Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Premjerą pristatantis Ramūnas Cicėnas: „Rezultatas negali būti prastas, jei į repeticijas neini kaip į darbą“

Ramūnas Cicėnas
Martyno Siruso nuotr. / Ramūnas Cicėnas
Šaltinis: 15min
0
A A

Aktorių Ramūną Cicėną (32) žino, nesumeluosiu, visi, tad pristatinėti jo tikrai nereikia. Tačiau kiek jūsų susidūrė su režisieriumi Ramūnu Cicėnu? Taip, tai tas pats asmuo tik kitoje barikadų pusėje. O dar tiksliau būtų sakyti – abiejose vienu metu. Nors režisūroje jis ir nėra naujokas, jo darbų nematę teatro gerbėjai penktadienį pagaliau galės įvertinti ir aktoriaus režisūrinius gabumus. Mat Ramūnas pristato premjerą pagal norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesę „Hegelando karžygiai“. Tačiau apie viską nuo pradžios.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Niekam nereikia pristatinėti jūsų kaip aktoriaus, tačiau režisierius – visai kas kita. Kaip atradote kelią į režisūrą?

Kartus su Egle Gabrėnaite surinkome studentų kursą (aktorius režisieriaus duoną jau išmėginęs su miuziklo artistų kursu. Tuomet jie pastatė miuziklą „Lietuviška istorija“ – red.past.) ir tiesiog reikėjo pradėti kažką daryti. Trumpai tariant, taip ir pradėjau režisuoti, nes tokios buvo aplinkybės. Kita vertus, pirmieji režisūros bandymai buvo, bijau pameluoti, pirmame ar antrame kurse, man dar besimokant.

Pasakysiu trumpai – išeina Pobedonoscevas vikingu apsirengęs. Man tai jau juokinga. Kita vertus, mes viską darome visišai rimtai.

Su režisūra susiduriate jau ne pirmą kartą. Jei reiktų lyginti aktorystę ir režisūrą, kuri sritis turi daugiau žavesio – sėdėti „už kadro“ ar būti jame?

Galima sakyti, kad tai jau ketvirtasis mano režisūrinis darbas. Net nežinau... Abi sritys man labai įdomios. Viskas išties priklauso nuo žmonių, kolektyvo su kuriuo dirbi. O aš niekuomet neatsisakyčiau vaidinti... jei Tuminas (režisierius Rimas Tuminas – red.past.) atvažiuotų – su malonumu ir vėl vaidinsiu.

Iš to išplaukia natūralus klausimas, ar sėdint dviejose kėdėse – aktoriaus ir režisieriaus – lengviau pavyksta pasirinkti aktorius, tinkančius vaidmenims. Ar priešingai, žinojimas apsunkina?

Na, Vilniaus mažajame teatre aš visus kolegas pažįstu, tai žinau, kokį vaidmenį koks aktorius gali geriausiai atlikti. Kita vertus, tas teatrinis stebuklas ir yra tai, kad scenoje žmonės, net ir seniai pažįstami, tave nustebina. Tikrai, tiek Leonardo Pobedonoscevo, tiek Manto Vaitiekūno, tiek Rimantės Valiukaitės vaidmenys –  atlikti labai gerai.

Šią vasarą Minske statėte spektaklį „Turandot“. Žinoma, sunku vertinti, bet kaip, jūsų akimis, pavyko

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Ramūnas Cicėnas ir Meaka
Irmanto Gelūno/Ramūnas Cicėnas ir Meška

tarptautinis debiutas?

Tiek ten, tiek ir čia man svarbiausia buvo, kad kolektyvui būtų įdomu. Tai mano pirmasis ir pagrindinis tikslas. Be to, labai norėjau, kad visiems spektaklio kūrėjams laikas praeitų smagiai, nesinorėjo, kad jaustųsi tarsi dirbame. Manau šį uždavinį pasiekėme ir Minske, ir čia. Kuomet patiems įdomu, gera ir linksma vaikščioti į repeticijas, tada tiesiog negali išeiti prastas rezultatas.

Ar susidūrėte su kokiais nors sunkumais dirbdamas su Baltarusijos aktoriais?

Pagrindinis sunkumas buvo tas, kad išvažiavau absoliučiai nieko nepažinodamas apie jų komandą, nieko nematęs, tai yra nežinojau, kokie bus aktoriai, koks kompozitorius, koks scenografas. Aišku, labai daug ruošiausi prieš statydamas šį spektaklį ir važiavau jau galvoje turėdamas šiokius tokius jo griaučius. Mačiau kažkokį įsivaizduojamą spektaklį. Kai susitinki su žmonėmis, matai jų galimybes – viskas kinta.

Be to, Lietuvos teatras baltarusių aktoriams labai patinka. Jie jį gerbia. Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas jiems kone dievai.

Pasirinkote statyti vieno žinomiausių norvegų dramaturgų Henriko Ibseno pjesę „Hegelando karžygiai“. Klausimas paprastas, kodėl?

Čia buvo tokia istorija. Paskutinis mūsų kursas buvo labai netradicinis – 8 merginos ir 3 vaikinai. Medžiagos tokiai kurso sudėčiai statyti diplominį-baigiamąjį spektaklį rasti buvo itin sunku. Perskaičiau daug pjesių, tarp jų Ibseno „Hegelando karžygius“. Šią knygą man rekomendavo, nes iki tol jos skaitęs nebuvau. Perskaitęs pjesę aš nežmoniškai juokiausi, mat interpretavau ją – nežinau kodėl – kaip komediją. Tiesa, aš jos nepasirinkau, ji taip ir liko gulėti mano miegamajame ant lentynėlės. Aš norėjau ją pastatyti, bet nebuvo nei progos, nei pasiūlymo ką nors daryti. O štai po diplominių kalbėjau su Greta Cholina (Vilniaus mažojo teatro direktorė – red.past.) ir ji manęs paklausė, ar aš turiu kokią nors pjesę. Kaip tik turėjau Ibseną. Taip viskas ir prasidėjo

Ši pjesė apie vikingus, parašyta 19-ame amžiuje, o statoma – 21-ame. Ar sunki buvo jos adaptacija?

H.Ibseno pjesėje paliestos ir meilės, ir garbės žodžio temos. Čia gi amžinos vertybės, kurioms laikmetis nėra svarbus.

Adaptuoti sunku nebuvo. Labai daug domėjausi apie vikingus: skaičiau bei žiūrėjau dokumentinius filmus. Pastatymas nėra absoliučiai autentiškas, bet tikrai joje yra tokių vikingiškų dalykų. Kita vertus, pjesėje paliestos ir meilės, ir garbės žodžio temos. Čia gi amžinos vertybės, kurioms laikmetis nėra svarbus.

Ar teisingai jus supratau: jūsų pastatyta pjesė bus komiška, o ne dramatiška meilės istorija?

Pasakysiu trumpai – išeina Pobedonoscevas vikingu apsirengęs. Man tai jau juokinga. Kita vertus, mes viską darome visiškai rimtai.

Tęsiant adaptacijos temą – skandinavų ir mūsų, tarkim, lietuvių, kultūra ir mentalitetas absoliučiai skiriasi. Ar neiškilo jokių sunkumų šioje vietoje?

Generalinės repeticijos akimirka
Generalinės repeticijos akimirka

Ne, atvirkščiai – labai gerai, kad kultūros skirtingos. Skandinavų kultūra man labai graži. Man teko pasiskaityti ir apie vikingų papročius, tad spektaklyje esanti vestuvių scena, padaryta absoliučiai pagal norvegų papročius. Tai gal lietuviams tai ir keistai atrodys, bet čia nieko nepadarysi.

Kūrybos procesas buvo labai smagus. Manau, kad mes visi labai linksmai praleidome laiką. Tikimės, kad žiūrovas labai linksmai praleis.

Ko žiūrovui tikėtis atėjus pasižiūrėti jūsų spektaklio?

Sunkus klausimas. Trumpai tariant, labai gražios Ibseno parašytos meilės istorijos. Ir nieko čia nei pridėsi, nei atimsi. Mes tikrai stengėmės nenukrypti nuo pjesės, nešokiruoti žiūrovo ir neinterpretuoti per daug.

Pjesė penktadienį išvys dienos šviesą, o kokie jūsų tolimesni režisūriniai planai?

Net nežinau. Kol kas po šitokio maratono norisi pailsėti. Be to, mano ateities planuose yra studentai. Šiais metais turiu du kursus, tai reikia su jais padirbėti. Jau pusę mėnesio aš juos apleidęs.

Martyno Siruso nuotr./Generalinės repeticijos akimirka
Martyno Siruso nuotr./Generalinės repeticijos akimirka

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką