Dirbu tai aš viena! O darbą susiradau dar geresniais laikais, kai nebuvo ypatingai svarbu kiek uždirbu, svarbu, kad galėčiau vaikus prižiūrėti, vežioti, gydyti, imti nedarbingumą neribotai, na, ir dirbti įdomų darbą, tai kas man patinka. Realiai dirbu apie 4-6 val. per dieną. Kiek gali už tiek mokėti? Taigi, neužtenka. Va, todėl nejaučiu potraukio savo vyrui, nors ir myliu. Esu kiekvieną dieną taip pavargus, kad nebegaliu. O jis, kaip sako, neis už 1500 litų dirbti. Įdomu, kodėl aš turėčiau? Klausimas: ar mes dar turim vilties, ar jau tikrai reikia skirtis? Virgilija
Sveiki, Virgilija. Taip jau sutvertas tas pasaulis, kad moteris jaučiasi patenkinta ir saugi, kai jaučia vyro rūpestį ir gali į jį remtis. Natūralu, kad vyras jūsų taip nebetraukia, nes greičiausiai nebejaučiate jam pagarbos. Jūs nusivylusi, pykstate, kad viena tempiate naštą, siuntate, kad vyrui jo ego ir orumas svarbiau nei šeimos gerovė (jis neina dirbti už 1,500LT). Jūsų vyras parasdamas darbą kartu neteko ir savo galios, jėgos, įtakos. Bet kokiam vyrui tai žiaurus smūgis savivertei. Greičiausiai jis dabar jaučiasi nevykėlis, prislėgtas, nuolat galvoja apie ištikusią bėdą ir negali galvoti apie nieką kita. Suprantama, kad jam tapo nebeįdomus ir intymus gyvenimas.
Galbūt šioje, rodos, „beviltiškoje“ situacijoje jūs galite atsiremti į savo meilės jausmą. Kai myli, daug ką gali ištverti. Patikėkite, šiuo metu vyrui ypatingai svarbus jūsų palaikymas ir parama.
Visgi kol kas rimto pagrindo skyryboms nematau, tiesiog jūsų šeima šiuo metu išgyvena krizę. Man tikrai neatrodo jūsų situacija beviltiška: krizė nesitęs amžinai. Pusė metų tikrai nemažai, bet prisiminkite, kiek metų jūsų vyras dirbo ir buvo pagrindinis šeimos išlaikytojas. Kiek supratau, anksčiau jūs galėjote rinktis darbą neatsižvelgdama į užmokestį, veikti tai, kas jums patinka, vadinasi vyro pajamų pakako.
Klausiate, ar jūs dar turite vilties. Virgilija, viltis visada yra, o štai kantrybės dažnai labai pritrūksta. Juk kai labai ko nors norime, atsiranda ir išeičių. Galbūt tuo metu, kol vyras ieško norimo darbo, jūs galite pasidairyti galimybių įsidarbinti, o jis daugiau pasirūpintų vaikais ir namais. Galbūt galima į situaciją pažvelgti pozityviai ir kūrybiškai: vaikams suorganizuoti „būrelį“ namuose: kartu lipdyti, piešti, kalti, konstruoti, fantazuoti, žaisti.
Galbūt galite pasidžiaugti mažais dalykais ir paprasčiausiomis smulkmenomis: prisirinkti kaštonų, gilių, lapų, suorganizuoti gražiausios rudens puokštės konkursą. Galima išeiti visiems pagrybauti: ir pietų klausimas iškart atkrenta, ir šaunus laisvalaikis gryname ore. O ir patys vaikai tikrai išloš, nes vaikams nieko nėra svarbiau už bendravimą su tėvais. Juk neretai nutinka taip, kad įvairūs būreliai ir darbai išvargina taip, kad nuoširdžiam bendravimui namuose tiesiog nebelieka nei jėgų, nei laiko. Vaikų juoko ir džiaugsmo, patirto žaidžiant su tėvais, nenupirksite už jokius pinigus.
Galbūt šioje, rodos, „beviltiškoje“ situacijoje jūs galite atsiremti į savo meilės jausmą. Kai myli, daug ką gali ištverti. Patikėkite, šiuo metu vyrui ypatingai svarbus jūsų palaikymas ir parama. Matydamas, kad jūs nusivylusi, pikta ir jį „nurašote“, jis dar labiau gūžiasi, užsisklendžia ir praranda tikėjimą savimi, o kartu ir galimybę rasti darbą.
Taigi, manau, jog dabar Jums svarbiausia neprarasti tikėjimo savo vyru, tikėti, kad jis tikrai gali ir anksčiau ar vėliau atsistatys: kai tikrai tikime kitu žmogumi, jam tarsi įspraudžiame savo tikėjimą, jis perima mūsų pozityvius lūkesčius. Beje, nepamirškite, kad lygiai taip pat, tik atvirkščiai, veikia negatyvūs lūkesčiai. Jums abiems dabar labai sunku, bet svarbiausia, kad jūs turite vienas kitą. Vertinkite tai ir puoselėkite savo meilę. Sėkmės jums abiems ir jūsų šeimai.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
