„Namuose likę tik tie papuošalai, kuriuos įsigijau dar iki tol, kol pradėjau pati kurti aksesuarus. Kartais dirbant atrodo, kad šitą tikrai pasiliksiu. Bet... Ateina moteris, kuriai šis papuošalas taip patinka, kad be skausmo širdyje parduodu. Galiu guostis, kad prisižiūriu į visus grožius iki soties, kol juos padarau“, – šypteli Rasa, daugeliui įstrigusi kaip stilinga mados vakarėlių dalyvė, traukianti žvilgsnius įspūdingais papuošalais ar netikėtomis aprangos detalėmis. Kasdien ji rengiasi kur kas paprasčiau, o prieš renginį, savaime suprantama, ilgiau stabteli prie veidrodžio – viešumoje išvaizda tampa kūrėjos vizitine kortele.
Kelias iki aksesuarų kūrėjos nėra toks tiesus, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio: pradėjote nuo kur kas didesnių „papuošalų“...
Svajojau studijuoti drabužių dizainą, mokykloje ištisai piešiau drabužius popierinėms lėlėms, paskui – ne lėlėms. Piešiau ir piešiau. Tačiau įstojau į Vilniaus dailės akademijos Kauno skyrių studijuoti tekstilės. Pamenu, kažkas dar nuramino, kad jei norėsiu, po šių studijų tikrai galėsiu siūti tuos savo drabužius.
Mano vyras yra architektas, tad ir aš, baigusi tekstilės studijas, ėmiau dirbti interjero srityje. Tiksliau – interjerą papildydavau tekstilės darbais. Kai užsakovas norėdavo ko nors įdomiau, jam nepakakdavo to, ką pasiūlydavo užuolaidų salonai, kreipdavosi į mane. Taip pajūryje vieniems langams sukūriau dekoracijas, primenančias smėlio varveklius, – juos nuo lubų iki grindų pasiuvau iš perregimo audinio, kai kurių galuose įtaisiau kriauklytes.
Vieno Vilniaus grožio salono lango dekoraciją padariau iš plunksnelių, jos buvo įlaminuotos ir sujungtos vario jungtimis. Kitas mano projektas baseino patalpose priminė tekstilinius vitražus ar spalvotus tekstilinius kubus. Į patalpą žvelgiau kaip į suknelę. Užuolaida galėdavo atlikti dirželio ar sijono funkciją... Viską mačiau per žmogų ir drabužį.
Ir vieną dieną noras kurti tikrus drabužius nugalėjo?
Vienu metu pasijutau pavargusi nuo didelių objektų, didelės atsakomybės, o ir realizuoti savo idėjas buvo galima tik sulaukus užsakymo. Išsinuomojau studiją dar nežinodama, ką joje darysiu. Tam ryžausi prieš dešimtmetį, kai pirmagimis sūnus sulaukė trejų ir išėjo į darželį. Iki tol prie savo projektų dirbau namuose.
Už idėją kurti aksesuarus galiu dėkoti... televizoriui. Suintrigavo tai, kad laidų vedėjų ir šou pasaulio atstovų aprangoje mačiau mažai aksesuarų. Geriausiu atveju – koks kvietkas ant peties. Kad ir kaip būtų gražu, bet jei tik tai – jau neįdomu. Taip nuo didžiulių objektų perėjau prie visiškai mažų. Pirmieji aksesuarai buvo tekstiliniai – apyrankės, diržai, kaklo papuošalai, rankinės.
Pirmosios klientės greitai užsuko?
Apie mano papuošalus informacija keliavo iš lūpų į lūpas. Šis kelias ilgas, bet tikras ir visada pasiteisina. Dabar mano klientų ratas – didelis. Patiriu katarsį matydama, kaip mano sukurti darbai džiugina moteris, padeda joms atskleisti savo asmenybę. Tikrai to nedaryčiau, jei nebūtų poreikio.
O iš ekrano pažįstamų veidų sulaukėte savo studijoje, gal kas nors ir priešais kameras pasipuošė jūsų kurtais aksesuarais?
Garsenybės, matyt, puošiasi laisvalaikiu, nes ekrane jais rūpinasi stilistai... Nevarčiau jokių vadovėlių, ėjau savu keliu, nes taip įdomiau ir tik taip gali kažką atrasti! Palengva ėmiau kurti ne tik tekstilinius papuošalus, atsirado įvairiausių medžiagų – akmenų, sidabro, vario, paauksuotų detalių, medžio, plastiko. Toks mano charakteris – esu prieš taisykles ir stereotipus. Vis kildavo klausimas: kas pasakė, kad turi būti taip, o ne kitaip? Kodėl tas su tuo tinka arba netinka?
Nevadinu savo papuošalų nei juvelyrika, nei meno kūriniais. Aš tiesiog žinau, ko nori moteris, – ji nori būti graži išlikdama savimi.
Dabar tokių klausimų nekyla. Nemėgstu instrukcijų nei kūryboje, nei gyvenime, man maloniau į visus klausimus rasti savo atsakymus. Tai savotiškas vaikščiojimas ant ašmenų, kai nori suderinti iš pažiūros nesuderinamas technikas ir medžiagas. Nevadinu savo papuošalų nei juvelyrika, nei meno kūriniais. Aš tiesiog žinau, ko nori moteris, – ji nori būti graži išlikdama savimi. Savo darbais tik įpučiu šiam norui gyvybės. Papuošalas nėra toks gražus, kol neatsiranda ant to žmogaus, kuriam skirtas. Tik tada įvyksta cheminė reakcija.
Juvelyrai turi medžiagų ir iš jų padaro viską, kas šauna į galvą. Jūs visas detales, iš kurių atsiranda aksesuarai, turite surasti. Kur tos vietos, kuriose ieškote įvairiausių mielų smulkmenėlių?
Jų yra visur, reikia tik pamatyti. Aš iškart pamatau, kas man gražu, – jokių klausimų nekyla. Tas jausmas ištreniruotas. Viską randu gyvai. Gal turiu mažai laiko kapstytis internete, o gal ten viskas, kas siūloma, per daug standartiška? Vienas auksarankis meistras man iš medžio drožia įvairiausias figūrėles – musytes, triušiukus, paršiukus, gėles... Vintažinių detalių – senų papuošalų elementų – ieškau sendaikčių turgeliuose, antikvariatuose. Ne tik Lietuvoje. Prieš keliones būtinai išsiaiškinu, kur ten yra sendaikčių turgūs, ir lekiame ieškoti grobio.
Išduosite didžiausių atradimų vietas?
Netikėtai Barselonoje radau kelias puikias vieteles, Paryžiuje, Romoje, Londone... Visur galima kažką rasti, svarbu, kad tai nebūtų masiškai vartojama. Aš darau vienetinius darbus su galimomis variacijomis. O mėgstamą virvelę galiu rasti tik... Gariūnuose! Susipirkti viską, ko prireikia papuošalams, – didžiulė investicija. O dar audinių rietimai...
Ypač populiarūs tapo jūsų sukurti šalikai-gobtuvai. Kaip gimė tokia idėja?
Idėjos ateina dirbant. Daug kas mėgsta drabužius su gobtuvais, o dar kažkas paklausė, ar kur nemačiau pirkti trikotažinių marškinėlių su kapišonu. Tada ir kilo šalikų-gobtuvų, kuriuos galima užsirišti keliais būdais, idėja. Tuomet kaip tik artėjo pavasaris, bet idėja taip užvežė, kad beveik per mėnesį pasiuvau keliolika gobtuvų ir surengiau pristatymą. Tiesiog degiau noru tai parodyti.
Po pristatymo kreipėsi vėžio paliestos moterys, kurios tuo metu gydėsi ir dėl chemoterapijos prarado plaukus. Viena pas mane užsukusi moteris įsigijo net keletą gobtuvų, kaip sakė, ir į vestuves, ir į teatrą... Buvo džiugu žiūrėti, kaip ji džiaugėsi, kad gali atrodyti stilingai. Tuomet sukūriau ir kolekciją moterims, kovojančioms su liga, pristačiau ligoninėje. Iki šiol jos pas mane užsuka.
Kai atėjo kita žiema, pridariau įvairiausių šalikų, tarp jų ir vyrams. Dažnai gatvėje matau vyrus su tokiais graudžiais šalikėliais, kuriuos tik vaikui galėčiau užrišti. Kai vyrui užriši padorų šaliką, vau, kaip jis atsiskleidžia! O nuo šio rudens siūlau klientėms ir drabužius.
Gal ir gerai, kad studijoje jūsų gėrybių kalnai guli, namiškiai nemato, kiek to gėrio sukaupta...
Tai jau tikrai, čia galiu sau ramiai krebždėti. Kai prieš vieną mugę susikroviau dėžes, mano vyras tik paklausė linguodamas galva: „Tu tiek visko pridarei?“
Dažnai įsivaizduojama, kad tik turtingų vyrų antrosios pusės gali užsiimti tokiais žaidimais kaip grožio ar stiliaus salonai...
Galiu padėkoti savo vyrui už supratimą ir toleranciją. Bet mes – menininkų šeima. Jei būtume verslininkai, jau seniai būčiau rengusi kolekcijų pristatymus. O dabar net nedrįsčiau užsiminti, kad kurį laiką valgom košę ir nevažiuojam atostogauti, nes man reikia pristatymo, noriu save realizuoti. Tik tada, kai pati užsidirbu, galiu rizikuoti. Jei suklysiu, tai bus mano klaida, šeima nepajus.
Kaip išlaviruojate tarp studijos ir namų, kuriuose jūsų laukia trys vaikai?
Pirmagimį Gruodį auginau pati iki trejų metų. Kai gimė antrasis sūnus Pėteris Joris, jau buvau nusprendusi, kad anksčiau ieškosiu auklės. Radau jam ir jau į pasaulį besibeldžiančiai Elzei, todėl galima sakyti, kad ji auklę, kurią labai myli, turi nuo pat gimimo. Netgi pasakyčiau, jog normalus gyvenimas didelėje šeimoje prasideda nuo... geros auklės. Jei auga ne vienas vaikas, kitaip labai sudėtinga ar netgi neįmanoma. Man svarbus mano darbas, tai yra realizacija, meditacija ir pašaukimas. Būdama studijoje turiu jaustis rami, kad namuose viskas gerai, kitaip darbas tebus plėšymasis.
Ne viską gyvenime galima suplanuoti. Sukurdami gyvybę negalime žinoti, kokia siela pasirinks jus kaip mamą ir tėtį. To negali numatyti, suplanuoti ar pakeisti. Galima tik mokytis, pirmiausia – kantrybės. Vaikai mus auklėja ir daug ko suaugusiuosius išmoko, galima sakyti, jog ne tik mes auginame vaikus, bet ir jie mus augina. Matyt, tam jie ir duoti.
Vaikai nemėgsta pasikuisti studijoje?
Jiems nelabai čia įdomu, o ir nesistengiu sudominti, nes kūrybai laiko ir taip labai stinga. Manęs dažnai klausia, ar nedirbu namuose. Tai neįmanoma. Kiekvieną dieną, išskyrus šeimos išvykas, aš važiuoju į darbą – širdis džiaugiasi, kai galiu sukti tiesiai į studiją ir atsidėti kūrybai, juk dažnai dar turiu aplėkti parduotuves, ieškodama trūkstamų detalių ar reikiamų audinių, užsukti pas siuvėją. O, žiūrėk, jau laikas sūnų vežti į pianino pamokas, krepšinio treniruotes ar paimti iš darželio. Atrodo, kas neleidžia pasidaryti jaukių mamadienių? Norėčiau, bet tada jau nieko nenuveikčiau. Smagu tik tai, kad man darbas yra ir poilsis.
