Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Radžis Aleksandrovičius: „Kai nori per daug, gauni špygą“ (papildyta rugpjūčio 11 d.)

Radži Aleksandrovičius
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Radžis Aleksandrovičius
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Nuo tada, kai stulbinamai populiarus televizijos projektas „Kelias į žvaigždes“ sceniniam gyvenimui sutvėrė Radžį Aleksandrovičių (24), prabėgo penkeri metai. Laikas atsijojo geriausius: Radži – vienas iš keleto realybės šou dalyvių, sugebėjusių neužgesinti savo žvaigždės ir ilgam įsitvirtinusių lietuviškoje estradoje.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Per tuos penkerius metus temperamentingasis romas subrendo: dabar jis nebe toks atlapaširdis kaip anuomet – kur kas atsargesnis ir racionalesnis. „Gyvenimas to išmokė“, – šypteli.

Su užplūdusia šlove tu pasiėmei viską, kas įmanoma: tiek gera, tiek bloga. Gavai, kaip sakoma, visą paketą...

Tai jau tikrai. Ačiū Dievui, gavau neblogą darbą bent penkeriems metams (šypsosi). Lietuvos publika mane priėmė – už tai jai esu dėkingas.

Ar tikėjaisi, kad ji tave priims?

Atvirai kalbant, tikėjausi – nemaniau, kad gali nepriimti. Mane nuo vaikystės visi mylėjo ir nežinau kodėl – gal kad buvau vienintelis romas, atvežtas į vaikų namus. Visuomet buvau blatnas, mėgau dėmesį. Patikdavo, kad į mane žiūri, nuo mažens šokdavau ir dainuodavau, kad tik mane pastebėtų. 1998-aisiais tapau „Dainų dainelės“ laureatu: pamenu, dainavau „O sole mio“... Bet išgarsėjau tik atėjęs į televiziją. Tokią dėmesio dozę gavau, kad sunku apsakyti...

Ką gero tau atnešė šlovė?

Materialinį stabilumą. Turiu nuosavą stogą virš galvos – ar dažnas, būdamas dvidešimt ketverių, gali tuo pasigirti?.. Butui susitaupiau per vienus metus: tada žiauriai gerai biznis ėjo. Pamenu, po koncerto su Merūnu sėdime mašinoje, ir mums atneša maišą pinigų. Jėzus Marija, ką daryt?.. Mašinos bagažinę atidarėme, su koja paspyrėme, kitaip nebūtų tilpę... Įsivaizduoji? Reikėjo tik neapsinešti nuo tos fortūnos, paimti save į rankas.

Sakyčiau, puikiai save suvaldei – neiššvaistei visko vėjais, neįsisukai į narkotikus... Maža kas galėjo tokiam jaunam šauti į galvą?

Visa tai – tik globėjos dėka. Ji vis ragino susiturėti, taupyti: „Vaike, tau reikės buto, reikės gyvenimą nuo kažko pradėti...“ Nusipirkau butą Panevėžyje: tai mano gimtasis miestas, ten turiu žmonių, kurie visuomet buvo su manimi. Svarbiausią tikslą jau pasiekiau, taigi dabar galiu atsipalaiduoti.

Žmogui juk niekada negana. Butas Vilniuje gal irgi būtų visai neblogai?

Būtų, aišku. Bet šimto kilometrų atstumas šiais laikais yra niekis.

Vairuoti dar nepradėjai?

Ne. Automobilį turiu, bet nevairuoju – vairuoja mano globėja, turiu ir vairuotoją, kuris vežioja į koncertus. Man to tiesiog nereikia. Kelių eismo taisyklės sugriežtėjo, reikia netingėt jų mokytis, o aš truputį prie tinginių...

Scenoje tikrai neatrodai tinginys.

Nes man tai patinka. Daugiau nieko nenorėčiau daryti – tik dainuoti.

Tikiesi tai daryti iki gyvenimo galo?

Jei būtum uždavusi šį klausimą prieš dvidešimt metų, kai visur klestėjo natūralumas, gyva muzika – gal ir būčiau atsakęs teigiamai. Bet laikmetis pasikeitė: gyva muzika miršta, ant scenos lipa vis nauji ir nauji atlikėjai. Puikiai suvokiu, kad ne visuomet bus tik Radžis...

Laikmetis pasikeitė: gyva muzika miršta, ant scenos lipa vis nauji ir nauji atlikėjai. Puikiai suvokiu, kad ne visuomet bus tik Radžis...

Stasys Povilaitis išliko visiems laikams, kodėl gi tu negali?

Nes jis anksčiau gimė. Ir Povilaičiui dabar ne taip sektųsi, kaip anuomet... Nors ką čia žinai: gal ir po dvidešimties metų vis dar būsiu populiarus? Nežinai žmogus, kaip gali būti. Kaip save vesi per gyvenimą, taip tave ir atsimins. Vien gražiai dainuoti neužtenka – turi būti ir skandaliukų... Bet tai neturi viršyti ribų.

Jau išgyvenai atvejį, kai tos ribos buvo viršytos...

Įsivaizduok, ateinu pas tave ir nei iš šio, nei iš to pareiškiu: „Tavo tėvas ir motina – brolis ir sesuo.“ Kaip turėjau jaustis, kai man tai drėbė į akis? Kas aš jums – daunas, debilas?.. Palaukite, žmonės, reikia jausti saiką! Į skandalą buvo įtraukta visa mano šeima, globėjai teko išeiti iš darbo, senelis labai išgyveno – ir, pasakyk man, kam to reikėjo? Kam tai pridėjo populiarumo? Man – tikrai ne. Nebent tik televizijos laidai, kuri tą nesąmonę paviešino...

Kai kas nors tave apšmeižia, iškart duodi į teismą?

Nedarau iš musės dramblio. Šiaip nesu kerštingas žmogus – išsilieju ir man praeina. Bet tokio dalyko negaliu atleisti: geriau tegu rašo, kad namuose vaikštau be triusikų, o ne šitaip... Tai šlykščiau, nei mane su kažkuo būtų lovoj aptikę. Ar apie Povilaitį kas nors drįstų taip pasakyti? Ne. O ant manęs, romo, galima pilti, ką nori? Nebus taip. Padaviau juos į teismą, laukia ilgas procesas. Tegu vadina chamu, bet neleisiu, kad mane badytų pirštais. Aišku, neprašau, kad man pataikautų – pats niekada niekam į šikną nelindau ir nenoriu, kad man lįstų.

Bet lipšnaus moterų dėmesio tau nestinga. Ypač – vyresnio amžiaus moterų...

Man nesvarbu amžius. Kartais geriau vyresnė, negu jauna – smegenų daugiau turi. Aš žiūriu į žmogų, o ne į jo amžių... Tas amžius visiems ateis. Šiandien tau trisdešimt, o po dvidešimties metų – penkiasdešimt: juk tuomet negalvosi, kad esi sena?.. Gražiai bendrauju ir su jaunomis, ir su vyresnėmis gerbėjomis, o kas ką kalba – man neįdomu. Jeigu kalba, kad aš su vyresnėm myliuosi, – tegu. Jeigu sako, kad su jaunom, – taip. Kaip jiems patogiau, taip tegu ir galvoja. Kita vertus, jauniems juk visada vyresnės patinka...

Tačiau kai ateis laikas vesti, tikriausiai išsirinksi bendraamžę?

Išsirinkti sudėtinga... Iš tiesų man, visko turinčiam, tik žmonos ir betrūksta. Bet kaip rasti tą, kurią domintų ne tik mano piniginė?

Vadini save turtingu vyru?

Nesiskundžiu, man užtenka. Esu nuotaikos žmogus: jei turiu ūpo, galiu per vieną dieną išleisti daug pinigų, neturiu – galiu išvis iš namų neiti. Galiu nusipirkti, ką noriu, bet ženklų nesivaikau. Tiesa, turiu „Dior“ švarką, bet pirkau jį tik todėl, kad patiko fasonas – nežiūrėjau, ten gabana ar ne. Man tai visiškai negroja.

Ar daug yra žmonių, kuriais tu pasitiki?

Pasitikiu savo globėja.

Ir viskas?

Viskas. Daugumos draugų laikui bėgant nelieka. Vaikystėje kartu žaidėm, lakstėm, o dabar susitikus nebėr apie ką kalbėtis. Tarp žvaigždžių draugų irgi neturiu – yra tik kolegos, su kuriais sveikinuosi. Daugiausia bendrauju su Merūnu: jis nuoširdus, geras žmogus, kuris visada padės. Jis su savo gabumais turėtų keliauti į užsienį, nes čia neįvertinamas. O man su savo čigoniška charizma gerai ir Lietuvoj.

Net keista: tau vos dvidešimt ketveri, o jau jautiesi viską pasiekęs, nebeturi nei norų, nei svajonių...

Kai nori per daug, gauni špygą. O aš – realistas: tenoriu toliau dainuoti, kaip dainavęs. Per penkerius metus labai patobulėjau, balsas suvyriškėjo. Lankau privačias pamokas pas Rositą Čivilytę – ji nuostabi vokalo dėstytoja. Aišku, praverstų ir diplomas, bet... Kažkada mokiausi Panevėžio konservatorijoje, bet tada patekau į „Kelią į žvaigždes“, ir man teko rinktis.

Ir tu pasirinkai teisingai...

Pasirinkau kelią, kurio norėjau. Kito šanso nebūtų buvę, net jei ir būčiau baigęs konservatoriją. Pasirinkau publiką, pinigus... Ir muziką. Kai vaikystėje manęs klausdavo, kuo noriu būti užaugęs, niekada nepaistydavau apie kosmonautus ar gaisrininkus – norėjau tik šokti ir dainuoti. Aš – romas, mes tokie gimstame: galime nemokėti nei skaityti, nei rašyti, bet išreiškiame save per muziką. Mums Dievas tai davė, ir mes tuo naudojamės. 
 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką