Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 01 26, 07:57

R.Šimukauskui – 47-eri: apie išgyventą karantiną, dukrą Elzę ir pokyčius namuose

Sausio 23 d. aktorius Ramūnas Šimukauskas paminėjo 47-ąją gimtadienį. Jo įdomios asmenybės portretą piešia įgimta charizma ir įtaigūs vaidmenys, derantys su intelektualumu ir žemišku požiūriu į gyvenimą. Šalia to – ir šeimos vyro vaidmuo. Jis dailina namus, puoselėja bendrą veiklą su žmona Roberta ir dukra Elze. Atrodo, kad R.Šimukausko gyvenime visko yra pakankamai – tą byloja ir vos vienas gimtadienio troškimas: „Norėčiau, kad iki gyvenimo pabaigos netrūktų naujų potyrių, atradimų ir spalvų“.
Ramūnas Šimukauskas Interviu
Ramūnas Šimukauskas / Asmeninio albumo, Shoop.lt nuotr.

Kaunietį aktorių Ramūną Šimukauską daug kas atpažįsta iš televizijos. Arūno Valinsko, daktaro Unikausko, Artūro Orlausko personažai „Dviračio žiniose“ – būtent su šiais herojais daug kas sieja jo veidą ir vardą. Vis tik didesnę savo gyvenimo dalį R.Šimukauskas atidavė teatrui, kuriam gali būti dėkingas ne tik už daugybę skirtingų vaidmenų, bet ir žmoną Robertą. Teatras ir šeima – pagrindinės jo gyvenimo sritys ir gimimo dieną.

„Gimtadienio savaitgalį su kolegomis Vitalija Mockevičiūte ir Andriumi Bialobžeskiu važiavome į Kretingą, kur vaidinome spektaklį „Neplanuotas pasimatymas“. Šiandieną praleisiu ramiai su šeima – muzikantai neužsakyti, bankuchenas nenupirktas“, – juokiasi 47-ąjį gimtadienį švenčiantis aktorius.

Žmonės.lt parengtame interviu– nuoširdus Ramūno Šimukausko pasakojimas apie karantino metu suremontuotus namus, mylimiausią šių metų „kūdikį“ ir dalykus, kuriuos jam padeda suvokti dukra Elzė.

– Ramūnai, šiemet laikotarpis prieš gimtadienį jums yra pakankamai darbingas, tačiau grįžkime metais atgal į praėjusių metų sausį. Tuo metu dar buvo gilus karantinas ir šviesos tunelio gale nelabai matėsi: darbas teatre – sustojęs, o laisvo laiko – marios. Kaip susidorojote su meno žmonėms itin nepalankia situacija?

– 2020-ųjų lapkritį, vos tik paskelbė karantiną, apsivilkau darbinius drabužius, užlipau į mūsų namo antrą aukštą ir, kad neišeičiau iš proto, ėmiau daryti remontą. Kai nebegali dirbti savo tiesioginio darbo, reikia rasti kitos veiklos. Pirmo karantino metu verčiau pjeses, bet tai tapo nerimą keliančiu užsiėmimu, nes nežinojau, ar jos kada nors bus repetuojamos, ar ne, jei taip, tai kada.

Shoop.lt nuotr./Ramūnas Šimukauskas
Shoop.lt nuotr./Ramūnas Šimukauskas

Na, o remontas, kaip ir vaidyba, yra kūryba, tik kitoje srityje. Manau, kad iš dalies dėl to ši veikla mane ir traukė. Be to, ji atvėrė platesnį matymo lauką ir, kaip aš sakau, leido veikti kitam smegenų pusrutuliui.

Negana to, namų remontas naudingas tuo, kad savo darbus rezultatus gali pamatyti, apčiuopti. Pavyzdžiui, pastatai laiptus, juos nudažai, vėliau gali jais laipioti, grožėtis arba priešingai – nesigrožėti. Na, o spektaklis yra tiesiog „oro suvirpinimas“, kurio rezultatas – momentinis, laikinas, išliekantis nebent žiūrovų prisiminimuose. Natūralu, kad jo reikšmę įvertinti yra sunkiau.

– Atrodo, kad karantinas jums atnešė nemažai naudos.

– Antro aukšto remontas buvo paliktas geresniems laikams, tad jei ne karantinas, nežinau, ar jie būtų atėję. Žinote, būna taip – kai turi pinigų, neturi laiko, o kai turi laiko, neturi pinigų. Šiuo atveju laiko atsirado labai daug ir galėjau kibti į darbus.

Remontas truko apie metus – paskutinius darbus užbaigiau lapkritį. Darbo intensyvumas vasarą buvo kiek mažesnis, todėl taip ir tęsėsi.

– Sakote, kad remonto rezultatus galima lengvai apčiuopti ir įvertinti. Kokie pokyčiai įvyko jūsų namuose?

– Pagrindinis darbas buvo pakeisti grindis. Bet, žinote, mūsų namas – senas, statytas dar Smetonos laikais, tad palaipsniui pastebėjau dar daugiau užslėptų dalykų, kurie reikalavo konstruktyvių sprendimų. Vienas tokių – perdanga tarp gyvenamosios namo dalies ir palėpės. Senais laikais ji būdavo šiltinama moliu, šiaudais ir smėliu. Visą tą mišinį iš antro aukšto nešiau kibirais. Bendras jo svoris – apie dvi tonos, tad viską išvalyti tik rankomis reikalavo daug laiko ir pastangų.

Be to, dar pastačiau naujus laiptus, pakeičiau kai kurias sienų lentas, jas perdažiau. Nors tuo metu ši veikla atrodė sudėtinga, galiausiai labai ja džiaugiausi.

Shoop.lt nuotr./Ramūnas Šimukauskas
Shoop.lt nuotr./Ramūnas Šimukauskas

– Vis tik statybos darbai nėra patys lengviausi. Jie reikalauja ir žinių, ir įgūdžių, ir kruopštumo. Kur viso to išmokote?‘

– Šiame name praleidau savo vaikystę ir paauglystę. Pamenu, jį nusipirkę su tėčiu ėmėmės remonto, taigi su statybų darbais susipažinau dar būdamas paauglys. Mano įgūdžiai tikrai nėra labai profesionalūs, bet kai daug dirbi, galiausiai kas nors pavyksta ir savo atliktu darbu esu patenkintas. Jei ir yra kažkokių brokų, tai apie juos žinau tik aš, kartais dar Robertai papasakoju, kad vienas ar kitas dalykas padarytas ne taip. Daugiau niekas nieko nemato – svetima akis nepastebi, o sava nežiūri (juokiasi).

– Karantinas jums atnešė ir daugiau teigiamų pokyčių: jūs ne tik suremontavote namus, bet ir pradėjote sveikiau, atidžiau maitintis, vengti cukraus ir miltinių patiekalų. Kaip sekasi išugdyto įpročio laikytis dabar?

– Manau, kad valgymas iš dalies yra psichologinis veiksmas. Fizinis pasitenkinimas nėra galutinis. Negana to, nemanau, kad pagrindinis sveikos mitybos elementas – sveiki produktai. Jei per pietų pertrauką gretai suvalgysi brokolį, gerai nebus – tu vis tiek liksi alkanas ir nelaimingas. Esu įsitikinęs, kad sveika mityba daugiausiai susijusi su gebėjimu maistui pakankamai laiko ir nusiteikti, kad tai, ką suvalgei, tau yra pakankama ir užtenka.

Pavyzdžiui, per pietų pertrauką sugebi atsitraukti nuo darbų, išjungti mintis ir susikoncentruoti į tai, ką dedi į burną. Deja, kai darbai įtraukia, tai daryti yra žiauriai sudėtinga ir maitiniesi taip, kaip išeina. Karantino metu, kai turėjau daugiau laiko, viskas puikiai sekėsi, o dabar, vėl įsibėgėjus darbams, sveikai maitintis laiko pritrūksta. Visa tai truputį apleidau.

Shoop.lt nuotr./Ramūnas Šimukauskas
Shoop.lt nuotr./Ramūnas Šimukauskas

– Apie devynis mėnesius dėl pandemijos turėjote primiršti teatrą. Kaip sekėsi po gana ilgo tarpo grįžti į aktorystę?

– Į teatrą sugrįžome tik rudenį. Vasarą aktoriams spektaklių nėra daug, nes darbas teatre, kaip ir bulvių sodinimas bei kasimas, yra sezoninis darbas, o mes, lietuviai, esame sezoniški žmonės, todėl tokia tradicija ir klesti. Vasarą visi nori atvirų renginių, koncertų, o ne pasirodymų uždarose erdvėse. Na, o aš įsitikinęs, kad spektakliai lauke vykti negali – jie vaidinami tik teatre.

Vaidyba yra kaip sportas. Po ilgos pauzės tu prarandi formą ir ją atstatyti užtrunka, tam reikia pastangų. Nebuvo taip, kad išėjus į sceną viskas buvo lengva, nors ilgametė patirtis ir suformavo pakankamai gilius įgūdžius. Reikėjo repeticijų, psichologinio pasiruošimo, nes tai yra kūryba savo kūnu, o kūnas pauzės metu nuo vaidybos atpranta. Tai – profesiniai niuansai, kuriuos sunku paaiškinti.

– Pastaruoju metu daug gastroliuojate su spektakliu „Neplanuotas pasimatymas“, vaidinate Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, televizijos serialuose ir „Dviračio žiniose“. Šiemet čia įkūnijote naują personažą – Artūrą Orlauską. Kuris šių metų projektas jums pačiam įsimintiniausias ir brangiausias?

– Daugiausiai pasitenkinimo suteikė mano ir žmonos Robertas sukurtas „Aktorių teatras“ bei jo veikla. Tai yra mūsų kūrinys, kūdikėlis, teikiantis daug džiaugsmo. Šiuo metu daug gerų emocijų dovanoja spektaklis „Neplanuotas pasimatymas“. Mes jį kūrėme su dideliu nerimu ir baime, nes nežinojome, ar publika rinksis – juk pandeminė situacija nėra nurimusi. Bet žmonės ateina pažiūrėti, dėl to labai smagu.

Žinoma, daugiausiai matomi yra „Dviračio žinių“ personažai. Artūro Orlausko vaidmuo – įdomus, labai išeksponuotas, bet neišskirčiau jo kaip ypatingo ar labai ryškaus.

– Vis tik dukros Elzės išlydėjimas į pirmą klasę neabejotinai yra ryškus įvykis. Ramūnai, koks jausmas apima supratus, kad jūsų maža mergaitė nebėra tokia jau maža?

– Kai matau, kad mano dukra auga, pradeda lankyti mokyklą, skaityti, rašyti, skaičiuoti, aš labai didžiuojuosi, bet kartu jaučiu, kad senstu. Mes visi, žiūrėdami į savo vaikus, suprantame, kaip greitai bėga laikas, nebesijaučiame jauni ir nemirtingi. Tai nėra kažkoks blogas, liūdnas jausmas – jis veikiau padeda apčiuopti besisukantį laiko ratą, amžinybę.

– Mokykla pirmokams neretai atneša daug iššūkių. Ar jūs su žmona padedate dukrai tuos iššūkius įveikti?

– Taip, kartu ruošiame namų darbus. Elzė talentinga, tačiau kartais jai atrodo, kad jei ji ko nors nesupranta, tai ir nedarys. Aš manau, kad mokykla turi būti ta vieta, kur tu turi visko išmokti, o ne ateiti mokantis. Stengiuosi jai tai išaiškinti ir padėti suprasti mokymosi procesą – žingsnis po žingsnio sužinai kažką naujo.

Taip pat bandau jai įskiepyti kantrybės. Pastebiu, kad nuo rugsėjo iki sausio Elzė padarė labai didelę pažangą, matau jos psichologinį pokytį. Dideli komplimentai skrieja jos mokytojai Gretai.

– Jūs su žmona Roberta – meno, teatro žmonės, tad nebūtų keista, jei ir jūsų dukra pasižymėtų artistiniais sugebėjimais.

– Man atrodo, kad ji gražiai piešia, visai kaip ir jos močiutė, bet gal čia mano subjektyvi nuomonė. Bet kokiu atveju, mes jos nespaudžiame, niekur nestumiame ir nesakome „vaikeli, būk artistė, dailininkė“. Nenorėčiau jos nukreipti nei į menus, nei į tikslųjį mokslą. Norėčiau leisti jai dar paklaidžioti, paieškoti savęs ir galimai ji savo kryptį vėliau pasirinks pati.

– Jei Elzė nuspręstų eiti jūsų pėdomis ir tapti aktore, ar palaikytumėte jos sprendimą?

– Manau, kad mergaitei aktorės profesija yra prasta, bet jei ji norės, neturėsiu teisės jos atkalbėti. Na, bet jei ką nors ir sakyčiau, ar ji manęs klausytų? Nepaisant to, manau, kad svarbesni yra tikslieji mokslai. Kai tingi mokytis ir neturi proto, tada gali stoti į aktorinį. Aišku, juokauju, lai neįsižeidžia kiti kolegos – taip sakau apie save (juokiasi).

– Paminėjote savo 47-ąjį gimtadienį. Kokiomis nuotaikomis ir mintimis jį pasitikote?

Kadangi metų praėjo daugiau nei liko, stengiuosi „buhalterinės apskaitos“ nedaryti ir gimtadienio nesureikšminti. Kai tau jau virš keturiasdešimt, bandai tuos metus praleisti nematom ir negirdom.

– Galiausiai – ko gimimo dienos proga sau palinkėtumėte?

Norėčiau, kad iki gyvenimo pabaigos netrūktų naujų potyrių, atradimų ir spalvų. Tik tiek (šypsosi).

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką