Dabar populiaru
Publikuota: 2012 vasario 25d. 12:17

Rasa Stoškuvienė: „Jei nesidžiaugsiu dabar – tai kada?“

Rasa Stoškuvienė
Viganto Ovadnevo nuotr. / Rasa Stoškuvienė

Varikliuką savyje ji nešiojasi visada – ne tik tuomet, kai lyg vijurkas sukasi scenoje, skleisdama moderniuosius mitus griaunančią folkloro idėją, bet ir kai čiūčiuoja savo vaikus, auklėja būrį gimnazistų ar kremta vadovėlius. Tas nenuilstantis varikliukas Rasai Stoškuvienei (36) padėjo pasiekti tai, ką turi šiandien: gražią šeimą, jaukius namus, muzikos mokslų daktarės laipsnį ir jau dešimtmetį gyvuojančią grupę „Kitava“.

Sausį į įtemptą Rasos dienotvarkę buvo įsiliejęs ir televizijos projektas „Chorų karai“: ji buvo Šiaulių choro generolė. Choras, deja, neatlaikė stiprios konkurencijos, bet žiūrovams įsiminė kaip veržlios energijos užtaisas.

Tave pažinus, posakis „Žemaičiai – Lietuvos italai“ iškart įgauna prasmę. Kam turėtum būti dėkinga už tą trykštančią energiją – karštai žemaitiškai prigimčiai? Muzikaliai giminei?

Aš kilusi iš Šilalės rajono – Kvėdarnos, užaugau su dviem seserimis ir broliu. Ir mamos, ir tėčio giminė buvo kaimo muzikantai: nė vienas neragavo muzikos mokslų, bet visi mokėjo plėšti armonikomis, žinojo, kas yra tikra vakaruška, kaip sukelti ant kojų vestuvininkus ir ką reiškia susėdus su šeimyna prie stalo užtraukti liaudišką dainą taip, kad visas išraudonuotum... Pamenu, antrame kurse dėstytojas ėmė pasakoti, kas yra liaudies dainos, regionų atlikimo maniera, žemaičių tradicijos. Sėdžiu ir galvoju: juk visa tai man žinoma, tokioje aplinkoje užaugau! „Žemaičiai dainuodavo priklaupę ant vieno kelio...“ – iš tiesų mano dėdė Zigmas, išlydėdamas svečius, priklaupdavo ant kelio, kad balsas geriau sklistų, ir kad užplėšdavo!.. Mano tėvai nebuvo kokie nors etnokultūristai: jie buvo paprasti žmonės, puoselėjantys žemaitiškas tradicijas ir mylintys liaudies dainą.

Taigi studijoms rinkdamasi muzikos pedagogiką nedvejojai?

Visai nežadėjau jos rinktis! Paauglystėje, baigusi muzikos mokyklą, nusivilkau gražią išleistuvių suknelę ir tėvams pareiškiau: „Daugiau nieko bendra su muzika neturėsiu.“ Bet lemties, matyt, neapgausi. Vertinau save kritiškai: niekada nemaniau esanti superpianistė ar supervokalistė. Įstojau į muziką tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute tik dėl to, kad per stojamuosius nereikėjo matematikos... O dabar neįsivaizduoju, kaip galėčiau daryti ką nors kita.

Doktorantūrą su pertraukomis krimtau aštuonerius metus: per tą laiką pagimdžiau du vaikus, dirbau gimnazijoje ir universitete, vadovavau dviem folkloro kolektyvams.

Iškart lengvai radai darbą?

Tikrai ne visi mano kurso draugai dirba pagal specialybę, nes ji negarantuoja sočios duonos. Bet man tiesiog pasisekė. Dar bakalauro diplomo rankose neturėjau, kai nugirdau draugę pasakojant: „Sėdėjau pas direktorių kabinete, o jis telefonu kalbėjo, kad ieško muzikos mokytojos...“ Puoliau ruoštis pokalbiui. Bendrabučio mergaitės man surinko geriausią kolekciją: viena paskolino aukštakulnius, kita – rankinę... Visa išsipuošusi išėjau į pokalbį dėl darbo... ir jį gavau. Toje mokykloje dirbau penkerius metus, o nuo 2005-ųjų esu Šiaulių universiteto gimnazijos mokytoja ekspertė. Dėstau ir Šiaulių universitete.

Ir netgi turi mokslų daktaro laipsnį... Argi smulkmeniškos mokslininkės statusas tinka turinti tokį guvų charakterį?

Būna apsigimusių mokslininkų, aš tokia nesu. Negaliu gyventi vien teorija, man reikia saviraiškos ir kūrybos, tad teko lipti per save. Baigus magistrantūrą, profesorius Eduardas Balčytis įtikino stoti į doktorantūrą. Vėliau mintyse daug kartų svarsčiau, ar gerai pasielgiau, o dabar reikėtų jam padėkoti. Doktorantūrą su pertraukomis krimtau aštuonerius metus: per tą laiką pagimdžiau du vaikus, dirbau gimnazijoje ir universitete, vadovavau dviem folkloro kolektyvams, šuoliavau pirmyn su „Kitava“. Neslėpsiu, tie metai buvo labai sunkūs, vargu ar norėčiau juos grąžinti atgal. 2010-aisiais apgyniau disertaciją: ačiū šeimai, kad iškentėjo. Diplomą įdėjau į auksinius rėmelius ir pasikabinau ant sienos: tai buvo ne tik mokslinė, bet ir gyvenimiška patirtis...

Reikia pripažinti: kaip trisdešimtmetį perkopusi mergina, tu esi labai daug nuveikusi!

Jau užteks man tų laipsnių. Anksčiau stebėdavausi, kai mokslų daktarai pasakodavo, kad po gynimų kokį pusmetį netvarko savo darbo kampo – ten guli kupetos popierių, dulka, o ranka kažkodėl nekyla... Galvodavau: na jau ne, kai tik baigsiu mokslus, iškart viską sutvarkysiu. Bet ir man ranka nekilo! Aišku, niekas neliepė vienu metu daryti dešimt darbų: galėjau ko nors atsisakyti, išeiti motinystės atostogų. Bet žinojau: jeigu išlipsi iš traukinio, jis nuvažiuos ir tavęs nelauks. Sunkiausiomis minutėmis pagalbos ranką ištiesdavo vyras.

Kaip su juo susipažinai?

Su drauge stoviniavome studentų šventėje, ir kažkoks jaunas studentėlis neatsargiai pasiūlė: „Panelės, gal norite atsisėsti?“ Aš ir atsisėdau... Gražiai gyvenimas susidėliojo. Artimieji jau buvo pradėję nerimauti – pirmas kursas, antras, trečiame, žiūrėk, jau ir ženytis visi pradeda, o aš vis kartoju: „Kam bile koks, geriau joks.“ Atėjo laikas – atsirado ir vyras. Kęstutis baigęs tą pačią specialybę – muzikos pedagogiką. Po pusantrų draugystės metų susituokėme. Man kaip tik suėjo 25-eri ir reikėjo keisti pasą, taigi viską suderinau (šypteli).

Kitiems atrodo: „Oi, kaip jūs čia gerai gyvenate, kaip jums pasisekė...“ Bet juk pradžia visų vienoda: nieko neturėjome, jokių palikimų negavome.

Nesibaiminai, kad gimę vaikai suardys didelius planus?

Neskubėjome galvoti apie vaikus. Abu priklausėme Šiaulių universiteto kolektyvui „Saulė“, labai daug keliavome. Kai ėmėme suvokti, kad jau norisi ko nors naujo, atsirado pirmasis mūsų „kūdikis“ – „Kitava“. Tik paskui gimė kiti du. Sūnui dabar septyneri, mažajai dukrytei – ketveri. Vaikai mudviem su vyru yra varomoji gyvenimo jėga, prasmė ir džiaugsmas.

Reikėjo nemažo įžūlumo, kad šiais kibernetikos laikais drįstum kurti folkloro grupę. Įsivaizdavote, kad iškart užimsite didžiąsias sales?

Ne, apie tai visiškai negalvojome. Tiesiog buvome saujelė bičiulių, norinčių ką nors daryti truputį kitaip nei visi. „Kitava“ žemaitiškai ir reiškia – „kitaip“. Mums patiko liaudies muzika, tik norėjosi ją pateikti šiuolaikiškiau, tad susirinkome ir ėmėme kurti. Pasirodėme universitete vieną, antrą kartą ir nejučia pradėjome gaudyti kaifą – žiūrėk, ne tik mus ta muzika veža...

Pagrindinė vežėja visada buvai tu?

Kaip čia pasakius... Galbūt. Būna, žmonės barasi: „Ko tu ten, scenoje, maivaisi?“ Bet man tai natūraliai išeina! Vieniems patinka, kitus erzina – tai natūralu, bet aš tikiu tuo, ką darau. Man nuoširdžiai norisi atiduoti pozityvią energiją – tegul žmonėms nors valandą būna gera. Tegul patiria gerumo draivą...

Tu ir namie tokia pozityvi? Nerėkauji ant vyro, vaikams neduodi per užpakalį?

Aišku, tenka ir griežta pabūti (juokiasi). Pareinu pavargusi, vaikai šokinėja aplink... Ne visada pavyksta tobulai paskirstyti, kiek savęs per dieną išdalyti ir kiek – parsinešti namo. Labai stengiuosi, kad šeimai liktų kuo daugiau, bet vis ko nors nespėju...

Kas nors padeda prižiūrėti vaikus?

Samdome auklę. Seneliai toli – vieni Kvėdarnoje, kiti Tauragėje, o ir mes linkę savų bėdų neužkrauti kitiems. Į priekį kapstėmės pasikliaudami savo jėgomis: gyvenome studentų bendrabutyje, paskui iš giminių pasiskolinome pinigėlių ir nusipirkome dviejų kambarių butą. Paskolos neėmėme, spaudėme litą prie lito ir po tūkstantuką, po tūkstantuką grąžinome skolas. Praėjo keleri metai – nusipirkome seną namuką, renovavome. Kai pradėjome ardyti, paaiškėjo, kad ten net grindų nėra – tik ant šlako užtiestas linoleumas. Klojome grindis, griovėme sienas, klijavome tapetus... Sūnui tada tebuvo šeši mėnesiai. Per metus pastatėme namą ir dabar jaukiai gyvename. Abu su Kęstučiu esame darbiniai arkliai: žinome, kad niekas už dyką neduos, ir daug dirbame, kad ką nors turėtume. Kitiems atrodo: „Oi, kaip jūs čia gerai gyvenate, kaip jums pasisekė...“ Bet juk pradžia visų vienoda: nieko neturėjome, jokių palikimų negavome, loterijose nelaimėjome. Nesuprantu verkšlenančių, kad nepavyksta susirasti darbo: jei turi sveikas kojas ir rankas – visada gali išgyventi.

Mes nuo ryto iki vakaro kartu, bet darbe dirbame, o ne aiškinamės, ar kiaušinienė buvo gera... Todėl nenusibostame vienas kitam.

Savo vaikus augini etnografine dvasia?

Ne, normaliai, su sauskelnėmis ir kitais šiuolaikiškais dalykais (šypsosi). Abu nėštumai buvo nesunkūs. Kai laukiausi dukros, šokau beveik iki paskutinio mėnesio. Ji dabar labai mėgsta suktis: sukasi ir sukasi, o mama mane erzina: „Matai, taip tą vaiką užsukai, kad niekaip atgal neatsisuka...“ Vaikams dainuoju lopšines, seku pasakas, su kuriomis pati užaugau. Stengiamės jiems perteikti visa tai, ką geriausio atsinešėme iš savo šeimų. Žemaičių tarmę jie savaime atpažins – girdi iš babytės ir manęs. Ir pagarbą etnomuzikai savaime jaus, nes mes ją jaučiame. Man to irgi niekas neaiškino: vaikai natūraliai ima pavyzdį iš savo tėvų.

„Kitava“ šiemet švęs dešimtmetį. Kaip jums sekėsi per tuos metus?

Kai nuėjome į „Chorų karus“, daug kas postringavo: „Nukrito jums sėkmė iš dangaus...“ Niekas mums nenukrito. Kilome į viršų nepraleisdami nė vieno laiptelio: nebuvo nei milijonierių dėdžių, nei superprodiuserių... Pradėjome nuo repeticijų universiteto koridoriuje. Paskui universitetas suteikė patalpas, pasisiuvome pirmuosius rūbelius, išleidome pirmąją kompaktinę plokštelę. Mus pakvietė į pirmąją televizijos laidą – tai buvo lietuviškų dainų dešimtukas, o tada sukruto ir kitos laidos. „Kitava“ buvo neformatas: tai, ką darėme scenoje, daug kam patiko. Nuo liaudiškos muzikos įprasta raukyti nosis: „Ai, vėl tos močiutės raudos...“ O mūsiškė muzika, priešingai, skatina priimti liaudies muziką su gerąja jos genetika – smarkumu, linksmumu ir atgaiva širdžiai.

O pinigai? Ar folkloras šiais laikais gali tapti pragyvenimo šaltiniu?

Pragyvenimo šaltiniu – vargu. Bet prisidurti prie algų galima.

Populiarumo jums turbūt pridėjo ir „Chorų karai“...

Kai šiemet prodiuseriai paskambino ir pasiūlė dalyvauti, pasakiau: „Gerai, bet turiu surinkti komandą.“ Ačiū Dievui, pavyko suburti tikrai šaunią: studentiškasis „Saulės“ choras buvo tikras jaunystės pliūpsnis. Negaliu sakyti, kad velnias mane nešė į tą galerą, nes su jais išgyvenau labai gražių akimirkų. Aišku, nuovargis buvo žvėriškas, kartkartėmis vienas kitam pasiūlydavome nueiti pamiegoti, nes nekaip atrodėme... Bet buvo gera būti kartu. Laimėsime ar nelaimėsime – ne tik nuo mūsų priklauso, bet darome viską, ką galime. Ir mums dėl to tikrai ne gėda.

Publika pastebėjo, kad tavo sceninė apranga labai graži: sugebėk tu man taip suderinti tautiškumą ir seksualumą!

Va va (juokiasi). Dėl drabužių ilgai sukame galvas – man tai labai svarbu. Pirmiesiems rūbeliams negalėjome skirti daug pinigų, tad dizainere teko būti man pačiai. Su jais šuoliavome į pirmuosius eterius ir visiems buvo gerai. Dabar jau būtų nebegerai... Vėliau kolekcijas mums jau kūrė profesionalios dizainerės. Gyveni, žmogus, o kartelė vis kyla. Tik savimi rūpintis lieka labai mažai laiko. Pastebiu, kad draugai ir net gimnazistai man vis dovanoja grožio procedūrų: turbūt mato, kad nykstu akyse (juokiasi). Neturiu įpročio vaikščioti į grožio salonus, net nagus lakuojuosi automobilyje, važiuodama į koncertą.

Kaip per tą bėgimą pavyksta išlaikyti gerus santykius su vyru?

Jie laikosi ant trijų kampų. Pirmasis – tai pagarba vienas kitam. Antrasis – meilės jausmas, dėl kurio ir susibėgome. Ir trečiasis – kalbėjimas: su savo žmogumi reikia kalbėtis net tada, kai to visai nesinori. Pradedi kalbėti ir problemos, žiūrėk, nyksta kaip dūmas. O pagalvoji: būtum nekalbėjęs vieną dieną, antrą, viskas būtų kaupęsi, kaupęsi, kol būtų sprogę... Ačiū Dievui, kad mes tokie susiėjome, – abu vienodai galvojame.

Ar tavo vyras irgi toks smarkus?

Visiems atrodo, kad laikau jį po padu užspaudusi (juokiasi). Iš tiesų taip nėra. Scena ir gyvenimas – du skirtingi dalykai: viešumoje gal atrodau smarkesnė, bet namuose turiu vyrą kaip sieną. Jis – geriausias draugas, patarėjas, mylimasis, ir aš visada labiausiai pasitikiu ne savo, o vyro žodžiu. Visada atsiklausiu, ką jis galvoja. Aišku, jei man nepatinka, ką atsako, tada kimbame į diskusiją... Mes nuo ryto iki vakaro kartu, bet darbe dirbame, o ne aiškinamės, ar kiaušinienė buvo gera... Todėl nenusibostame vienas kitam.

O kas valgį ruošia, namus tvarko?

Tvarkau aš, bet jei būnu pavargusi, vyras visada padeda. Valgyti irgi mielai ruošiu: paveldėjau tą pomėgį iš mamos, jeigu turėčiau daugiau laiko, turbūt gyvenčiau virtuvėje. Mūsų abiejų prioritetas yra ne žvaigždės kelias, o šeima. Aš – laiminga moteris: turiu vyrą, su kuriuo galvojame vienodai. Aplinkiniai gąsdina prietarais: „Nevalia per daug džiaugtis, nes laimė pabėgs...“ Bet jei nesidžiaugsiu dabar – tai kada?                                                                                         

„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius lankysis Agluonoje: kaip ir kodėl ten atsidūrė Trakų bazilikos Dievo Motinos paveikslas?

Interviu Aktualu

Lyčių lygybės ekspertas Rogeris Klinthas apie modernų vyrą: „Tai vyras, kuris prisiima atsakomybę“

Vardai

Šorenos ir A.Bružo skyrybų byloje parakas išsisklaidė: pakvipus taikai, teismas paskelbė verdiktą

Pasaulis kišenėje

Ignalinai reikia recepto, kaip tapti madinga – čia ne blogiau nei Nidoje

Aktualu

Katalikų bažnyčia Latvijoje: trumpa istorija

Kultūra

S.Gedos dukra: „Jis buvo ryto žmogus: pusryčiai, kava, radijas, o tada jau sėdasi prie stalo iki pietų“

Popiežiaus Pranciškaus asmens sargybiniai Lietuvoje

Gyvenimas

5 dalykai, kurie labiausiai gadina jūsų seksualinį gyvenimą

Aktualu

Popiežiaus Pranciškaus vizito pabaiga Vilniuje: „Te Lietuva būna vilties švyturiu“

Gyvenimas

Košmariškas lietuvės gimdymas Jungtinėje Karalystėje: dėl dukters suluošinimo bylinėjasi su ligonine

Gazas

„Euro NCAP“ saugumo testų rezultatai: „Audi A6“, „Volkswagen Touareg“, „Suzuki Jimmy“ ir „Ford Tourneo Connect“

24sek

D.Adomaitis ir L.Kleiza apie M.Farrello išvykimą pateikė skirtingas versijas

Vardai

Eurika Masytė sukėlė audrą feisbuke: kodėl popiežių oro uoste pasitiko būtent ši mergaitė?

Aktualu

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Petro Gražulio nuopelnų

Popiežiaus vizitas Aktualu

Antroji popiežiaus diena: penkios įsimintiniausios citatos

Vardai

Tarp LKL aistruolių – ir brolius Lavrinovičius palaikiusios žmonos su vaikais

Kultūra

15min rekomenduoja: kokių renginių nepraleisti kitą savaitę?

Popiežiaus vizitas Aktualu

R.Doveika: popiežius kritikuoja tuos, kurie gyvenimą nori paversti sterilia institucija

Aktualu

Mindaugas Bastys: man reikia mandato, kad galėčiau tarnauti su nauja priesaika

Vardai

Liucinos Rimgailės atostogos Balyje: be vyro, švenčiant pasakiškas draugės vestuves

Naujienos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius lankysis Agluonoje: kaip ir kodėl ten atsidūrė Trakų bazilikos Dievo Motinos paveikslas?

24sek

Šaras pasirinko įžaidėją: Leo Westermannas grįžta į „Žalgirį“

Interviu Aktualu

Lyčių lygybės ekspertas Rogeris Klinthas apie modernų vyrą: „Tai vyras, kuris prisiima atsakomybę“

Vardai

Šorenos ir A.Bružo skyrybų byloje parakas išsisklaidė: pakvipus taikai, teismas paskelbė verdiktą

Pasaulis kišenėje

Ignalinai reikia recepto, kaip tapti madinga – čia ne blogiau nei Nidoje

Aktualu

Katalikų bažnyčia Latvijoje: trumpa istorija

Popiežiaus Pranciškaus asmens sargybiniai Lietuvoje

Kultūra

S.Gedos dukra: „Jis buvo ryto žmogus: pusryčiai, kava, radijas, o tada jau sėdasi prie stalo iki pietų“

Gyvenimas

5 dalykai, kurie labiausiai gadina jūsų seksualinį gyvenimą

Aktualu

Popiežiaus Pranciškaus vizito pabaiga Vilniuje: „Te Lietuva būna vilties švyturiu“

Gyvenimas

Košmariškas lietuvės gimdymas Jungtinėje Karalystėje: dėl dukters suluošinimo bylinėjasi su ligonine

Gazas

„Euro NCAP“ saugumo testų rezultatai: „Audi A6“, „Volkswagen Touareg“, „Suzuki Jimmy“ ir „Ford Tourneo Connect“

Vardai

Eurika Masytė sukėlė audrą feisbuke: kodėl popiežių oro uoste pasitiko būtent ši mergaitė?

Aktualu

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Petro Gražulio nuopelnų

Popiežiaus vizitas Aktualu

Antroji popiežiaus diena: penkios įsimintiniausios citatos

Vardai

Tarp LKL aistruolių – ir brolius Lavrinovičius palaikiusios žmonos su vaikais

Kultūra

15min rekomenduoja: kokių renginių nepraleisti kitą savaitę?

24sek

D.Adomaitis ir L.Kleiza apie M.Farrello išvykimą pateikė skirtingas versijas

Popiežiaus vizitas Aktualu

R.Doveika: popiežius kritikuoja tuos, kurie gyvenimą nori paversti sterilia institucija

Aktualu

Mindaugas Bastys: man reikia mandato, kad galėčiau tarnauti su nauja priesaika

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką