvenimą. Taip, tai ilgas gydymas, kai kam labai sunkus, bet tada reikia gulėti. Kaip Dievas pasakys, taip.

Bet, žiūrėkite, premjeras puikiai funkcionuoja, ir man atrodo labai kvailos kalbos, kad jis turėtų dabar viską mesti, pagulėti lovoje – nesąmonė. Mes išvis turim išmokti priimti žmones tokius, kokie jie yra.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušra Maldeikienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušra Maldeikienė

– Darbas, matyt, ir puikus būdas pasimiršti.

– Tikrai taip. Nuskrendu į Briuselį ir niekas nieko.

Mano padėjėjai apie ligą žino nuo pirmos dienos. Jiems iš karto buvo pasakyta, jie susidaliję darbus, jeigu kas nutiktų, sakė perims. Jie tam ruošiasi.

Pavyzdžiui, niekada negirdėjau, kad jums blogai su širdimi, tai jūs likite namie, gulėkite. Jiems gi žymiai blogiau, o niekas pagulėti lovoje nesiūlo. Reikia naikinti šį marazmą Lietuvoje, kad biuletenis yra apmokamas ne pilnai nuo pirmos dienos. Nuo pirmos dienos žmogui reikia apmokėti, jei liga yra kritinė. Vienas dalykas, kai tu susirgai gripu, ir tai esant mažoms pajamoms labai blogai, kad neduoda viso atlyginimo, bet kai žmonės suserga insultu, vėžiu, jie neturėtų prarasti savo pajamų. Va tokius dalykus reikia spręsti.

– Būnant viešu asmeniu sveikata tampa aktuali visuomenei. Ar buvo sunku pranešti šią žinią?

– Žinoma, sirgti virtuvėje su savo draugais ar šeima yra maloniau nei su visais. Bet toks mano pasirinkimas būti politike.

Buvau nutarusi su komanda, kad mes pasakysime žmonėms pačią pirmąją dieną, kai dėl ligos negalėsiu ateiti į darbą, kad žinotų, kodėl neatvykau. Bet tokio dalyko dar nėra buvę – aš atvažiuoju laiku, viską padarau, visi įpareigojimai įvykdyti.

Aišku, mane labai įskaudino komentaras po interviu, kad taip išgražėjau, tarsi Briuselyje būčiau aplankiusi visus grožio salonus. Tai ir parašiau, kad salono vardas yra Nacionalinis vėžio institutas.

Žinoma, sirgti virtuvėje su savo draugais ar šeima yra maloniau, nei su visais

– Aš ir pati paskambinusi nežinojau, kaip pradėti pokalbį, ką pasakyti – ar užjausti, ar paguosti.

– Žinote, aš jums patarsiu taip. Nustokime mes Lietuvoje turėti chrizantemines akis – jas neša tada, kai žmogus guli karste. Nereikia į žmogų su liga žiūrėti chrizanteminėmis akimis. Va, atrodo, jums straipsnio pavadinimą padovanojau, labai geras.

Man patinka žmonės, kurie viską nuleidžia juokais. Taip, kartais norisi ir paguodos, norisi išgirsti, kad esu vargšė ir man nepasisekė, bet užtenka tų 5 minučių ir po to reikia gyventi.

Vis dėlto trečdalis mūsų europiečių numirs nuo vėžio. Aš jus turiu nuliūdinti, bet gal tai laukia ir jūsų, ir daugelio kitų. Bet žinote kodėl? Nes gyvename pačioje turtingiausioje pasaulio dalyje, todėl, kad gyvensime labai ilgai. Tai yra statistika. Mes tiesiog gerai ir laimingai gyvendami sulauksime vėžio. Gal jo ir niekada neišmoks išgydyti. Neišmoks išgydyti mirties.

Man atrodo, kad visa tauta turėtų mokytis mirti ir žiūrėti į ją pagarbiai. Ir svarbu pasitikėti gydytojais.

– Tai nesate iš tų, kurie savo gydymo būdų ieško?

Ne, ne, mane gydo gydytojai. Aš esu žmogus, kuris gerbia mokslą ir protą. Mokslas daro klaidų, aš tas klaidas suvokiu ir nematau jose tragedijose, kaip ir nematau tragedijos, kad pasaulis neužsidarys, kai manęs neliks. Nesiruošiu mirti, tik konstatuoju faktą. Žino mokslas, ar nežino visko, bet juo tikėti reikia. Beje, ir su humoro jausmu ten, vėžio institute, visiems labai gerai.

Nematau tragedijos, kad pasaulis neužsidarys, kai manęs neliks.

– Be nuotykių išsisukot?

– Ten daug moterų su tokiais išsigandusiais veidais vaikšto. Viena klausinėjo, kokius man tyrimus darė, viską nuoširdžiai papasakojau, pagal eilę. Ji pažiūrėjo ir nustebus sako: „Man irgi darė tokius pačius“. Pasimečiau, galvoju: „O tai kodėl turėjo daryti skirtingus, gi ta pati diagnozė“. Va, čia šiek tiek apie Lietuvą. Aišku, kad darė tą patį.

Jums juokinga, mano kelios draugės irgi labai juokėsi, o aš tą akimirką net pasimečiau (juokiasi). Galvojau, kokiais marazmais mes čia tikime.

– O kas jus labiausiai palaiko šiame etape?

– Aš esu žmogus, kurio draugai yra verti būti draugais. Tikrai nė vieno neturiu, kuris kokias nesąmones vypautų. Gal labiausiai padeda brolis Kazimieras, nes turi daugiausiai laiko – nuo vaikystės buvome labai geri draugai, o jis dabar toks freelanceris, verčia knygas, tai turi daug laiko.

Kai prieš 5 metus mano buvęs sutuoktinis Eugenijus Maldeikis išėjo iš namų, aš išmokau naujai gyventi. Nieko aš neieškau. Ir kuo ilgiau gyvenu viena, tuo labiau suprantu, kokia laimė būti vienai. Kiekviena diena be šitos problemos yra papildomas džiaugsmas (juokiasi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką