Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Raimundas Lumbis-Raimucka: vardan Lietuvos padaryčiau bet ką

Raimundas Lumbis-Raimucka
Butauto Barausko nuotrauka / Raimundas Lumbis-Raimucka
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Po paskutinių Lietuvos rinktinės rungtynių su Graikija Europos čempionate Raimundas Lumbis-Raimucka (41) ir vienas komandos lyderių Rimantas Kaukėnas apsikabino, apsikeitė marškinėliais. Abu vienodai permirkę prakaitu – krepšininkas ir barzdotas krepšinio fanų „dirigentas“, energingai strakaliojęs priešais aistruolių minią visose lietuvių rungtynėse, perdavęs tribūnoms būgnininkų siunčiamus ženklus, rodęs, kokias kelti vėliavas, kokią traukti dainą.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Jei abu su Rimu šlapi nuo prakaito, vadinasi, ir jis, ir aš dirbome gerai, – šypsosi verslininkas, dviejų interneto parduotuvių savininkas, kuris jau kitą dieną, per čempionato finalą, vilkėjo tuos pačius marškinėlius su užrašu „Kaukėnas“ – tik jau išskalbtus, baltutėlius. – „Diriguoti“ tribūnoms – sunkus darbas. Po rungtynių reikia laiko kvapui atgauti – ramiai pasėdėt, pailsėt. O paskui grįžtame į Vilnių, kur nors susirenkame visko aptarti, nuovargis pasimiršta, vėl imi šokinėti. Gera, kai šalia vienminčiai.“

– Kaip susibūrė ta vienminčių kompanija, kuri dabar virto ištisa karščiausių aistruolių tribūna?

– Viskas prasidėjo nuo 2003-iųjų Europos čempionato Švedijoje. Mes trise su Sėkla (verslininkas, metalistas, Lietuvos patriotas ir šiaip įsimenamas barzdočius Tomas Balaišis – red. past.) ir Žaliu (verslininkas Audrius Žalakevičius – red. past.) susiruošėme ten vykti. Visi aplink sukiojo smilius prie smilkinio: „Neverta, ką darot? Mūsų jaunimas nieko nelaimės. Palygink penkis mūsiškius su penkiais vokiečiais – gausim nuo visų į skudurus.“ O mes nuvažiavom, ir viskas. Paėmėm auksą. Paskui, po šio Lietuvai auksinio čempionato, chebra pradėjo rinktis, mūsų vis daugėjo. O ką turime dabar? Mūsiškių yra netoli dviejų šimtų. Jei tiksliai skaičiuotume pagal į šį čempionatą pirktus bilietus – per šimtą šešiasdešimt. Toks kaip ir suvaldomas kiekis, kai dar vienas kitą pažįstame.

– Na, o kas patį išrinko „dirigentu“? Juk būtų maloniau rungtynes žiūrėti veidu į aikštę.

– Reikėjo žmogaus, galinčio padėti salei kontaktuoti su būgnininkais, kurie per visas rungtynes dirba juodą savo darbą. Taip jau išėjo, kad buvau žmonių išstumtas į priekį. „Diriguoti“ pradėjau 2005-aisiais, per Europos čempionatą Serbijoje. Kartais pagalvoju: būtų gerai, jei kas nors kitas tą darytų, aš sau krepšinį žiūrėčiau, o dabar matau gal penkiolika procentų rungtynių. Kai po mačo kas nors kalba apie perdavimus, kokius kitus įvykius, atsakau: „Manęs neklauskit, nemačiau, nežinau.“ Rungtynes seku tablo – matau, kaip skaičiukai pasikeičia. Kiek taškų – du ar tris – įmetė mūsiškiai, dažniausiai pajuntu iš publikos reakcijos. Kartais paklausiu žmonių pirmose eilėse, kas dedasi man už nugaros, kad nepradėčiau rėkti „Lietuva!“, kai mus varžovai puola.

– Suvaldyti minią turėtų būti nelengva.

– Žiūrint kokios varžybos, arena. Man labai lengva dirbti su vadinamuoju mūsų branduoliu. Jie iškart pagauna, ką pasakau. Žmonės yra pasiskirstę, kas kurią vėliavą ištraukia, kai parodau sutartą ženklą. Bandau reguliuoti taip, kad vėliavos vis keistųsi, – juk nesinori vien didžiąja mūsų trispalve mosuoti. Juolab kad turime naują nepaprastai gražią vėliavą su Vyčiu. Iškeliame ją, paskui – mažųjų vėliavų eilę. Nors kartais, kai matau, jog publika įsiaudrinusi, rodau kelti Vytį antrąsyk iš eilės, kad dar labiau įsišėltų.

Bet visos didžiulės arenos nesuvaldysi – kas šiaip sėdi, kas alų geria. Man svarbu mestelėti pirmą kibirkštį, kad žmonės užsidegtų, o toliau viskas, kaip eina, taip nueina.

– Kurios šio čempionato rungtynės pačiam įsiminė labiausiai?

– Net ir sunkios rungtynės su makedonais buvo geros. Taip, pralaimėjome, bet juk tai sportas. Pralaimėjęs turi susikaupti, persitvarkyti, kad kitąsyk laimėtum, eitum į priekį.

Rungtynių neskirstome į geras, geriausias. Mes – juodadarbiai, kaskart darome tą patį: einame, palaikome...

– O paskui rinktinę išvykę į keliones ką nors, be salių, dar matote?

– Žinoma! Važinėjame, dairomės, lankom įdomias vietas. Lygiai taip pat ir būdami Panevėžyje, kur vyko primas čempionato etapas, nesėdėjome iki vakarinių rungtynių ir nemaukėme alaus. Aplankėme Pakruojo dvarą, buvome Biržuose. Tik siauruku pavažiuoti nespėjome.

– Krepšinio pirmenybių metu įprastas gyvenimas – darbas, šeima – visiškai „išjungiamas“?

– Taip. Viskas sustoja. Išeini atostogų ir išvažiuoji ten, kur žaidžia rinktinė. Koks skirtumas, kad šįkart viskas vyko Lietuvoje, vis vien „išvažiavome“. Tomis savaitėmis viską atidavėme krepšiniui. Darbai – po jo.

Kai kurios antrosios pusės prie mūsų prisideda, kitos tiesiog paleidžia. O kur dėsies? Raktu juk mūsų neužrakinsi. Pavyzdžiui, Sėklos žmona Audronė, mano draugė Diana, kai tik gali, būna kartu salėse, padeda reguliuoti vėliavas, kitus dalykus. Jos žino, kad kitaip mūsų nematys. Juk kai žvejys išvažiuoja meškerioti, jo namuose nebėra, jis galvoja tik apie žuvį. Ir mums tas pats.

– Kam suaugusiam vyrui, verslininkui reikia arenų gaudesio? Ką iš to gaunate?

– Po rungtynių apima nuovargis, kaulus skauda, netenki kilogramų, bet man būna taip gera, kai iškovojame pergalę, kai visi laimingi. Juk gera matyti laimingus žmones aplink, kai pasiekiam kokį nors rezultatą. Vardan Lietuvos galiu padaryti bet ką. Man tai – labai artima, šilta.

– Šiai aistrai, matyt, tenka atriekti nemažą dalį savo biudžeto?

– Šiųmetis čempionatas mums – pigiausias, nes nereikėjo viešbučių, lėktuvų. Bilietus į savo tribūną pirkome per Krepšinio federaciją, vienas jų paketas kainavo 1 660 litų. O pirmenybės svetur vidutiniškai atsieina apie 4 000 litų žmogui.

– Po „atostogų“ čempionate, matyt, reikės tikro poilsio, o ne darbų...

– Kad mano darbas susijęs su pomėgiais ir poilsiu: marškinėlių su įvairiais užrašais (tarp jų – ir skirtų Lietuvoje vykusiam Europos čempionatui) gamyba, prekyba. Kitoje interneto parduotuvėje siūlome žūklės reikmenis. Marškinėliai – labiau vasaros, sezoninis, verslas, o žvejai apsiperka ištisus metus. Aš ir pats, jei nereikėtų dirbti, kiauras dienas prie upės museline meškere mosuočiau. Tyliai, pats sau vienas, niekam „nediriguodamas“. Iki kito krepšinio čempionato.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką