Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ramūnas Greičius: rakto į svetimą šalį aš neradau... (papildyta gruodžio 2 d.)

Ramūnas Greičius
Nuotrauka iš „Taurus Films“ archyvo / Ramūnas Greičius
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kad ir kiek visi ginčytųsi dėl filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ meninės vertės, kad ir kiek skelbtų, patinka jiems filmas ar ne, vienas dalykas abejonių nekelia niekam. Lietuva filme – įstabi: žaliuojantys miškai, iš ekrano kvepiantys žolynai, nuo ežerų kylantis rūko pienas, romantiški senieji dvarai... Kažin ar viskas butų buvę taip gražu, jei ne kino operatoriaus Ramūno Greičiaus (43) akis. Ne veltui sakoma, kad šis operatorius kino aikštelėje visuomet sugeba pastebėti gerokai daugiau negu kiti.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jūs nenorėjote tapti dailininku? Atrodo, lyg prie filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ būtų prisilietęs tapytojo teptukas...

Aš tikrai nemoku piešti, man jokie kiti menai nėra pavaldūs. Nelabai suprantu – ima viskas ir nusifilmuoja. Gal kad renkuosi, su kuo dirbti?

Galite sau tai leisti?

Jei susirenka žmonės, kuriais pasitikiu, žinau jų skonį, jau esu patyręs, jog netempsime į skirtingas puses, tai ir dirbame kartu. Jei man siūlo atsitiktinę komandą – atsisakau. „Tado Blindos“ režisierius Donatas Ulvydas mąsto vaizdais, o tai – nuostabu. Filmo dailininkė Jurgita Gerdvilaitė – viena talentingiausių kino dailininkių.

Ar jums svarbu, kad filmą pažiūrėjo daugybė žmonių, o į jo kasą jau įplaukė daugiau nei trys milijonai litų? Tai glosto širdį? Ambicijas?

Prieš filmavimą susėdę mėginome sudėlioti, kiek pinigų turime, kokias sąlygas ir ką iš viso to norėtume padaryti. Mums buvo svarbu, kad į filmą ateitų žiūrovai, kad prasidėtų pokalbis tarp jų ir lietuviško kino ir kad mums patiems nebūtų gėda, jog būtent taip papasakojome šitą istoriją. Panašu, raktą pasirinkome teisingai, o tai, žinoma, glosto savimeilę.
Čekijoje mano dukrai dažnai mokykloje sako: žinome, kad tavo tėvelis sukūrė šitą ar kitą pasaką, matėme titruose keistą jo pavardę. Dabar juokauju, kad Lietuvoje jaunimui galiu taip ir likti „operatoriumi, kuris sukūrė „Tadą Blindą“.

Darbų stoka nesiskundžiate nei Lietuvoje, nei Čekijoje. Kodėl sutikote dirbti su „Tado Blindos“ kūrėjais? Juk milijonų jums niekas nežadėjo...

Puikiai prisimenu pirmąjį pokalbį su filmo prodiuseriu Žilvinu Naujoku. Jis man pasiūlė darbą ir visiškai nepatrauklias sąlygas. Lyg tik ir būtų laukęs, kad atsisakysiu (juokiasi). Donatas norėjo, kad filmuočiau aš. O aš žinau, kad galiu dirbti su Donatu. Tai – labai svarbūs dalykai. Viena iš mano sąlygų – sava komanda, patikrinti žmonės. Prodiuseris man tai leido.

Tuo pat metu buvau gavęs dar du pasiūlymus filmuoti Čekijoje. Vienas – didžiulio biudžeto filmas „Lidice“, apie į mūsų Pirčiupius panašų kaimą, kurį sudegino vokiečiai. Jau net lokacijas buvau išrinkęs... Keista dabar žiūrėti, kad filmavo kitas operatorius. Antrasis filmas – visiškai komercinis, nuotykių, apie vyno gamintojus, dabar labai populiarus Čekijoje. Atsisakyti jo buvo gerokai lengviau – režisierius nepažįstamas. Ir aplinkybės taip sukrito: kaip tik tuo metu, kai pradėjome filmuoti, surinkau vaizdo operatorių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Su žmona nusprendėme grįžti Lietuvon.

Pusę metų šeima čia mėgino pritapti, bet nieko neišėjo. Man, vyrui, adaptacijos problemos gal ir nelabai suprantamos, tačiau žmonai Ingai, dukrai Tėjai ir sūnui Tumui buvo sudėtinga. Gal ir aš kaltas, per mažai dėmesio jiems skyriau, neužtektinai jėgų, kad jie adaptuotųsi, įprastų prie pasikeitusios aplinkos.

Taigi šeima jus metė?

Nemetė, tik niekaip nepavyko perkelti šeimos „širdies“ į Lietuvą. Dabar mes ir toliau daugiausia bendro laiko Čekijoje praleidžiame. Visiškai išvažiuoti su šeima negalėjau – esu atsakingas už savo studentus. Šeimą Prahoje pasiekiu autobusu, kartais skrendu lėktuvu, kai užsienyje gaunu kokį užsakymą.

Kino kūryba ir dėstymas pas mus jau senokai yra tapę profesionalų hobiu, papildoma veikla – iš to ne tik šeimos išlaikyti, bet ir pats išsilaikyti negali. Tik apie tai kalbėti gėda. Gėda skųstis, kai matai, kad mokytojai ir net daktarai gyvena it prašalaičiai.

Dėstyti Lietuvoje ruošiausi dar mokydamasis užsienyje. Atvažiavau turėdamas naujas mokslo programas, pilnas energijos ir ryžto. Atrodė, jog reanimuoti vos alsuojančią sistemą užteks kelerių metų. Koks idealistas buvau! Netrukus paaiškėjo, kad iš stovinčio vandens tekantį dar įmanoma padaryti, bet iš dumblo skaidraus – ne. O aš esu Greičius, man greitai reikia (šypsosi).

Kiek metų pragyvenote Čekijoje? Ir kaip ten atsidūrėte?

Jau bus gal aštuoniolika. Niekuomet nesigailėjau, kad išvykau, Praha pakeitė mano gyvenimą. Vilniuje mokiausi aktorystės pas garsiausias ano meto pedagoges – Ireną Vaišytę, Dalią Tamulevičiūtę, vėliau studijavau režisūrą pas Henriką Šablevičių, Vytautą Čibirą, bet visą laiką jaučiau, kad traukia vaidybinis kinas. Anuomet buvo susiklosčiusi tradicija, kad mokytis didžiojo kino jaunimas traukdavo į Rusiją, tačiau kai Lietuva atsiskyrė nuo sovietų, keliai į Maskvą tapo sudėtingi.

Man pasisekė, gavau stipendiją mokytis Čekijoje. Planavau ten tęsti režisūros magistrantūrą, tačiau paaiškėjo, kad metus turėsiu mokytis čekų kalbos. Kai jos pramokau, sužinojau, jog ir vėl turėsiu laikyti stojamuosius egzaminus į pirmą kursą...

Stipendijas studijuoti Čekijoje buvome gavę aštuoniese, aš atvažiavau vėliau, gal po mėnesio, – ką tik buvo gimusi pirmoji dukra Jorūnė. Nueinu į Prahos FAMU – Kino akademiją, sakau: aš iš Lietuvos, gavau stipendiją mokytis jūsų mokyklos magistrantūroje. Dėbtelėjo į mane: „Tu, vaikine, juokauji? Iš Lietuvos? Iš tokio kaimo atvykęs nori mokytis toje pačioje mokykloje, kur mokėsi Milošas Formanas, Vĕra Chytilová, kur studijavo Jiří Menzelis? Tikrai kažką supainiojai! Pasakoju, kad Vytautas Landsbergis pasirašė sutartį su Václavu Havelu, skyrė man stipendiją mokslams tęsti, netgi raštą rodau. Matau, kažkam skambina, galvoju, pasiklaus, o man liepia palaukti. Laukiu, pro langą vėpsau, matau, į kiemą greitoji suka. Tokia mašina su grotuotais langais. Pasodina mane, kažkur veža. Atsiduriu ligoninėje, įeinu į palatą, o ten – vieni lietuviai. Visi su pižamomis, sako, laikys mus tris mėnesius, turėsime pereiti karantiną, kad čekų tautos neužkrėstume, toks lyg ir adaptacijos periodas. Tiesą sakant, nebuvo jis labai liūdnas, naktimis iš ligoninės vis pabėgdavome, pratindavomės prie čekiško alaus ir knedlikų. Be to, patekome į gausią kitataučių bendruomenę, pirmą kartą užsienyje, mėginome suvokti, kaip jiems atrodome mes ir kas jie yra mums. Vienas iš lietuvių kaimo mokykloje, matyt, praleidęs keletą istorijos pamokų, pradėjo kelti triukšmą: aš su juodaodžiais prie vieno stalo nesėdėsiu! Už tokias kalbas gavo guzą į kaktą. Mes irgi davėme keletą pamokų kumščiais, kai afrikiečiams negalėjome išaiškinti, kad esame lietuviai, o ne rusai. Mūsų vis klausdavo: „O kaip ta jūsų rusiška degtinė? Gera?“, „O iš tavo namų Kremlius matosi?“ Mes jiems aiškiname, kad nesame rusai, o jie apsisuka ir vėl – iš naujo: „Merginos pas jus, Maskvoje, gražios?“ Tuo metu Lietuva gyveno pirmuosius atkurtos valstybės mėnesius, taigi bet kokios priemonės apginti jos garbę atrodė pateisinamos.

Kadangi „šviesos“ buvome išvykę nešti platesniam ratui nei karantino ligoninė, netrukus nusprendėme, kad jau laikas veržtis į laisvę, – prirašėme laiškų visokių į ministerijas, žmogaus teisių organizacijas. Netgi komisija atvažiavo iš Helsinkio.

Po dviejų mėnesių mane išsiuntė mokytis čekų kalbos. Davė penkiasdešimt dolerių per mėnesį, dar Vytauto Landsbergio fondas pridėjo. Metus mokiausi, nors nežinojau, ar man tikrai tos kalbos prireiks, ar išlaikysiu stojamuosius egzaminus į kino mokyklą. Išvažiuodamas iš Lietuvos, kaip reikiant trinktelėjau durimis, taigi kelių atgal nebuvo. Arba grįžtu kaip nugalėtojas, arba... Kito „arba“ nebuvo.

Dar studentas už filmo „Nojaus arka“ režisūrą laimėjau pagrindinį Lodzės kino festivalio apdovanojimą. Man pasirodė, kad režisūros tuomsyk ir užteks. Juo labiau kad Praha garsėjo stipria operatorių mokykla. Pirmaisiais metais manęs nepriėmė: reikėjo pristatyti fotografijos darbų. Savų neturėjau, taigi paėmiau vieno žinomo fotomenininko. Per stojamuosius komisija tose fotografijose talento neatrado. Puoliau gintis – jos ne mano! „Kai turėsi savų, tuomet ir ateik“, – pasiūlė.

Nors ir neįstojau, likau Prahoje. Niekam nė žodeliu neprasitariau, kad man nepasisekė. Kiti metai buvo labai sėkmingi. Per egzaminus surinkęs aukščiausius balus, nuoširdžiai kibau į mokslus. Studijos – svarbus mano gyvenimo laikas, o štai asmeninis gyvenimas susidėliojo labai sudėtingai. Lietuvoje išsiskyriau su šeima, šis įvykis paliko didžiulį randą mano gyvenime. Čekijoje sukūriau naują šeimą – taip pat su lietuve. Turiu tris vaikus. Jorūnė vyriausioji, iš pirmosios santuokos, jau didelė, studijuoja filosofiją Vilniaus universitete. Tėjai – dešimt, Tumui – penkeri.

Kaip susipažinote su Tėjos ir Tumo mama Inga?

Per Prahos lietuvių bendruomenę. Ji studijuoti į Čekiją atvažiavo kiek vėliau nei aš. Prahoje Inga baigė mokslus, dirba pagal specialybę – ergoterapeute. Rūpinasi stuburo traumas patyrusiais žmonėmis, neįgaliaisiais. Ji kuria ir įgyvendina naujas programas, kurios leidžia neįgaliems žmonėms integruotis į visuomenę.

Argi ne keista, kad svetimame krašte lietuvis šliejasi prie lietuvio? Juk tiek metų praleidęs Čekijoje, galėjote pasiieškoti čekės?

Svetimoje šalyje ieškai žmonių, kurie galėtų tave papildyti, praturtinti, bet asmeniniame gyvenime reikia žmogaus, kurio esminiai pasaulio suvokimo kriterijai būtų panašūs. Kai gyveni svetimoje šalyje, tos pačios integracijos problemos, abiem žinomos tradicijos, vertybės, pagaliau – kalba tampa didžiule žmones jungiančia jėga.
Į Čekiją patekęs prieš aštuoniolika metų, aš iki šiol nesijaučiu visaverčiu šios šalies nariu.

Netgi gavęs svarbiausią čekų kino apdovanojimą – „Čekų liūtą“?

„Čekų liūtas“ – didžiausias profesinės veiklos įvertinimas, bet realiame gyvenime jis tik prideda įtampos: vos gavau jį, kažkas viduje ėmė ir nutrūko... Štai tuomet pradėjau ieškoti galimybių grįžti.
Baigęs mokslus Prahoje, tapau tarsi Čekijos šalies kultūros dalimi. Daugelis bendramokslių debiutavo kine ir kvietė mane dirbti kartu. Per ilgus mokslo metus mes žinojome, ko galime tikėtis vienas iš kito... Iškart po studijų susibūrėme į komandas, sukūrėme gana daug įdomių filmų. Vis dėlto tikro rakto į šalį taip ir neradau. Kalnai manęs nežavėjo, o ežerų ir jūros beprotiškai trūko. Artimiausiais draugai tapo austrai, slovėnai, chorvatai. Supratau, jog nematomą tapatybės sieną gali peržengti, nebent turėdamas mišrią šeimą. Kitas klausimas – nori ją peržengti ar ne, tačiau tai, kad tau neleidžiama, glumina.

Čekai – tokie per vidurį, tarp slovakų ir vokiečių. Ir iš vienų, ir iš kitų sugebėjo pasiimti savybių, saugančių tautą nuo išnykimo: racionalumą, sarkazmą, pasibuvimą prie bokalo alaus, sugebėjimą iš savęs pasijuokti. Žinote, koks buvo pirmasis anekdotas, kurį išgirdau Prahoje? Jį man papasakojo čekų kalbos mokytojas: „Jei nežinote, kur patekote, siūlau pažvelgti į mūsų šalies herbą. Jame – liūtas su dviem uodegomis. Kodėl? Todėl, kad vienas kitam liūtai į užpakalį sulindo. Tuo viskas ir pasakyta.“ Autoironijos linija čekų mene, ypač – kine, labai ryški. Jie nebijo iš savęs pasijuokti, o paprastai juk kiekviename juoke, kaip sakoma, yra dalis juoko (šypsosi)...

Į Lietuvą grįžote, nes Prahoje jautėtės svetimas? O gal nugalėjo sunkiai suvokiamas lietuviškas ilgesys?

Kai pradėjau mokytis pirmame kurse, garsus čekų režisierius, „Oskaro“ laureatas Honza Svĕríkas kaip tik rengėsi kurti naują filmą. Maniau, darysiu, ko tik paprašys, – dėžes nešiosiu, sumuštinius tepsiu, kad tik akies krašteliu galėčiau matyti, kaip jis dirba. Praėjo dveji metai ir aš tapau antruoju jo filmo „Tamsiai mėlynas pasaulis“ operatoriumi. Garbė, didžiuliai pinigai, kino pramonės aukštumos... Neįmanoma tampa įmanoma. Paskui – „Čekų liūtas“ už filmą „Paslaptys“. O kas toliau? Uždirbsi dar daugiau pinigų? Nusipirksi butą Prahos centre? Lauksi dar geresnio pasiūlymo, gero filmo, kurį filmuosi čekų kalba, o jo belaukdamas filmuosi daug prastų? Aš nustojau matyti prasmę, nesijaučiau socialus, galintis ką nors naudingo nuveikti, ką nors pakeisti. Supratau, jog vienos durys turi užsidaryti, kad atsivertų kitos.

Jus nuolat kviečia filmuoti reklamų, tačiau, neabejoju, laukiate kokio rimto užsakymo.

Derybos. O kol jos vyksta, stengiuosi nekalbėti. Taip jau yra kino gyvenime: kol filmo nepradėjai filmuoti, geriau išvis apie jį nešnekėti.

Esate profesionalus aktorius, režisierius, operatorius... Pats sau vienas galite kurti filmus!

Duoną aš valgau iš operatoriaus darbo, nors keletą filmukų kaip režisierius ir sukūriau. Tačiau būti režisieriumi nėra mano profesinio gyvenimo tikslas. Esu nemažai filmavęs ir žinau, kad sugebėčiau sukurti „neklibantį filmą“. Tačiau pradėsiu jį daryti tik tuomet, kai negalėsiu žmonėms nepasakyti kažko svarbaus. Kol kas tą „kažką svarbaus“ mėginu išgirsti ir stengiuosi padėti išreikšti kitiems. Dabar tokia mano vieta.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką