Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologė Ramunė Pajuodytė pataria: sėkmingiems poros santykiams reikia trijų esminių dalykų

Ramunė Pajuodytė.
G.Kropio nuotr. / Ramunė Pajuodytė-Milašienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Sveiki. Mano istorija nė kiek nesiskiria nuo kitų moterų. Apie 7 metus esu išsiskyrusi, turiu 11 metų sūnų. Gyvenu, atrodo, tikrai gerai, turiu gerą išsilavinimą, kelis darbus. Sūnų, save, butą, automobilį ir viską išlaikau pati. Po skyrybų vyrų neieškojau.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Buvo keletą pažinčių, bet iki rimtų santykių neprivedė. Prieš gerus metus internetu (kur tikrai nesitikėjau ir niekada netikėjau internetinėmis pažintimis, kurios baigtųsi rimtais santykiais) susipažinau su nuostabiu vyru. Jis gyvena kitame mieste, mus skiria nedaug kilometrų. Jis pirmas vyras po skyrybų, kuris susipažino su mano sūnumi.

Esmė kur: jis labai geros širdies žmogus, kultūringas, gražus vyras, taip pat gyvenime praėjęs sunkių dalykų, bet dabar jo finansinė padėtis neleidžia, kad mes atsikraustytume į jo miestą. O aš ir pati nenorėčiau mesti savo darbų ir pradėti viską nuo 0, tuo labiau, kad mano antroji pusė nėra finansiškai stabilus. Dažnai važiuoja į užsienį, bet niekaip, bent jau per tuos metus, neišsipildo jo verslo sumanymai.

Aplanko grįžęs, kai tik gali. Ne daug ir ne dažnai. Aš tik viena suvokiu, kad mes jam labai rūpime, jis nori būti kartu su mumis, atveža mums dovanų, užsiima su mano vaiku, bet yra bet. Man reikia daugiau, kad jis ilgiau apsigyventų pas mus, bet aš suprantu ir žinau, kad jis turi reikalų savo mieste. Iš vienos pusės aš norėčiau viską mesti ir gal vėl būti viena, bet iš kitos pusės noriu dar laukti, gal kas gausis, gal jam pasiseks.

Jis nėra melagis, aš žmones gerai pažįstu ir matau. Tik susidarė nuomonė, kad jis tikrai nori visko, visko kartu su mumis, bet lyg užtvenkta kažkas, neprasiveržia. Aš žinau, kad moteris turi būti laiminga pati, nereikia laukti vyro, kad jis jus padarytų laiminga. Bet, kaip ir daugeliui, jau noriu šeimos, dar vieno vaiko, noriu bendros veiklos.

Sunku atsisakyti šio žmogaus, nes mes vienas kitą labai gerai jaučiame, suprantame iš pusės žodžio, jis sako, kad jo taip niekas nėra mylėjęs, o aš nesu jautusi tiek daug dėmesio, tikro dėmesio. Ką man daryti? Gyventi taip ir toliau ir džiaugtis tokiu gyvenimu, kurį turiu? Ačiū vien už tai, jei perskaitysite. Ernesta

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Laba diena, Ernesta, ačiū kad parašėte. Kaip ir natūrali seka: iš draugystės pereiti į dar glaudesnį artumą, bendrą veiklą, gyvenimą kartu ar šeimą. Jūs teisi, santykiai per atstumą nėra pati geriausia alternatyva, ypač kai kyla klausimas, ar judėti santykiuose pirmyn, ar keisti kažką iš esmės, gal net išsiskirti. 

Sėkmingiems poros santykiams reikia keleto esminių dalykų: emocinio ryšio, seksualinės traukos bei vertybių suderinamumo. Tai, ką aprašėte savo laiške, atrodo beveik tinkama, tačiau yra tas „beveik“. Tai nereiškia, kad dalykai negali pasikeisti ir kad nepasikeis, tačiau svarbu aiškiai juos matyti.

Kaip suprantu, labiausiai jus neramina tai, jog draugas negali aprūpinti jūsų naujame mieste, o to, ką jau susikūrėte savajame, mesti nesinori. Tai – visiškai racionalu ir suprantama.

Prie jūsų dilemos dar prisideda ir tai, kad draugo planai ir verslo projektai kažkiek prasilenkia su realybe: bent jau kol kas jam nesiseka ir neaišku, ar sėkmė lankys jį ateityje. Iš to, kaip rašote, susidaro įspūdis, kad jums labai svarbus vyro finansinis stabilumas ir gebėjimas save (ir jei prireiktų, gal ir šeimą?) išlaikyti. 

Kitas dalykas – kiek jūsų draugas nori ir gali skirti laiko jums ir jūsų vaikui? Atvažiuoti, karts nuo karto pasimatyti yra viena, tačiau kokybiškai ir reguliariai skirti laiko šeimai – visai kita. Jums šio laiko norisi gerokai daugiau nei gaunate dabar. Jei draugas ir toliau negalės suteikti jo tiek, kiek norėtumėte, tai gali tapti rimta priežastimi kilti nesutarimams.

Artimam ryšiui palaikyti dažniausiai reikia gerokai daugiau nei karts nuo karto pasimatyti. Tam, kad galėtum įvertinti, ar nori su tuo žmogumi eiti kartu per gyvenimą, reiktų pažinti jį įvairiose situacijose. Galbūt šiam vyrui įprasta gyventi nuolatiniame nestabilume – ne iki galo apibrėžti santykiai, nestabilus verslas, gyvenimas tarp Lietuvos ir užsienio?..

Sėkmingiems poros santykiams reikia emocinio ryšio, seksualinės traukos bei vertybių suderinamumo. 

O gal yra kaip tik priešingai: jį siaubingai vargina šis nestabilumas ir vyras siekia stabilumo, tačiau dar nepasiekė?.. Čia tik mano pasvarstymai ir pafantazavimai, kuriuos galite apmąstyti ir patikrinti – negaliu teigti nieko konkretaus, žinodama vos kelis faktus apie žmogų. Visgi kyla nemažai klaustukų.

Ernesta, manau, kad šioje situacijoje svarbiausia atrasti, kas gi yra svarbiausia santykiuose jums pačiai, net nebūtinai su šiuo konkrečiu vyru. Ir tada, kai, aiškiai žinosite, kokios vyro bei santykio savybės jums yra būtinos, bus lengviau nuspręsti, ar norite su juo kurti bendrą ateitį, ar ne. Žinoma, šimtaprocentinio atitikimo tikėtis būtų iracionalu, tai prilygtų pasakų princo paieškoms, tačiau toks žinojimas gali užvesti ant kelio. 

Galbūt, kai nebeliks jūsų pačios abejonių ir prieštaravimo, santykiai natūraliai susiklostys į dar didesnį bendrumą. Kai abu žmonės nori to paties, finansai nėra tam labai rimta kliūtis, nebent jie yra padaromi ta kliūtimi arba yra tik pretekstas, nes bijomasi didesnio įsipareigojimo, sunkumų, savo asmenybės trūkumų atskleidimo ir pan.

Juk gyvenime visokių etapų yra ir krizių, o garantijų, deja, nėra: šiandien finansiškai stabilus, o rytoj – jau ne. Taigi pagalvokite, ar finansinis stabilumas kaip jo/jūsų svarbus argumentas, dėl ko negalite gyventi kartu, nėra tik pretekstas. Pati rašote, kad jūsų viena dalis nori viską mesti ir “gal vėl būti viena” (tai jūsų žodžiai!). Vienąsyk jau esate nusivylusi (rašėte, kad esate išsiskyrusi), gal jums baisu, kad tai vėl pasikartos? O galbūt jums baisu, kad vyras gali tapti išlaikytiniu? 

Pamąstykite, Ernesta, kaip jūs jaustumėtės, jei kurį laiką didesnis finansinis indėlis į jūsų bendrą ūkį taptų jūsų? Ar sutiktumėte paremti šį vyrą, dalintis, žvelgti į jūsų buvimą kaip į bendrą katilą? Egzistuoja kultūrinės nuostatos, kad neva vyras turėtų aprūpinti šeimą, dovanoti moteriai dovanas, ir moteris turėtų eiti/važiuoti paskui vyrą, o ne atvirkščiai. Ką apie tai manote jūs?

Jei norite būti kartu, galbūt jums nebūtina laukti dar metus, du ar tris, kol „gal jam pasiseks“, o  tiesiog – ištiesti pagalbos ranką. Juk jis gali gyventi pas jus ir važinėti tvarkyti savo reikalų į kitą miestą, pati rašote, kad jus skiria nedaug kilometrų.

Jei norite būti kartu, galbūt jums nebūtina laukti dar metus ar tris, kol „gal jam pasiseks“, o  tiesiog – ištiesti pagalbos ranką.

Taigi, anot jūsų metaforų, kas gi ten taip užtvenkta ir neprasiveržia? Gal jūsų pačios šilti jausmai: meilė, šiluma, rūpestis, priėmimas žmogaus su jo netobula gyvenimo situacija?

O gal pats tas žmogus yra rezervuotas ir laikosi atstumo? Arba jūs abu? Jei rašote, kad gerai pažįstate žmones, kad šis vyras ne melagis ir sąžiningas žmogus, galbūt verta surizikuoti?

Žinoma, neaišku, kaip jis sureaguos: ne kiekvienam vyrui priimtina tokia pozicija. Vyrai dažnai įkalinti savo pačių reikalavimuose, kad jie visada turi būti stiprūs, galingi, nepriklausomi, sėkmingi. Visgi, jei jūs taip gerai vienas kitą suprantate ir jaučiate, galima kalbėtis apie savo nepatogius jausmus: gėdą, menkumą, netikėliškumą, baimes ir įveikti jas drauge, vienas kitą palaikant ir nuraminant. (Žinoma, jei būtent tokios yra kliūtys būti drauge – galbūt apskritai nesinori įsipareigoti, susisieti – tuomet visai kita situacija​).

Yra nemažai porų istorijų, kuriose moterys padrąsina, paremia savo vyrus, ir jie išvysto sėkmingus verslus, padaro puikias karjeras. Galbūt tai jūsų atvejis? Žinoma, yra ir tokių santykių, kuriuose moteris daro, veža, o vyras aptingsta, bet vėlgi daug kas priklauso nuo jūsų pačios, kiek vešite ir leisitės išnaudojama. Tikėkimės, kad šis vyras ne toks.

Mano asmenine nuomone, labai svarbios asmenybės emocinės/dvasinės savybės ir paties ryšio ypatybės, pati ta kokybė: jausmų ir santykio, gebėjimas vienas kitą suprasti, kartu augti. Jei iš tikrųjų yra tas abipusis tarpusavio supratimas ir pajautimas, o tikrai nesimėto tokių santykių, gal šiuo atveju ne taip svarbu, kas daugiau/mažiau uždirba ir yra stabilus/nestabilus? Tik ar tai atitinka jūsų ir to žmogaus vertybes? Spręsti ir gyventi reiks jums. Sėkmės!

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką