Sveikas, Mantai. Tavo draugas išgyvena tikrai didžiulę tragediją. Labai gerai, kad tu nori jam padėti. Paprastai tokiais atvejais žmonės, nežinodami kaip elgtis, patys taip pat atsitraukia ar laikosi per atstumą nuo sielvarto ištikto žmogaus: siunčia jam sms, kad bet kada gali kreiptis, tačiau paprastai tokios pagalbos šis taip ir nepaprašo. Tuomet patyręs netektį žmogus ilgam užsidaro savo skausme ir vienatvėje.
Sielvartą išgyvenančiam žmogui labai svarbu būti apsuptam draugų šiluma ir rūpesčiu. Kartais net visai nebūtina kalbėtis. Vien fizinis buvimas šalia, apkabinimas leidžia pasijusti ne tokiam vienišam. Taigi dažni tavo apsilankymai gali būti didžiausia paguoda draugui.
Neskubink draugo sugrįžti į realybę. Pirmosiomis savaitėmis ar net mėnesiais po netekties paprastai nesinori nieko daryti, niekur eiti, prisiverčiama atlikti tik elementariausius kasdienius darbus. Duok draugui pačiam pajusti, kada jis nori „sugrįžti“. Tu gali padėti jam sutvarkyt paprasčiausius varginančius buitinius reikalus: nueiti į parduotuvę, išplauti indus, išnešti šiukšles, nunešti drabužius į valyklą, sumokėti komunalinius mokesčius ir pan. Šiuo metu netektį patyręs žmogus kartais tiesiog apsigyvena savo kančioje: jam nesinori nei valgyti, nei miegoti, nei dirbti. Tai natūrali būsena praradus artimą žmogų. (Visgi, jei tokia būsena užsitęstų ilgiau, reiktų paprašyti draugo nueiti pasikonsultuoti su psichoterapeutu).
Taip pat svarbu padėti sielvartaujančiam draugui išsišnekėti. Tavo pasiruošimas atidžiai ir ilgai klausytis draugo yra labai brangi dovana jam šiuo momentu. Jis turi išpasakoti visas smulkmenas, detales. Galbūt jis kartosis, pasakos tą patį, vis iš naujo grįš prie mirties aplinkybių. Tai turi gydomąją prasmę, nes padeda žmogui po truputį priimti skaudų įvykį.
Nesakyk draugui: „Suprantu, kaip tu jautiesi“. Išgirdus tokius paguodos žodžius neretai norisi rėkti: „tu net neįsivaizduoji, kaip aš jaučiuosi!“
Nesistenk nukreipti jo minčių, geriau parodyk susidomėjimą, paklausk, „ką jis/ji tada sakė?“, „ką tuomet veikėte?“. Taip jis jausis palaikomas, rūpimas. Gali pasidalinti savo prisiminimais apie mirusią ir taip paskatinti draugą išpasakoti savo atsiminimus. Taigi tu gali padėti draugui ne stengdamasis atitraukti jį nuo sielvarto, prablaškyti, o padėdamas prisiminti mirusiąją, paskutines jų buvimo kartu akimirkas, iškilusius jausmus.
Nesakyk draugui: „Suprantu, kaip tu jautiesi“. Išgirdus tokius paguodos žodžius neretai norisi rėkti: „tu net neįsivaizduoji kaip aš jaučiuosi!“ Net jei esi patyręs panašią netektį, išgyvenai ją kitaip. Tuo metu sielvartaujančiam žmogui atrodo, kad tokio skausmo, kokį išgyvena jis, niekam nėra tekę patirti. Taigi pasakojimai apie savo netektis paprastai nepadeda gedinčiajam. Kita vertus, gali pasakyti draugui, kad tu žinai, kad po tokių sukrėtimų atsigaunama sunkiai ir ilgai, kad tai, kaip jis išgyvena, yra normali reakcija į nenormalią situaciją.
Nebandyk gražinti padėties ir guosti. Situacija tikrai tragiška. Paprastai nelabai padeda ir žodžiai: „matyt, taip buvo lemta“ ar „tokia Dievo valia“. Iš tiesų, sielvartaujantis žmogus dažnai kaltina save dėl artimo žmogaus mirties, pavyzdžiui, „galėjau anksčiau susitarti su gydytoju“ ir jam svarbu suprasti, kad jis čia niekuo dėtas, kad tikrai, kaip matyti, tokia Dievo valia, bet tai įsisąmoninti turi jis pats.
Taigi, Mantai, būk šalia ir neužmiršk, kad tavo draugui svarbiausia žinoti, kad jis tau iš tiesų rūpi ir kad tu būsi šalia tiek, kiek reikės. Laikykis!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
