Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Raimonda Masiulytė: „Vestuvių šį kartą kelti neskubėsime...“ (papildyta kovo 10 d.)

Raimonda Masiulytė
LNK nuotr. / Raimonda Masiulytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Pirmąją atranką LNK projekte „Lietuvos balsas“ sėkmingai įveikusi Raimonda Masiulytė (25) prasitaria, kad per pastaruosius porą metų, per kuriuos būta visko – nuo išvažiavimo iš Lietuvos iki santuokos su pakistaniečiu ir greitų skyrybų, – suaugo, o kai kurias gyvenimo pamokas tikrai išmoko.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Šiandien mergina vėl trykšta laime: šalia jos – naujas mylimasis, dainininkės karjera po truputį įgauna naujų spalvų. Iš Mauricijaus kilęs Vimalis Ramchurnas (25) – Raimondos bendramokslis, šiuo metu Dubline darbuojasi populiaraus airiško restorano virtuvėje. Jis – kur kas tylesnis už ją, nedaugžodžiauja, rodos, pasveria kiekvieną žodį. Švelniai laikydamas mylimąją už rankos, Vimalis įdėmiai klausosi, apie ką ši kalba, o galiausiai šypteli: ne taip ir mažai iš mūsų pokalbio jis suprato.

Kelias savaites paragavę lietuviškos žiemos, su Vimaliu grįžote į Dubliną, o po poros savaičių tave ir vėl pamatysime Vilniuje. Taip ir gyveni neiškraudama lagaminų?

Dabar, kai prasidėjo projektas „Lietuvos balsas“, daugiau laiko praleisiu Lietuvoje ir, jei vėliau gausiu kokių nors viliojančių pasiūlymų, karjerą tęsiu čia. Tačiau ir Dubline turiu darbų, su muzika susijusių reikalų, įsipareigojimų: dainuoju gospelo chore, be to, vakarais koncertuoju restoranuose. Kartais grįžusi į Lietuvą jaučiuosi lyg svečiuose, tačiau per kelias dienas priprantu ir vėl būna gerai. Vilniuje sparčiai viskas keičiasi. O gal aš keičiuosi? Abu su Vimaliu svajojame įsigyti nedidelį butuką Vilniaus senamiestyje, kad atvažiavę turėtume kur apsistoti ir nereikėtų kaskart nuomotis ar glaustis pas draugus. Tačiau namus, manome, ir toliau kursime Dubline – ten mūsų darbai, draugai.

Kas žino, gal kada nors nuspręsime apsistoti Lietuvoje, bet tikrai – ne šiandien ir ne rytoj. Kol kas daug žmonių išvažiuoja, o aš laukiu dienos, kai lietuviai, tarp jų – ir mano draugai, ims grįžti. Taip, ne pinigai – svarbiausia, bet ir ne iš gero gyvenimo išvažiavau: daug kam vis atrodo, kad dainininkai, muzikantai turėtų gyventi iš bokalo alaus ir pinigų už benziną. Airijoje man patinka, o svarbiausia – gyvenu iš muzikos. Iš Lietuvos išvažiavau ieškoti nuotykių, maniau, prasiblaškysiu, pabūsiu keletą mėnesių, padirbėsiu ir grįšiu. Bet nuvykau ir gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.

Keli mėnesiai Dubline virto daugiau nei dvejais metais, per tą laiką ištekėjai, išsiskyrei ir vėl laimingai įsimylėjai?

Skyrybos – ne pati maloniausia tema. Suprantu, kad nėra kuo didžiuotis, todėl ir kalbėti apie tai nelengva. Ypač todėl, kad mano santuoka truko labai trumpai, – šeima, kurią sukūriau prieš pustrečių metų, jau seniai neegzistuoja.

Sherazas – puikus, protingas, išsilavinęs žmogus, iki šiol bendraujame, bet pora mes buvome nekokia.

O juk kai kalbėjomės prieš dvejus metus, skrajojai padebesiais, sakei, kad sutikai tobulą vyrą, kuris tave supranta, ir tokio linkėtum visoms draugėms...

Manau, tiesiog buvau per jauna tekėti, labai paskubėjau. Mane masino mintis, jog šalia turėsiu žmogų, kuris manimi rūpinsis, mane gins, būsiu ne viena. Nuo vaikystės mums į galvą kalama, kad turime ištekėti, gimdyti vaikus, gyventi šeimoje. Bandžiau elgtis kaip visos, o neilgai trukus pamačiau, kad vis dar esu vaikas. Tik ištekėjusi supratau, kokį rimtą žingsnį žengiau, nors jam visiškai nebuvau pasiruošusi. Supratau, kad Sherazas – ne tas žmogus, su kuriuo norėčiau gyventi visą gyvenimą. Taip, Sherazas – puikus, protingas, išsilavinęs žmogus, iki šiol bendraujame, bet pora mes buvome nekokia. Kol nesi susituokęs, daug dalykų nematai, nepastebi.

Būnant draugais, pavyzdžiui, religinių skirtumų greičiausiai net neišlenda, bet santuokoje viskas pasimato kitoje šviesoje. Nedėjau į kojas, su Sherazu daug kalbėjomės. Iš pradžių jis labai nenorėjo skirtis, buvo visko – ir pykčių, ir ginčų, bet vėliau abu supratome, kad nieko nebeišeis. Nuoširdžiai bandžiau išsaugoti santuoką, tačiau kai pastangos pradėjo kenkti sveikatai, nebegalėjau miegoti, visiškai išsiderinau, o vieną dieną vis dėlto sau pripažinau, kad padariau klaidą, apsisprendžiau.

Ir neilgai trukus tavo kelyje pasirodė žavus vaikinas iš egzotiškojo Mauricijaus?

Vimalio atsiradimas padėjo greičiau apsispręsti. Supratau, kad jei kitam žmogui jaučiu stipresnius jausmus nei tam, su kuriuo gyvenu po vienu stogu (tada mes su Sherazu jau gyvenome skirtinguose kambariuose), nėra ko delsti. Nepritariu, kai žmonės, gyvendami santuokoje, susižavi kitais ir viską metę bėga, bet man taip ir nutiko. Skirtumas tik tas, kad nors oficialiai gyvenau santuokoje, nei fiziškai, nei emociškai mano šeima nebeegzistavo. Su Vimaliu susipažinome koledže, kuriame abu studijuojame verslo vadybą. Nelabai mokėjau anglų kalbos, o ir verslas – ne mano stichija, todėl iš pat pradžių mokytis buvo nelengva, ir jis man labai padėjo.

Su Vimaliu kartu esame pusantrų metų ir nuomonė apie jį nė kiek nepasikeitė. Tik štai vestuvių šį kartą kelti neskubėsime...

Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, greičiau – simpatija. Buvo nemažai vaikinų, kuriems patikau, kuriems buvo įdomu su manimi bendrauti ar kurie žavėjosi mano muzika, tačiau subyrėjus santuokai buvau atsargi. Su Vimaliu viskas buvo kitaip. Man jis pasirodė nuoširdus, paprastas, protingas. Buvo labai dėmesingas: dovanojo papuošalus, auksines žuvytes, galiausiai metė darbus miestelyje už dviejų šimtų kilometrų ir atsikraustė į Dubliną.

Vimali, Raimonda į Airiją išvažiavo ieškoti nuotykių, o kas tave atvedė į šią šalį?

Vimalis: Prieš ketverius metus atvažiavau studijuoti. Visi sako, kad Mauricijus – graži šalis, tačiau to neužtenka, o ir kraštas visada atrodo gražesnis, kai ten negyveni. Mauricijuje gražu, bet ir labai brangu, – ekonominė padėtis panaši į Lietuvos. Norėjau mokytis, užsidirbti, susikurti gyvenimą, o kadangi Airijoje jau gyveno keletas pažįstamų, nusprendžiau ir aš pabandyti. Ar ketinu grįžti? Viskas priklausys nuo mūsų su Raimonda, bet manome, kad geriau Mauricijus mums telieka atostogų vieta.

Pameni jūsų pažinties dieną? Kuo tau Raimonda labiausiai patiko?

Vimalis: Jei atvirai – viskuo. Man ji pasirodė įdomi, graži, puikiai dainuojanti ir nuostabų balsą turinti mergina. Ji man patinka tokia, kokia yra. Aš ją myliu, ar tam reikia priežasčių?
Raimonda: Koks gražus buvo pirmasis jo komplimentas! Vieną rytą vėlavau į paskaitą ir atsisėdau auditorijos gale. Priešais sėdėjo simpatiškas vaikinukas – tai buvo Vimalis, šalia manęs – jo bičiulis. Per paskaitą netikėtai paskambino sesuo, išėjau į koridorių pasikalbėti, o kai grįžau, konspektuose radau sakinį: „Tavo labai gražus balsas.“ Susigėdau, išraudau, bet buvau pamaloninta. Turbūt ne veltui sakoma, kad renkantis partnerį dažnai už išvaizdą daug svarbesni yra kvapas ir balsas... O gal aš tiesiog esu naivi idealistė (juokiasi). Su Vimaliu kartu esame pusantrų metų, seniai kuriame savo namus, ir nuomonė apie jį nė kiek nepasikeitė. Tik štai vestuvių šį kartą kelti neskubėsime...

Nors Vimalis pasipiršo vos po dviejų mėnesių pažinties?

Raimonda: Bet susituokti juk nebūtina po kelių mėnesių – galima ir po kelerių metų (juokiasi). Labiausiai norisi, kad viskas būtų gerai, nebenoriu jokių dramų. Beje, žinote, ką jis pasakė prieš pasipiršdamas? Kol vyras nėra susižadėjęs, gali daryti, ką nori (juokiasi)!
Vimalis: Bet juk taip ir yra: jei merginai nesi pasižadėjęs, vadinasi, tarp jūsų – nieko rimto (juokiasi). Mes jau gyvename kaip šeima, jaučiamės lyg vyras su žmona, todėl susituokus, manau, nedaug kas pasikeistų. Raimondos net nevadinu mergina – man ji jau seniai žmona.

Kultūrų, religijų skirtumai nesukelia aštrių situacijų?

Raimonda: Nesame labai religingi, sutariame, kad jei Dievas egzistuoja, yra vienas visiems. Gyvename kaip visi žmonės, o jei ir yra kultūrų skirtumų, jie įdomūs. Muzika, maistas, kalba – juk visa tai mus tik praturtina.

Įtariu, bent jau dėl vietos virtuvėje kariauti netenka: tai – Vimalio stichija?

Raimonda: O taip, tai – jo teritorija.
Vimalis: Bet man patinka lietuviška virtuvė! Lietuviški patiekalai sunkūs, bet gardūs. Šaltibarščiai, cepelinai – smagu, kai Raimondai kyla noras ką nors pagaminti.
Raimonda: O štai kiaulių kojos ir ausytės jam kelia juoką (kvatojasi)...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką