Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologas Olegas Lapinas: būti laimingi galime išmokti

Psichologas Olegas Lapinas
Tomo Urbelionio/BFL nuotr. / Psichologas Olegas Lapinas
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Laimė susijusi ne su turėjimu, bet su ryšiu, kurio finansinė gerovė įgyti nepadeda. Tačiau dažnai tam, kad žmonės tai suprastų, pirmiausiai turi nusivilti ir vėl iš naujo prisiminti vaikiškas vertybes. Apie tai, kas yra laimė ir kaip ją pasiekti, „15min“ kalbėjosi su psichologu, psichoterapeutu Olegu Lapinu.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

– Vilniaus miesto 2010–2020 metų strateginiame plane numatoma paversti sostinę laimingos visuomenės miestu, kuriame gyventų laimingi žmonės. Bet ar galima apibendrintai ir objektyviai apibrėžti laimę?

– Šis apibrėžimas priklauso Butano valstybės sultonui, kuris pasiūlė vietoj bendrojo vidaus produkto matuoti bendrąjį laimingumo produktą. Butanas pasižymi bemaž aukščiausiu laimingumo rodikliu pasaulyje, kuris vertinamas labai paprastai: žmonių tiesiog teiraujamasi, ar jie jaučiasi laimingi. Tai yra gan subjektyvus gerovės ir šventiškumo jausmas.

Jei žvelgtume į laimę per psichologijos prizmę, sakytume, kad tai yra pilnatvės būsena, kurią žmogus dažniausiai jaučia tam tikru momentu. Laimės nereikia painioti su euforija ar dideliu malonumu, nes šie dalykai daugiau yra kūniški, tuo tarpu laimė yra visa apimanti būsena. Ji apima visą žmogaus sielą.

– Kodėl laimei žmonių gyvenime skiriama tokia didelė reikšmė? Kodėl būtent jos, o ne, tarkime, ramybės nuolat siekiama?

– Šį klausimą nagrinėjo humanistiniai psichologai. Jie atrado, kad, be tokių dalykų kaip saugumo jausmas, ramybė, sotumas, poreikis būti mylimam ir panašiai, žmogus turi siekį aktualizuoti savo potenciją. Mes galime būti laimingi, todėl siekiame laimės tarsi nujausdami, kad mūsų būvio įprasta subjektyvi būsena gali būti kur kas didesnė. Tam tikri momentai mūsų gyvenime tai patvirtina.

Laimingumas nesusijęs su turėjimu, bet susijęs su ryšiu, su artumu, kuris nei per praktikas, nei per kreditines korteles neįgyjamas.Pavyzdžiui, jei žmogus savęs paklaustų, kada gyvenime buvo laimingas, šiek tiek pamąstęs atrastų akimirkų, kai jo būvis buvo aukštesnio nei kasdien lygmens. Žmogus turi tokią savybę: jei yra ką nors patyręs, žino, kad kiti patyrė, arba žino, kad jo rūšies žmonėms įmanoma tai patirti, jis pradeda to siekti. Tai ir yra aktualizacija – viską, kas yra potencijoje, paversti tikrove. Ji įdėta į žmogaus prigimtį.

– Teigėte, kad laimė yra tam tikros akimirkos. Ar tai reiškia, kad žmogus negali būti nuolatinės laimės būsenos?

– Laimė gali tęstis ilgai. Apie tai labai daug kalba Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, neseniai su vienu psichiatru parašęs knygą apie laimę. Dalai Lama teigia, kad didesnę dalį gyvenimo jaučiasi laimingas. Tai labai nustebino Tibeto dvasinį lyderį kalbinusį psichiatrą, todėl jis daug kartų tikslinosi, ar taip išties gali būti ir ar Dalai Lama, pavyzdžiui, nesijautė „beveik laimingas“. Bet Dalai Lama atsakė, kad visą laiką jautėsi laimingas, ir tai siejo su tuo, jog šiai savijautai pasiekti skyrė daug laiko.

Dar būdamas mažas, jis išsikėlė tikslą – išmokti gyventi laimingai. Tokių žmonių nėra daug. Jei pasiteirautumėte žmonių apie laimę, nedaug iš jų pasakys, kad visą laiką jaučiasi laimingi. Tačiau bus nemažai tokių, kurie pasakys, kad „kartais“ ar „beveik“ jaučiasi laimingi. Vadinasi, laimė jiems – užeinanti ir praeinanti būsena.

– Aš laimę įsivaizduoju kaip iš esmės neapčiuopiamą dalyką, vidinę būseną, apibrėžtą daugybės aplinkybių. Tuo tarpu jūs teigiate, kad galima išsikelti sau tikslą būti laimingam – tarsi nusibrėžus aiškią schemą ir jos laikantis laimė būtų lengvai pasiekiama?..

– Jūs galite vaikystėje išsikelti tikslą tapti muzikantu. Jūs žinote, kas tai yra, ko reikia šiam tikslui pasiekti – kokius pratimus atlikti, ką išmokti ir pan. Lygiai taip pat Tibeto budistai išsikelia tikslą, kaip jaustis laimingam, ir skaitydami knygas bei padedami mokytojo to siekia: sistemingai mokosi mėgautis oru, saule, maistu. Mokosi, kaip susitvarkyti su pavydu, pykčiu, baime. Kaip nenorėti daugiau nei gali, kaip įvertinti akimirką, kaip neleisti savo mintims nukrypti į praeitį ar ateitį. Laimei siekti yra gan banali ir žinoma technologija. Graikų stoikai, budistai ir net mistikai krikščionys tas pačias tiesas kartojo amžių amžiais.

– Su kuo susiję tai, kad jei žmogus, tarkim, turtėja, bet kartu turtėja ir jo kaimynai, jaučiasi ne toks laimingas nei tuo atveju, jei jis turtėja, o kaimynų finansinė padėtis išlieka tokia pati?

– Žmogus jaučiasi daug mažiau nelaimingas, jei jis turtėja labiau už kaimynus. Tai mažina pavydo jausmą, tačiau pavydo mažinimas netolygus laimei. Lygiai kaip ir nėra tas pats, pavyzdžiui, numalšinti alkį ir mėgautis maistu. Žmogus gali būti alkanas ir gali sumažinti tą alkį. Jis gali pavydėti kaimynui ir gali tą pavydą sumažinti. Tačiau tai netolygu laimei.

Laimingumas nėra nelaimės mažinimas. Tai būsena, kuri prisideda virš normos, o ne pasotina mus.

– Kodėl Vakarų pasaulyje susiformavo nuostata, kad būti laimingam reiškia turėti? Turėti daugelyje Vakarų visuomenių tapo bemaž būties esme, t. y. nieko neturintis žmogus suvokiamas tarsi būtų niekas ir tarsi būtų nelaimingas.

– Tai susiję su tais laikais, kai turtingų žmonių buvo mažuma ir pasaulis buvo labai aiškiai padalytas į turinčius ir neturinčius. Šis padalijimas mūsų istorijoje egzistavo labai ilgai, o šiuo metu jis pasireiškia geografiškai: tarp trečiojo pasaulio šalių ir pirmojo pasaulio šalių.

Trečiojo pasaulio šalių galvose gimė mintis, kad greičiausiai tie, kurie turi, yra laimingi. O mes, kadangi neturime, esame nelaimingi. Ši idėja pirmiausiai įsitvirtino socialistų, komunistų galvose, o vėliau išplito kaip vartojimo aistra. Ji buvo perkelta automatiškai. Iki šiol taip jau yra, kad jei žmogus parduotuvėje mato 3D televizorių, o tokio televizoriaus namuose neturi, mano esąs nelaimingas. Žmogus tiki, kad jei tą televizorių iš vitrinos perkels į savo butą, būsiąs laimingas.

Tai ta pati valstiečio idėja, kai jis iš savo trobos žvelgdavo į pono dvarą, kuriame degdavo žvakės ir skambėdavo Mozarto kūryba. Žiūrėdamas jis galvojo: „Jei mano troboje atsirastų tas pianinas, tos žvakės, ta muzika, va tada aš būčiau laimingas.“ Mes lygiai taip pat žiūrime į prekybos centrą, nes vis dar tikime, kad turtas turėtų mus padaryti laimingus.

– Ar tai reiškia, kad daugeliui žmonių laimė yra tiesiog nepasiekiama, nes įsigiję trokštamus daiktus ar patenkinę kitus savo poreikius, jie netrukus jaučiasi vėl nelaimingi, mat neturi kokių nors kitų daiktų ar nepatenkino kurių nors kitų savo poreikių?

– Taip ir yra.

– Kaip glaudžiai laimė susijusi su konkrečiomis kultūromis? Ar galima teigti, kad tam tikrų kultūrų žmonės yra daug laimingesni būtent todėl, kad priklauso tai kultūrai?

– Šis klausimas buvo analizuojamas, kai pokario metais darbingo amžiaus amerikiečių buvo teirautasi, kiek iš jų jautėsi absoliučiai laimingi, kiek vidutiniškai laimingi. Tąsyk 20 proc. apklaustųjų teigėn  esantys „beveik laimingi“. Tą patį tyrimą pakartojus 1990-ųjų pabaigoje paaiškėjo, kad laimingų žmonių kiekis sumažėjo iki 15 proc., nors turto kiekis, tenkantis vienam asmeniui, per tą laikotarpį Jungtinėse Valstijose gerokai paaugo. Vadinasi, vidutinis respondentas turėjo ir automobilį, ir namą, ir žymiai daugiau pajamų nei žmogus, apklausoje dalyvavęs pokario metais. Vis dėlto laimingumo procentas šiek tiek sumažėjo.

Jei, pavyzdžiui, būtumėte Etiopijos pilietis ir palygintumėte save su Londono gyventoju, jums galbūt atrodytų, kad londonietis yra labai laimingas – jis turi butą, patogumus, kreditinę kortelę. Tuo tarpu jūs viso to neturite, todėl esate labai nelaimingas. Taigi tokiu būdu lygindami galime sau sukelti nelaimingumo jausmą.

Bet jei kalbame apie laimingumo jausmą, tai jį gali patirti tiek Etiopijos gyventojas, tiek londonietis, tik šis jausmas nebus susijęs su kreditine kortele. Su ja jis bus susijęs tik tuo atveju, jei etiopas, neturintis kreditinės kortelės, ją netikėtai gaus ir parsineš namo. Tuomet jis valandą ar dvi bus laimingas. Londoniečiui, jei jis įgytų antrą kreditinę kortelę, laimės iš viso nepadaugėtų. Lygiai taip pat, kaip viduriniosios klasės atstovas nepasidaro laimingesnis, jei prie jo pajamų pridedami trys, penki ar dešimt tūkstančių litų.. Jis galbūt gali daugiau sau leisti, bet kartu atsiranda ir daugiau rūpesčių – nuosavybė, giminaičiai ir pan.

Iš neturto pozicijos žvelgiant į turtą, iš pradžių atrodo, kad ten yra laimė. Turtui atėjus, valandai dviem, gal dienai ateina ir laimės jausmas. Bet esant tam tikrame lygyje, pasitenkinimas nebedidėja ir laimės jausmas nebeateina. Todėl dauguma viduriniosios klasės atstovų pakankamai greitai tai supranta ir iš vartojimo pasuka į dvasinę praktiką. Jie dažnai atranda jogą, meditaciją, laipiojimą medžiais, keliones į egzotiškus kraštus, dvasinius seminarus ir t. t. Pajutę, kad turtai laimės neatneš, šie žmonės atsigręžia į dvasines praktikas. Per jas jie taip pat pajunta ekstazę – tokią pačią, kokią leidžia pajusti neturtas, einant į turtą. Tie, kurie pradeda medituoti, kurį laiką vaikščioja laimingi, bet vėliau ir meditacinės praktikos nebedidina laimės. Tai yra todėl, kad laimingumas nesusijęs su turėjimu, bet susijęs su ryšiu, su artumu, kuris nei per praktikas, nei per kreditines korteles neįgyjamas.

– Kodėl žmogus, kol neturi turto, dažnai nesuvokia, kad laimė yra ne turėjimas, bet buvimas?

– Nemaža dalis žmonių vaikystėje yra paveikti šeimos. Dalai Lama nebuvo paveiktas. Pavyzdžiui, jam tėvai nesakydavo: „Vaikeli, turi nusipirkti džinsus iš Kinijos, tada Tibete būsi pats šauniausias.“ Jie jam sakė: „Tu gali išmokti patirti laimę, tau reikia praktikuotis.“ Tokia sąlyga daugeliui lietuvių ar kitos tautos vakariečių padėtų mokytis būti laimingiems.

Tuo tarpu daugelio žmonių sąlygos yra kitokios: reikia nuvažiuoti į parduotuvę, reikia užsisakyti gerus baldus, džiaugtis tuo, kad turguje gavai gero lenkiško aukso ir t. t. Matydami tas laimės sąlygas pradedame tikėti, kad tai, kad mūsų draugas laukia mūsų kieme, yra gerai, bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia yra gerai baigti mokyklą, įstoti į teisę, daug uždirbti, tuomet pasistatyti namą. Mes tikime, kad tada jau būsime labai laimingi. Nes taip darė mūsų tėveliai. Mes natūraliai patikėjome, kad tai yra laimės kelias. Todėl mums reikia visa tai įgyti, nusivilti ir vėl iš naujo prisiminti vaikiškas vertybes.

Taip jau nutinka, kad neretai žmonės pasistato namą, bet jis lieka tuščias, nes žmogus jau yra išsiskyręs su sutuoktiniu, vaikai užaugo ir išvažiavo į Londoną. Arba žmogus turi gerą televizorių, bet per jį rodo vis tą pačią grupę.

– Ar žmogaus prigimtis leidžia jam iškart siekti tikrosios laimės, neišsikeliant pirmiausiai tikslo užsitikrinti finansinę laisvę, vėliau viskuo nusivilti ir tik tuomet suprasti, kas leidžia būti laimingam?

– Tokių galimybių yra ir ne viena. Nebūtinai reikia siekti kažkokio lygio. Nemaža dalis paauglių, kurių tėvai yra viduriniosios klasės atstovai, pabrėžtinai niekina materialumą, dažnai atsisako net lankyti mokyklą, stoti į universitetą. Jie skaito ezoterines knygas ir tarsi sako: „Ne, mes šiuo keliu neisime.“

Kiekvienas žmogus pasiekia tam tikrą pasisotinimo lygį, kai jo nebedžiugina jo gyvenimas. Tai  ypač matyti iš nepaprastai greitai praturtėjusių žmonių, kurie didelę finansinę nepriklausomybę pasiekė dar nesulaukę trisdešimties. Tai vadinamieji jupiai (angl. Yuppie) – jaunieji miesto profesionalai. Jie visą savo jaunystę aukoja pasiekimams, o ne laimei. Sulaukę 32 metų jie turi ne vieną automobilį, statosi namą, turi darbe gerą poziciją ir staiga pajunta, kad jiems nebeįdomu, kad jie nebenori. Jie nebeturi didelio deficito, todėl būdami 32–33 metų natūraliai pasijunta nusivylę. Tada jie pradeda kažko daugiau ieškoti, kelti klausimus, kas yra, kodėl jam nesinori gyventi, jeigu jis viską turi...

Kuo greičiau pasiekiamas materialinio pasisotinimo etapas, tuo greičiau ateina ir pamąstymai apie laimę, kodėl jos nėra.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką